Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Chodžaly miestelio tragedija – nepripažintas nusikaltimas žmonijai

Demagogiškas parlamentarų Egidijaus Vareikio ir Manto Adomėno pareiškimas

Gintaras Visockas

Nuo armėnų teroristų nukentėjęs vaikas

Seimo narių Egidijaus Vareikio ir Manto Adomėno vasario antroje pusėje išplatintas pranešimas „Chodžaly miestelio tragedija – vis dar nepripažintas nusikaltimas žmonijai“, gali sudaryti įspūdį, kad parlamentarai nuoširdžiai rūpinasi Chodžaly tragedijos aukų atminimo įamžinimu bei deramu jų pagerbimu. Deja, tik iš pirmo žvilgsnio.  Apie Chodžaly tragediją „XXI amžius“ jau yra rašęs priede „Slaptieji takai“ (Nr. 3, 2010 02 24). Lietuvių parlamentarų pareiškimas dėl Chodžaly tragedijos įamžinimo atrodo smerktinas, atmestinas, kritikuotinas todėl, kad jame nė žodeliu neužsiminta apie kaltininkus. Budeliai visiškai neįvardinti, kaip, beje, ir neįvardintos priežastys, skatinusios budelius elgtis itin žiauriai. O juk Chodžaly tragedijos kaltininkai – ne kokie nors neatpažinti ateiviai iš svetimų planetų ar galaktikų. Civilius Chodžaly gyventojus 1992-ųjų vasario 25–26-ąją dienomis kankino ir žudė teroristinės ir sukarintos armėnų grupuotės bei Rusijos armijos kariškiai, maždaug per vieną naktį nuo žemės paviršiaus nušlavę visą azerbaidžaniečių miestelį (kiek tą naktį buvo žiauriai nužudyta azerbaidžaniečių vaikų, moterų, senelių, – jau rašėme).

Šios akcijos (kaip ir daugelio kitų) armėnai ėmėsi neatsitiktinai. Jie siekė iš gimtųjų žemių išstumti nuo seno ten gyvenančius azerbaidžaniečius. Mat kai kurie armėnų ideologai svajojo apie Didžiosios Armėnijos sukūrimą atimant didelius derlingų žemių plotus iš šiandieninio Azerbaidžano bei Turkijos. O tų plotų pasiimti gražiuoju buvo neįmanoma, kadangi ten nuo seno gyveno šiandieninių azerbaidžaniečių bei turkų protėviai. Pagalbon pasitelkdami turtingą užsienio diasporą ir tuometinės Rusijos vadovybę armėnų agresoriai kai kuriuos savo planus nesunkiai įvykdė, nes Azerbaidžanas, skirtingai nei Armėnija, per pastaruosius kelerius dešimtmečius jokiems kariniams veiksmams nesiruošė.  

Štai kas, kodėl ir kaip nuo žemės paviršiaus nušlavė Chodžaly miestelį. Bet Seimo narių E. Vareikio ir M. Adomėno pareiškime apie tai – nė žodelio. Esu iš tų, kurie neskatina mėgautis kraupių kankinimo scenų aprašinėjimu bei nuolatiniu budelių keiksnojimu. Tačiau bent vieną sykį oficialiame pareiškime privalėjo būti įvardinti agresoriai bei aukos. Vasario pabaigoje išplatintame pareiškime jie to nepadarė. Todėl būtent jų pareiškimą laikau sumaniai sukurptu neiformatyviu tekstu, kuriuo siekiama pataikauti tiek budeliams, tiek aukoms. Visi, kurie skaitė arba dar skaitys jų pareiškimą, be abejo, nieko nesuprato ir nesupras nei apie Chodžaly tragedijos priežastis, nei apie tai, kas iš tiesų tame miestelyje iki žudynių gyveno – gruzinai, armėnai, turkai ar rusai.

Tad niekaip nesuprantu, kaip galima pagerbti ar tuo labiau įamžinti aukų atminimą neįvardinus nei aukų, nei budelių. Tokį E. Vareikio ir M. Adomėno elgesį derėtų vadinti dviveidiškumu – noru pataikauti tiek vienai, tiek kitai pusei. Be abejo, puikiai perpratusi propagandinio karo subtilybes Armėnija supranta, kad šiais laikais, Azerbaidžanui irgi išmokus dalyvauti sudėtinguose informaciniuose karuose, nepavyks nuo pasaulio visiškai nuslėpti Chodžaly baisumų. Mat dėl Chodžaly viskas aišku: tarp žuvusiųjų – šimtai vaikų, senių, moterų. Todėl Armėnija nūnai ir renkasi tarpinį variantą: kalbėkite apie Chodžaly aukas, skelbkite apie pagarbą žuvusiems Chodžaly gyventojams, bet tik neįvardinkite tų, kurie žudė beginklius Chodžaly žmones. Neįvardinkite Armėnijos ir Rusijos kaltės. Todėl šį E. Vareikio ir M. Adomėno pareiškimą, nors jis tarsi ir proazerbaidžanietiškas, laikau naudingu Jerevanui, bet ne Baku.

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, pridedu nesutrumpintą parlamentarų pareiškimą.

Šiandien spaudos konferenciją Seime surengę Seimo nariai dr. Mantas Adomėnas ir dr. Egidijus Vareikis priminė Chodžaly miestelio Kalnų Karabache tragediją, kurios kaltininkai vis dar nenubausti ir nusikaltimas žmonijai – nepripažintas.

