| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lietuva brangi Kalba Vasario 16-osios minėjime iš Signatarų namų balkono Vytautas Landsbergis
Ir vėl susitinkam šitoj ypatingoj vietoj ypatingą dieną. Sveikinu visus, džiaugiuosi, kad jūsų čia kaskart daugiau ir bus dar daugiau, kai nueisite ir pašauksite: Kelkite! Kelkite! Dainuosim kaip visuomet Lietuva brangi. Tada pagalvokim, kas yra Lietuva ir kuo ji brangi. Išties brangi ir artima širdžiai, brangi savo gražia gamta, kurios nevalia niokoti, brangi savo šventa kalba ir savotišku būdu, nors truputį skiriasi būdas lietuvių pagal tai, ar jie kalnėnai, ar žemaičiai. Brangi Lietuva ir savo likimu, ir dainomis, ir aukomis, kurių tekdavo sudėti, kad vis dar būtų Lietuva vaikų vaikams. Tada ji tavo vienintelė Tėvynė. Esi kaip sveikata, pasakė Adomas Mickevičius, kaip dar niekas Lietuvai nebuvo pasakęs. O netrukus jau ir Antanas Baranauskas lietuviškai uždainavo: Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėla! Taip, tąsyk ir mes tavo vaikai čia jau Kudirkos himnas. Tegul jie dirba tavo naudai ir visų žmonių gėrybei, tokį priesaką paliko daktaras Vincas Kudirka, pirmasis Vasario 16-osios nesulaukęs signataras, nors buvo jaunesnis už Basanavičių. Iš tos meilės ir pareigos pasirūpinti motina neatidavinėti jos į svetimųjų imperijų šaltas prieglaudas atgimė ir Lietuvos valstybė. Įvyko tai čia ir šiandien prieš 92 metus, ir įvyko visoje Lietuvoje, ir vyksta ligi šiol, nes Lietuvą, kaip tautos namus, vis reikia ir statyti, ir ginti. Turim namus, tad ir prievolę patiems tvarkytis, nepragerti ir nepadegti, ir pirmiausia neapleisti, nes apleisti jie ims trūnyti ir sunyks. Liktume, neduokdie, kokie benamiai pasaulio valkatėlės. Žiūrėkit, kaip gyvena tautos ūkininkės, savo likimo šeimininkės. O būna ir tautos baudžiauninkės. Lietuvai dusyk buvo tekusi baudžiauninkės dalia. Kuo skiriasi ūkininkas ir baudžiauninkas, gali sužinoti paklausęs: tauta, ar tu turi savo žemę? Taip, atsako Lietuva. Turim savo žemę nuo Baltijos iki Šalčios. Te niekas nebando paliesti. Tik 1940-ųjų vergasieliai ir šiaudadūšiai buvo neva atidavę okupuotą Lietuvos žemę Sovietų Sąjungai. Atleisk jiems, Viešpatie, gal nesuprato ką daro. Reikėjo vėl pusės šimtmečio kovų ir ištvermės, kol Sąjūdis galingai tarė: taip nebus, Lietuvos žemė priklauso Lietuvai! Norėčiau pamatyti, kuris Kovo 11-osios signataras ar signatarė apgailestauja šį sprendimą. Tada reikėtų atversti ir šiandien minimą Vasario 16-osios aktą, kuriuo Lietuvos žemė atskiriama nuo priklausomybių kitoms šalims, o visus likusius klausimus spręs Lietuvos Seimas, visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas. Pasakyta, ir šventa. Ta pati prievolė po 72 metų dar sykį teko Atkuriamajam Seimui. Tai tęstinis Vasario 16-osios kelias, ir todėl niekad nepainiokim vieno ar kito konkretaus Seimo, nei antro, nei dešimto su Seimu kaip Lietuvai brangia demokratinės valstybės ir tautos teise turėti savo išsirinktą atstovybę. Ir išsirinkti ją su protu. Deja, joks Seimas, nei Steigiamasis, nei Atkuriamasis, negali staigiu stebuklingu sprendimu atkurti visų žmonių dvasios, išnaikinti joje baudžiavos pėdsakų. Būtent, kad ir tie, kuriems buvo atimta Tėvynė, vėl per dešimtmečius pratintieji prie baudžiavos, išsyk taptų laisvaisiais piliečiais. Gaila tų, kurie ligi šiol peikia pačią laisvę, spardo Tėvynę ir ilgisi baudžiavos, mat joje buvo geriau. O kad jau kalbu jums, kas ir kada geriau, leiskite man prisiminti labai paprastą liaudies išmintį: Ne piniguose laimė. Kodėl senoliai taip mąstė? Gal jie nesuvokė modernių ir laukinių, jau neolaukinių gyvenimo pagrindų? Juk dažnas aš tikiu, ne iš čia susirinkusių ims šaukti: o ne, priešingai, šalin tą klaidingai kalbantį! Piniguose, pirmiausiai piniguose laimė, mes ir vaikus nuo mažens taip mokom! Vargšai tokie apgaudinėjami vaikai, nors ir tuščiom dovanom apipilti, kad didžiuotųsi prieš neturtingesnius. Lyg ne draugystė ir tėvų meilė būtų svarbiausia. O jeigu ne piniguose laimė, tada kur? Kaip paaiškinti suaugusiems? Kas įmins senolių mįslę? Galėčiau pasiūlyti eksperimentą. Apkabink šalia stovintį, pabučiuok Vasario 16-osios proga gyvenimo keliu su tavim kartu einantį draugą arba draugę; apkabink štai šį mūsų senelį Vilnių ir neteršk jo; apkabink savo šalį Lietuvą ir nespardyk jos, pats ant savęs pykdamas; pasidaryk dažniau Valentino dieną arba Užgavėnes ir būsi laimingesnis, negu sumintą banknotą gatvių nuotekose radęs ar 30 sidabrinių nedorai uždirbęs. Vienas kadaise uždirbo 30 sidabrinių ir net be pridėtinės vertės mokesčio, o po to nuėjęs pasikorė. Tai kokia čia laimė? Kitokios laimės, daugiau šviesos ir meilės ir Tėvynės meilės linkiu kiekvienam.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |