|
Šunsnukinės istorijos klausimais
Vilius Bražėnas
Istorija nėra tik pasiskaitymai smalsuoliams apie tai, kas kada kam buvo. Ji daro didelę įtaką asmeniui, tautai, žmonijai. 1920 metais didžturčiai pasaulio monopolistai pasamdė grupę mokslinčių, kad pastarieji surastų geriausią būdą pakeisti visuomenės galvoseną, jos pažiūras į laisvę, vergiją, religiją, patriotizmą. Mokslininkai nutarė, jog tai padaryti lengviausia pakeičiant istoriją ir sukeliant karą. Taip, karu ir istorija. Neatsitiktinai jau pirmosios sovietų okupacijos dienomis raudonieji okupantai griebėsi plėšti lapus iš mokyklų istorijos vadovėlių. Todėl dabar negalima neboti spaudoje pasitaikančių nusiskundimų dėl kai kurių istorikų keisto (švelniai tariant) Lietuvos istorijos pristatymo ir aiškinimo viešumoje, nors ir neplėšant lapų iš istorijos knygų. Mūsų tautos protėviai prieš daugelį tūkstančių metų šiame kalvų ir kalnelių, gojų, miškų ir girių, ežerų ir upių krašte, kurio kopų smėlį skalauja Baltijos jūros bangos, giliai žemėn įsmeigė tautų kelrodžių dvasinio ąžuolo stulpą. Ir tik prieš tūkstantį metų ant to keliastulpio atsirado plokštė su užrašu: LIETUVA.
Ir štai, 1001-ais metais po to įvykio, pagal kalendorių 2010-jų metų vasarį, šioji lietuvių tautos įvairiametė amžiumi karta atsibudo toliau kurti Lietuvos istoriją po tuo didžiu istorija žėrinčiu ir todėl įpareigojančiu švyturiu: LIETUVA.
Nenuostabu, kad praėjusieji 2009-ji metai praėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginių šurmulyje. Nenuostabu ir tai, kad ne vieną kartą iš Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejaus pavadinimo iškrito žodis vardo, taip suklastojant istoriją. Juk yra žmonių, ypač kaimynystėje, kuriems nepatinka tikroji Lietuvos didybės istorija. Kartais susidaro įspūdis, jog kai kurie mokslininkai iš istorikų virsta isterikais tik išgirdę istoriko Šapokos pavardę. Šiam neistorikui, besiklausant net žymių istorikų alergiškai moksliško čiaudėjimo, atrodo, jog stebi zoologijos sodo sargus, pešiojančius povo uodegos plunksnas. O Lietuvos istorijos povo uodega pilna žavingų, pasididžiavimą keliančių plunksnų. Ir nežiūrint to, kad amžių bėgyje kaimynai pro tvorą ir net įsirioglinę į Lietuvos kiemą išplėšė daug lapų iš mūsų istorijos daugiatūkstantmetės knygos, laimei, tas svetimųjų pataisas gerokai atitaisė Lietuvos didvyriai ir didmoterės vien tik pastarojo šimtmečio žygiais. Tuo jie užspaudė stiprų anspaudą ant tikrosios, lietuvių tautos didžios istorijos lapų.
O dabar jau esame įžengę į Žalgirio mūšio sukaktuvių metus. Tai yra sukaktis, kuri istorinio Lietuvos povo plunksnų pešiotojams sudaro nemažai sunkumų. Žalgirio mūšiui paminėti pakilusi tauta gali pareikalauti rimto pasiaiškinimo, pastatydama pešiotojus prieš atsakingų istorikų tribunolą. O klausimai gan aiškiai kabo ant visuomenės lūpų.
Ant mano būsto sienos pagarbioje vietoje kabo Vytautų klubo dovanotas įspūdingas Vytauto Didžiojo paveikslas. Žalgirio mūšio jubiliejinių metų pirmosios dienos privertė vis dažniau žvelgti į Vytautą Didįjį pro jo paveikslo bruožus, mintimis jo laikus susiejant net su šiandiene Lietuva. Deja, mintis apkartina nemaloni tikrovė: šių dienų istorikas (lietuvis!) yra pavadinęs Trakų, Lucko, Žalgirio Vytautą Didįjį šunsnukiu. Nestebina tai, kad kiti Lietuvos istorikai, kiek žinau, viešai neįsivėlė į tokius gatvės peštynių lygio debatus. Bet sena tautosaka moko: blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia.
Kai pagalvoji rimčiau, kažkas tarp istorikų ir istorijos nesueina. Jei Lietuvos vadovai buvo tokie puskvaišiai ir net šunsnukiai, kokie puskvailiai turėjo būti kunigaikščiai, chanai, karaliai ir net imperatorius, lietuvių kvietimu sugužėję į Lucko pilies suvažiavimą. Tai galima pavadinti pirmuoju NATO posėdžiu istorijoje, tik daug gausesniu už dabartinius. Pagaliau ne mokslininkui, o publicistui atrodo, kad šunsnukis nėra grynai moksliškas terminas. Tačiau jo į istorinės terminologijos butelį atgal nebesukiši. Tad lieka imtis apsisaugojimo priemonių ir mėginti paveikti ateities mokslišką mąstyseną.
Kol mokslininkai sugalvos moksliškus metodus, siūlau moksliškai-publicistinį būdą: atitinkamo apdovanojimo įsteigimą. Pavyzdžiui, kuri nors visuomeninė organizacija, panaši į Vytautų klubą, sukviečia savo lizdo neteršiančius istorikus, kurie sudaro šunsnukiniams istorikams metinio apdovanojimo komitetą Istorinio antsnukio žymeniui paskirti.
Net ir gyvūnas su antsnukiu gali pakniaukti, pacypti, paloti, bet negali įkąsti. Tad ir šunsnukiniai istorikai, apdovanoti tokiu žymeniui, nebegalėtų apkandžioti Lietuvos garbingos istorijos. Tai tik publicisto pasiūlymas. Mokslininkai tikriausiai sugalvos ką nors daug geresnio ar tinkamesnio.
Vilnius
© 2010 XXI amžius
|