|
Kokia demokratija per 20 metų sukurta Lietuvoje
Dr. Egidijus Mažintas
Sovietmečiu kiekvienoje Lietuvos apskrityje sovietiškai tvarkomų kolchozų netrūko, o laukuose, fermose ir šiltnamiuose dirbantys darbštūs kaimo lietuviai neatsistebėdavę atvykėliais bolševikais. Tokius pažinti buvo nesunku: girtuoklį išduoda nosis, vagį pirštai, o demagogą tuščiais šūkiais prisodrinta propagandinė kalba. Paklusnių Maskvai tautiečių politrukų-pirmininkų žemažiūriškumu negalėdavo atsistebėti visi: pasipūtę kaip kalakutai, plūsdavosi kaip varlės prieš jautį, žmogiškumo sprindis, o panaberijos sieksnis. Tik atvyksta naujas kolchozo pirmininkas ir iš naujutėlaitės Volgos nurodymus vergams laukuose dėsto: darbo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs, o jūs, kolūkiečiai, būkite kaip bitelės, kurių sunkus darbelis, bet saldus vaiselis ir liepdavo lygiuotis į naujuosius raudonuosius šventuosius VKP(b) apaštalus: Chruščiovą, Molotovą, Kaganovičių, Brežnevą, Suslovą, Kosyginą, Podgorną, A. Sniečkų, J. Maniušį, M. Šumauską ir kt. Visų partinių šventųjų biografijos niekuo nesiskyrė nuo šv. Valentino, šv. Kristoforo, šv. Augustino ir kt.
Ant seno kailio naujas botagas
Prasiskolinusius ūkius palikę pirmininkai būdavo kviečiami ant raudono partkomo kilimo pas miesto ar apskrities partijos sekretorių. Nesugebančius kolūkiui vadovauti storapilvius pagyrūnus pirmininkus iškeldavo kitom valstybinėm pareigom. Tinginių ir veltėdžių ministerijos (kaip, beje, ir šiandien) priglausdavo visus ne tik kolūkinio, bet ir kultūrinio gyvenimo subtilybių neperpratusius pagyrūnus valdininkus. Kranklys nuo mieto kitas į jo vietą. Taigi netrukus kolūkių, įmonių, gamyklų, mokyklų ir kultūrinių įstaigų vadovų postus užimdavo nauji kandidatai, marksizmo-leninizmo universiteto mokslų prisiragavę nomenklatūrininkai. Apie tokius buvo sakoma: nemoka nė šuniui uodegos užmegzti. O vergams ir baudžiauninkams pavyzdys nei šioks, nei toks: doras žmogus vyžotas, pareigūnas sukčius čebatuotas. Dabar apie valstybės tarnyboje sėdinčius veltėdžius sakoma panašiai: greiti kyšį čiupti skatikais, o slidūs kaip skalikai. Mano kaimynas Petras Kuliešius sakydavo ėjęs vergiją Ukmergės apskrities Kreivių kaimo kolchoze nuo pokario iki pensijos, kurią atnešdavo paštininkas 27 rublius: Kai papranti, ir bardake gera, vis geriau nei Sibiro lageryje anglį pusbadžiu kasti. O verkdamas kaktoje raukšlių neištaisysi. Iš medžio iškritusiam piemeniui skerdžius visada duodavo pailsėti, o prižiūrėtojas Mordovijoje vaikys šlubą ar kuprotą ir zovada bėgti, ir kūliais virsti vis tiek blogas būsi, o kai pavargsi, gausi dovanų kulką į kaktą. Nesulaukė nepriklausomybės: kai ant vieno bagoto šimtai ubagų. Dabartiniai kapitalistai iš mužikų išlindo, o bajorų nepavijo.
Kaip senieji švilpė taip jaunieji giedojo
Vieno LŽŪU profesoriaus pasiteiravau, kodėl buvo griaunami kolūkiai, kurie galėjo virsti stambiomis bendrovėmis. Profesorius neilgai dvejojęs sako: toks buvo politinis uždavinys. Buvo būtina sunaikinti kolchozus tokia buvo partinė konservatorių direktyva: išdalinti žemes ūkininkams. Paprieštaravau pašnekovui, kad buvo tokių kolūkių ir tarybinių ūkių sovietmečiu, kurie pakeitę partinius vadovus su aukštuoju partiniu, bet nebaigtu pradiniu išsimokslinimu, stojo į pažangų ūkininkavimo kelią: tie, kas dabojo kiekvieną žemės vagą, gavo grucės kapą kiek sodino, tiek sukrovė. Kas pirmi pjovė, to avys nebliovė, nelaukė keptų karvelių, žinojo, kad kompartija jiems neatsiųs barsuko taukų, nė vienam kolūkiui partkomo vėjai kepsnių neatnešė, tik išgabeno ir išvogė. O kolchozai, kurie ragaišio nemaišė, pyragų ir nekepė. Kiekviename šalies regione buvo po keliasdešimt kolchozų, kuriems diena buvo trumpa: darbų iki langų, prie darbo valstiečiai laukuose skubėjo pirmutiniai, o prie valgio paskutiniai. Kultūros namuose Lietuvos filharmonijos kolektyvai, ansambliai ir solistai, artistai su koncertinėmis programomis nuolatos lankydavosi, ypač per derliaus nuėmimo šventes, kad palaikytų sunkiai dirbančius žmogelius. Tuos kolchozus kaip pavyzdinius lankė užsieniečiai ir baiminosi, kad nestotų ateityje po perestroikos ir glasnost šalia kelio jų šalių žemės ūkio bendrovėms, kaip prieškaryje. Lietuvos žemės ūkio produkciją pirko daugelis valstybių. Apsukrūs užsienio patarėjai ir nusamdyti agentai-vadybininkai mokė mūsų nepriklausomos Lietuvos politikus išdalinti, išdraskyti komunistinius žemės ūkio telkinius, paklusti ES direktyvoms, kurių paslėpti spąstai reiškė: negaminkite mes jums visko atvešime, duosime daugiau, negu norite. Pamažu Nepriklausomos Lietuvos biurokratijos ir nomenklatūrinis luomas pakluso šiems slaptiems ES protokolams. Žymus hidrotechnikas prof. Steponas Kolupaila yra sakęs, kad Lietuva bus, kol kaimas klestės. Kaimo neliks ir Lietuva išsivaikščios. Pranašiški žodžiai. Net sovietams nepavyko sunaikinti kaimo, tai padarė savi kosmopolitiškai nusiteikę mankurtai. Juk anksčiau lietuviai gyveno kaimuose, o miestuose žydai. Gal todėl Lietuvoje ir šiandien dar nėra miestų kultūros. Kaziuko mugė, vykstanti kovo mėnesį, buvo ir liko valstietiškos kūrybos vaisius, nors ir nusidriekęs miestuose ir gyvenvietėse. Lietuva sugriovė kaimą, sunaikino ekonominę ir kultūrinę infrastruktūrą, išdalino žemes ir per du dešimtmečius visiškai nugaišo šalies ūkiai, kaimai.
Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia
Visi tapome samdiniais. Neliko gamyklų, fabrikų, kuriuose dirbo iki 700 000 šalies darbininkų, iš industrinės-agrarinės valstybės tapome valstybinio banditizmo ir nebaudžiamos nomenklatūrinės sistemos korupcijos židiniu, galvos skausmu visam XXI amžiui. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė lemtingai prasitarė: Lietuvoje niekada nebuvo laisvosios rinkos buvo tik monopolinė ekonomika, oligarchinė. Štai tau: galvojau, kad gyvename rinkos ekonomikoje, o pasirodo... Ačiū Prezidentei, ryžtingai pakilusiai į kovą su biurokratijos ir nomenklatūros slibinu, nusėdusiu aukščiausiose šalies valdymo institucijose ir savo nagais bei tinklais apraizgiusiu švietimo ir kultūros, ūkio sektorius. Be inovacijų dūsta inteligentija. 1994 metais prasidėjusi valstybinė intervencija į verslą, valstybinės politikos vientisumas pamažu subyrėjo į tarpusavyje sunkiai suderintas skeveldras. Baigėsi laikai, kai dar buvo galima kalbėti ir kažką pakeisti vyriausybės politikoje. Šiandien kiekvienas departamentas ir ministerija tempia virvę į savo pusę, priešingą visuomenės interesams. Studentai jau negauna įvado į ekonomiką jie mokomi prieštaringų ir nesusijusių faktų, magistrantai ir doktorantai užsiima ne ekonomika, bet įvairiais valstybės intervencijos į verslą metodais. Vadinasi, jei nebuvo rinkos ekonomikos, tai nebuvo ir demokratijos, kuri puikuojasi šalies Konstitucijoje. Tačiau tokią oligarchinę korumpuotą demokratiją mūsų apaštalai mielai transportuotų į Baltarusiją, Rusiją. Beje, Baltarusijai politologai pranašauja Europos Šveicarijos ateitį. A. Lukašenka išties labiau primena ne diktatorių, o gudų kunigaikštį, kurie kaip ir mūsų buvę LDK didieji kunigaikščiai labai skeptiškai vertino Europą ir ten diegiamas vertybes. Prezidentas A. Lukašenka iš tiesų vertas kunigaikštiškos lazdos, nes sustabdė Baltarusijos parceliaciją, pažabojo kriminalinį gaivalą, toliau remia ir telkia dideles gamyklas ir fabrikus, o kolūkiai, tapę bendrovėmis, sėkmingai aprūpina vidaus ir užsienio rinkas savo produkcija. Mūsų politikai kaip šunys kandžiojasi, o iš tikro pavydi ir slapta žavisi niekam nepasiduodančiu Baltarusijos vadovu, kuris galingai vingiuodamas šalies laivą rečiau atsitrenkia į krizių ir depresijų uolas.
Kas tėvų neklauso, tas paklausys skūros šunio barškančios
Visame pasaulyje garsėjusi žemės ūkio šalis prie Nemuno ir Neries šiandien apaugo dirvonais ir už tai gauna pašalpas iš ES. O reikėjo daryti atvirkščiai: pašalpas mokėti pradedančiam ūkininkauti, o ne želdinančiam laukus viksvomis ir piktžolėmis. Į Lietuvos laukus bežiūrintys užsieniečiai neatsistebi: drybso kaimai kaip apipuvę rąstai, penki gaspadoriai, o nėra lietuviško maisto. Vis iš svetur atvežtas, iš tų kraštų, kuriuos mūsų žmogeliai prieškaryje ar sovietmetyje patys šėrė ir maitino. Vargo vakarienė. Kas turi daug pinigų, tas nebijo nei kunigų, nei įstatymų, žiūrėdami į Lietuvą ašaras braukia pensininkai, jaunimas, darbo neturintys vidutinio amžiaus žmogeliai. Mes 15 metų buvome vergų tiekėjai visoms šalims ne tik Europai ir Amerikai. Išsilavinę ir protingi vergai dirbo ne ką lengviau nei stalinizmo lageriuose: beteisiai ir be dokumentų, nelegalai, tokių šimtai tūkstančiai prasigėrė, nutauto ir sulaužytais likimais ištirpo užsienio nelegalių viešbučių, prostitucijos, narkotikų, išnaudojimo ir prekeivių verslo katakombose.
Ir jaučiui įkyri jungas vilkti
Pati baisiausia tiesa ta, kad valstybės interesais vadovaudamiesi pareigūnai nevykdo ir nepaiso galiojančių įstatymų. Lietuvoje viskas apversta aukštyn kojomis: pilietis, pažeidęs šalies įstatymus, tampa bausmės nusipelniusiu nusikaltėliu, o daug baisesnius nusikaltimus darantys pareigūnai ir valdininkai yra švarūs, nebaudžiami. Kaip pasakoje. Vienoje pusėje tironai valdininkai, kitoje pusėje vergai, paprasti Lietuvos žmonės, neturintys jokių teisių valstybėje, kurią jie gynė, kurią kūrė jų protėviai. Pareigūnai ir biurokratai tapo valstybe. Valstybinis banditizmas įsibėgėjęs sunaikino bet kokį pilietiškumą, humanizmą, tautiškumą. Pareigūno užduotis Lietuvoje tarnauti pareigūnų ir biurokratų kastai. Kita vertus, ne iš biurokratų malonės pareina visos tos gėrybės, kuriomis jie taip mėgsta naudotis. Kiek biurokratijos ir nomenklatūros klerkų sėdi kalėjimuose už žalą, kurią padarė savo veiksmais ir sprendimais šalies ūkiui ir ekonomikai, jau nekalbant apie nusiaubtą, sunaikintą kultūrą, dorovę, moralę?! O pseudolietuviška demokratija yra tik iškaba, nes visa gerovė skirta tik uoliems valstybinio banditizmo klerkams.
© 2010 XXI amžius
|