Primindami pasauliui apie įvykdytą nusikaltimą, Seimo nariai siekia moralinio aiškumo – kai nusikaltimus žmonijai leidžiama pamiršti, klojamas pamatas tolesniems nusikaltimams.

„Chodžaly miestelio vardas turėtų skambėti kartu su Medininkais, Televizijos bokštu, Tiananmenio aikšte. Tačiau Lietuvos visuomenei šis vardas nėra labai girdėtas“, – įsitikinęs Seimo narys dr. Mantas Adomėnas.

1992 m. naktį iš vasario 25-osios į 26-ąją Chodžaly miestelį sukrėtė kraupi tragedija – miestas buvo sugriautas, Chodžaly apylinkėse nužudyta 613 civilių gyventojų, iš jų 106 moterys ir 83 vaikai. Daugiau nei 1200 gyventojų paimti įkaitais.

2008 m. inicijuota tarptautinė informavimo kampanija – „Teisingumas Chodžaly“, prie kurios 2009 m. sėkmingai prasidėjo daugiau nei 25 pasaulio šalys, daugiau nei 120 000 žmonių bei 115 organizacijų. Kampanija, reikalaujanti teisingumo, pradėta ir Lietuvoje. Š. m. vasario 26 d. skvere prie Pilies gatvės bus renkami parašai po deklaracija.

Mantas Adomėnas pažymėjo, kad Chodžaly tragedija – ne vienintelė, kuri praėjus daugeliui metų dar nėra išaiškinta ir  kaltininkai nenubausti. Ta pati situacija yra su Medininkų ir Sausio 13-osios žudynėmis.

„Susidaro vaizdas, kad tarptautinis teisingumas dėl karo nusikaltimų negalioja. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija atsirado su mintimi, kad žmogaus teisės taps absoliutaus teisingumo, nepavaldaus politinei konjunktūrai, vertybe. Tačiau taip nebėra – žmogaus teisės, šiuo atveju, brutaliai nužudytųjų civilių Chodžaly gyventojų teisės, tampa politinių procesų įkaitais, nugalėtojų teise. Nebėra moralinio aiškumo“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Seimo narys M. Adomėnas, pažymėdamas, kad to aiškumo ir teisingumo turi reikalauti gyvieji, nes mirusieji to jau nebegali padaryti.

Seimo narys dr. Egidijus Vareikis Karabacho problemos globaliame kontekste neišskiria – po 1990-ųjų subyrėjus senajai dvipolei sistemai, panašių konfliktų, kurių pagrindas etninis ar religinis, buvo ir tebėra gana daug. Tačiau, anot politiko, visą laiką karo stovyje gyventi negalima, problemą reikia spręsti ir net kariaujant reikia galvoti apie tai, kas bus po to, kai karas pasibaigs.

Dr. Egidijaus Vareikio nuomone, nusikaltimų pamiršti negalima: „Atėjo tas laikas, kai reikia žiūrėti plačiau – nebūtinai teisūs tie, kurie laimi. Net laimėjusiųjų nusikaltimai yra nusikaltimai ir jie turi būti išaiškinti.“

Parlamentaro nuomone, Lietuva tokioms šalims galėtų pasiūlyti diplomatinių sprendimų, todėl spaudos konferencijoje jas ragino į tai atsižvelgti.

Seimo Europos informacijos biure šiandien taip pat vyko konferencija, skirta susipažinti ir prisiminti Chodžaly skerdynes. Tai, anot dr. Egidijaus Vareikio, rodo, kad Lietuva nėra abejinga ir siekia padėti konfliktų sūkuryje atsidūrusioms šalims.

Tad kokie tikrieji motyvai E. Vareikį ir M. Adomėną paskatino išplatinti neinformatyvų ir iš esmės klaidinantį pareiškimą? Beje, M. Adomėnas priklauso net 22 tarpparlamentinių ryšių grupėms, įskaitant ryšius su Azerbaidžano, Turkijos, Japonijos, Irako, Vengrijos parlamentais. O E. Vareikis – apskritai rekordininkas: jis priklauso net 42 parlamentinių ryšių grupėms. Jis – net oficialus Azerbaidžano tarpparlamentinių ryšių grupės pirmininkas. Akivaizdu, kad net pačiam išmintingiausiam bei darbščiausiam parlamentarui neįmanoma bent paviršutiniškai išmatyti 42 valstybių specifikos. Deramai išmanyti neįmanoma ir 22 valstybių istorijų. Tad ko tie parlamentarai taip noriai veržiasi į tokio pobūdžio parlamentines grupes? Trokšta kuo daugiau išmanyti? Nuoširdžiai siekia sutaikyti besikivirčijančias šalis? O gal atlyginimą sau pasididinti?

Tokiais atvejais vargu ar siekiama vien tik taikos tarp konfliktuojančių valstybių ar gilaus jų istorijos išmanymo. Svarbiausia tai, kad priklausymas tokioms grupėms leidžia už valdiškus pinigus dažnai keliauti po egzotiškas šalis. Taip pat galima įtarti, jog priklausymas tokioms grupėms kai kada sudaro galimybę piktnaudžiauti net tarnybine padėtimi. Kad ir atvejai, panašūs į neinformatyvų pareiškimą dėl Chodžaly tragedijos. Kaip pasielgtų neprincipingas, vien asmeninės naudos siekiantis parlamentaras? Ogi vieną po kito „keptų“ bedančius pareiškimus ir žiūrėtų, kuri iš konfliktuojančių pusių ims jam labiau pataikauti, dažniau kviesis į svečius, rengs prabangias ekskursijas…

© 2010 „XXI amžius“