| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nenuėjęs užmarštin Benjaminas ŽULYS
Maža valstybė turi siekti, kad kiekvienas jos ūkininkas užaugtų tikra tvirtove, atsparia svetimai įtakai, pasiryžusia savo interesus ginti visomis išgalėmis. Mažiausias kintantis šalies gyventojas yra šeimos ūkininkas. Jis sukuria ne tik verslo sąlygas, bet ir gyvenamąją aplinką su visa išpuoselėta infrastruktūra, kuri vadinasi tėviškė. Iš tėviškės sąvokos išauga ir tėvynės supratimas, meilė ir pasiaukojimas jai. Taip formuojasi sąmoninga valstybės visuomenė, šiuos žodžius prieš daugelį metų parašė vienas iškiliausių Lietuvos žemės ūkio politikų, pirmasis po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas, vėliau garbės pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaras, biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos herbologų draugijos pirmininkas, padėjęs pamatus naujai mokslo šakai agrofitocentologijai, profesorius Antanas Stancevičius. Šiemet minime jo gimimo 90-metį. Deja, prieš porą metų šis žmogus išėjo į amžinybę. Į Lietuvos žemės ūkio rūmus pagerbti žymųjį mokslininką susirinko gausus būrys jį pažinojusių kolegų, buvusių mokinių, bendraminčių. Ta proga ŽŪR fojė buvo atidengta skulptoriaus Stasio Žirgulio atminimo lenta su prof. A. Stancevičiaus bareljefu ir pristatyta profesoriaus mokinio, o vėliau bendradarbio ir bendraminčio profesoriaus Algirdo Juozo Motuzo monografija Profesorius Antanas Stancevičius apie gyvenimą, žmones ir save. Minėjime buvo prisimintas A. Stancevičiaus nueitas gyvenimo kelias, nuveikti darbai. Kaip autorius ir konsultantas, jis dalyvavo rengiant Lietuvoje leistas bendrąsias enciklopedijas, aktyviai skiepijo jaunimui mokslinio darbo pagrindus, ilgą laiką buvo Lietuvos žemdirbystės, Botanikos institutų, Žemės ūkio akademijos (universiteto) tarybos nariu, prasidėjus Atgimimui, buvo pirmasis šios aukštosios mokyklos tarybos pirmininkas. Apie jo daugiaplanę veiklą ir pasakoja 450 puslapių monografija. Jos autorius ir sudarytojas A. J. Motuzas pasakojo, kad knygos sumanymo idėja jam kilo dar A. Stancevičiui esant gyvam. Su juo pačiu buvo aptarta knygos koncepcija, sandara, turinys, dizainas, iš jo paimta dalis interviu, padaryta nemažai garso įrašų, nuotraukų. Knygos autorius sakė, kad šis leidinys tai gyvas pokalbis, žmogaus gyvenimo apibendrinimas. Atviras, nuoširdus, demokratiškas, be draudžiamų zonų apie viską galima kalbėti. Pats A. Stancevičius yra sakęs, kad nėra dalykų, kurių nebūtų galima aptarti. Jis norėjo, kad knyga skambėtų šiuolaikiškai, kad žmonės jos ieškotų, diskutuotų dėl joje publikuojamų temų svarbos. Autorius išvardijo nemažai A. Stancevičiaus kolegų, vadovų, specialistų, kurie pateikė daug medžiagos apie žymųjį profesorių. Deja, knygos sutiktuvių profesorius nesulaukė (Beje, išsamus rašinys apie prof. A. Stancevičių buvo publikuotas ir XXI amžiuje.) Knygoje ir minėjime buvo prisiminta, kad prof. A. Stancevičius daug kalbėjo ir rašė apie kooperacijos svarbą, aiškino, kad dabartinėmis sąlygomis kooperacija tai ne buvusi kolūkių sistema, ir reikia ją tinkamai panaudoti. Gražiai atsisveikinęs su ŽŪR, Kupiškio rajone profesorius ėmė vadovauti kelis grūdų augintojų kooperatyvus jungusiam techninių paslaugų kooperatyvui Kotenas. Deja, kaip sakė A. J. Motuzas, dėl negražios ekonominės politikos veikėjų sukeltų intrigų A. Stancevičius iš tų pareigų pasitraukė. Jam tai buvo didelis moralinis smūgis. Bet kooperatyvai ir toliau steigėsi. Minėjime ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas pažadėjo, kad pagerbiant profesorių bus pastatyta kooperatinė pieno perdirbimo įmonė. Iš profesoriaus idėjų žemės ūkio pertvarkos srityje ypač įsimintinas perspėjimas dėl besiformuojančios turtinės nelygybės kaime: jis gerokai anksčiau įspėjo, kad Lietuva gali tapti ponų ir baudžiauninkų kraštu. Todėl propagavo gerąją prieškario Lietuvos ūkininkavimo patirtį, pasisakė už vidutinio dydžio kelių šimtų hektarų šeimos ūkį, kaip Lietuvos žemės ūkio pagrindą. Profesorius piktinosi, kad Seimo priimti įstatymai leidžia oligarchams spekuliaciniais tikslais Lietuvoje supirkinėti žemes ir siūlė sudaryti sąlygas kurtis vidutiniams ūkiams ir kaimo turizmo sodyboms, kad į kaimą grįžtų jį mylintys žmonės, ypač jaunimas. Nes kaimas yra lietuvių kalbos ir lietuvybės šaltinis. A. Stancevičius nebuvo siauro akiračio mokslininkas: jis kolekcionavo paveikslus, jais nukabinėtos jo buto sienos Kaune, Kęstučio gatvėje. Apie tai minėjime papasakojo ir profesoriaus sūnus Antanas. Profesoriui patiko ir literatūra, muzika, ypač klasikinė. Per netrumpą savo gyvenimą jis sukaupė daugybę knygų, meno albumų, plokštelių. Be to, rašė eilėraščius. Minėjime koncertavo LŽŪU choras Daina, kuriame prieš daugelį metų dainavo tuometinis studentas Antanas Stancevičius.
Kaunas
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |