Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Retro

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Užkrečiantys pavyzdžiai

Privilegija deimantinės tautos vaikams

Vytautas Visockas

Vilius Bražėnas (antras iš dešinės) su gimnazijos di rektore Violeta Liutkiene ir Šviesiosios gimnazistėmis. Dešinėje – Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis

Kėdainių muziejuje, prie Vinco Svirskio kryžių, svečiams kalba Kėdainių rajono vicemeras Rimgaudas Rimošaitis (dešinėje)

Koncertas Vilainiuose

Gimnazijos koridoriuose – moksleivių kūryba

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsiuose – Kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) ir Kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612–1655) sarkofagai

Šviesiosios gimnazijos svečiai: Juozas Dingelis, Vilius Bražėnas, Juozas Brazauskas, Rimgaudas Rimošaitis, Violeta Liutkienė, Tomas Vaisieta

„Aš, Kristupas Radvila, Biržų ir Dubingių kunigaikštis, tikras Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės etmonas, iškilmingai miesto rotušėje savo šiuo laisvu užrašu pripažįstu štai ką: miesto svečiui Viliui Bražėnui suteikiu privilegiją „Nepriklausomai atvykti ir laisvai išvykti iš miesto“. Šią privilegiją patvirtinu simboliniu kunigaikščių Radvilų herbiniu antspaudu...“

Kristupo Radvilos privilegiją garbusis spaudos veteranas, nepavargstantis kovotojas su komunizmu, o dabar – su komunizmo atmaina globalizmu, gavo po 71-erių metų antrą kartą apsilankęs Kėdainiuose. Pirmą kartą, 1939-aisiais, jis čia lankėsi kaip atsargos karininkas, jaunesnysis leitenantas, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu. Vyko Antrasis pasaulinis karas, Lenkija jau buvo parklupdyta.

Šįkart Kėdainiuose Kristupo Radvilos garbinga privilegija jam suteikta už kalbą, pasakytą Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje. „Didžiuokitės, sesės ir broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, o ir šiandien neturėtų būti kalbų apie „žmogaus teises“. Mūsų istorijoje pirmavo ir toliau turėtų pirmauti „pareiga Tėvynei“... Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gražiomis kalbomis, be pasiaukojančios veiklos, apgauti vyresniąją kartą, tačiau vargu ar kam pasiseka tuo būdu apgauti jaunimą“.

Pateikiau kelis sakinius iš paskutinės V. Bražėno knygos „Priminimai bendražygiams“, padovanotos Šviesiajai gimnazijai (Gimnasium Iliustre), Kėdainius pirmą kartą nušvietusiai 1647-aisiais.

Galima tiksliai užrašyti V. Bražėno Kėdainių gimnazistams pasakytus žodžius, bet neįmanoma perteikti įspūdžio, kurį jauniems žmonėms tie žodžiai padarė. Reikia dar matyti ir girdėti, ką sako talentingas oratorius V. Bražėnas – tik tada pajusi tikrą jo žodžių jėgą ir galią. Ne kartą esu girdėjęs V. Bražėną kalbant žmonėms, todėl šįkart žiūrėjau ne į jį, o į mokinių veidus ir džiaugiausi: abejingų, nuobodžiaujančių nebuvo. Mergaitės jį tiesiog įsimylėjo, renginio pabaigoje apspito tarsi kokį gražuolį artistą. Beje, jaunystėje jis tikrai buvo gražuolis, dainavo operoje „Sevilijos kirpėjas“, dar ir dabar labai prašomas užstalėje kartais užtraukia kokią populiarią ariją iš Donicečio operos „Meilės eliksyras“. Esu matęs ir girdėjęs V. Bražėną,  kalbantį tūkstantinėse auditorijose Amerikos visuomenei, diskutuojantį su Maskvos politologais Amerikos valstijų televizijose tais gūdžiais laikais, kai mūsų tėvynė dar buvo pavergta, kai kilome į Atgimimą. Amerikos visuomenei tada jis padėjo geriau suprasti bolševizmo esmę, jo siekius užkariauti visą pasaulį, taip prisidėdamas ir prie mūsų Pergalės, kurios dvidešimtmetį nūnai švenčiame. Mačiau V. Bražėną Amerikoje, bet tik... jo televizoriaus ekrane, iš vaizdo įrašų, užfiksavusių jį dar tvirtą, aistringą, minios nebijantį oratorių. Ir šiandien jis toks pat, gal tik fizinio tvirtumo kiek mažiau – juk prabėgo keli dešimtmečiai.  

Tai ką vis dėlto V. Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 metais „Chicago Tribune“, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas.

Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta! Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes deimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, kalbėjo V. Bražėnas.

Dar kelios jo mintys iš susitikimų su Kėdainių visuomene muziejuje, šalia Vinco Svirskio kryžių, ir Vilainiuose. Žiniasklaida yra svarbus dalykas, bet dešinieji patriotai neturi savo spaudos. Didžiajai žiniasklaidai tautiškumas, patriotiškumas nerūpi. Išeitis: paprasti lapeliai, patarė V.Bražėnas. Kiek už lapelį sovietmečiu gaudavote, klausė oratorius. Mažiausia – dešimt metų (atsakymas iš salės). Taigi, lapelis šio to vertas, jeigu tiek daug už jį duodavo. Lapelio jie bijo labiau negu kulkosvaidžio. Amerikoje V. Bražėnui teko gyventi ten, kur dominavo kairioji spauda. Lapelius palikdavome autobuse, pas gydytoją, parduotuvėje. Lapeliui daug pinigų nereikia, lapelį gali platinti ir pensininkai, ir moksleiviai. Kovokit lapeliais, ragino V. Bražėnas.

Jis vylėsi, kad Nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimai – tai ne tik minėjimai, bet ir jėgų kaupimas kovoje už laisvę, už tautos išlikimą, prieš siekimą sumaišyti protus, įvesti vieningą pasaulio valdžią, kokios siekė Leninas, Stalinas, kokios siekia naujos rūšies Vakarų stalinai.

Deja, vieni irkluoja, kiti tik sėdi valtyje ir dejuoja, kad kojos šlampa. Jiems nė į galvą neateina, kad vandenį iš valties galima išsemti ir dar greičiau plaukti. Kiekvienas būkime irkluotojas. „Tai kad nieko negalima padaryti!“ – aimanuoja tie, kurie tik sėdi ir net vandens neišsemia iš valties. Sunkius darbus atliekame tuoj pat, o neįveikiami trunka ilgiau, sentencija, kurią V. Bražėnas parsivežė iš Amerikos. Būkime gyvi lietuviai. „Kova tebesitęsia. Net ir užsitarnavusieji Didvyrio ir Didmoterės vardą neturi teisės nuleisti kovos kardo. Jų našta dviguba: atlikti savą ir žuvusių bendražygių pareigą. Anot šviesios atminties kunigo Stasio Ylos, kas liaujasi kovojęs – miršta.“

*   *   *

Vartau Kėdainių Šviesiosios gimnazijos iliustruotą knygelę.

„1625 m. kunigaikštis Kristupas Radvila Kėdainiuose įkuria evangelikų reformatų parapinę mokyklą.

1631 m. mokykla išauga iki vidurinės Didžiosios Pilies (dabar Didžiosios) gatvėje.

1640 m. uždarius evangelikų reformatų mokyklą Vilniuje, Kėdainių mokykla tampa svarbiausia protestantiška mokykla Lietuvoje.

1647 m. mokyklai suteikiamas gimnazijos vardas – Gimnasium Iliustre – Šviesioji gimnazija. Dirba žymūs mokytojai ir kultūros veikėjai: A. Rosijus, A. Freitagas, J. Bažomovskis. Mokoma pagal pažangiausių to meto Vakarų Europos mokyklų pavyzdį. Mokykloje mokosi įvairių tautybių vaikai, būsimi kalvinų kunigai ir Vakarų Europos universitetų auklėtiniai. J. Radvila kviečia į Kėdainius to meto Europos mokslininkus ir pedagogus.

1652–1655 m. prie gimnazijos veikia Joachimo Jurgio Rhefo spaustuvė. Joje 1653 m. išspausdintas vienas svarbiausių to meto reformatų leidinių lietuvių kalba „Kniga nobaznistes krikščioniškos“.

Šviesioji gimnazija palieka labai šviesų, malonų įspūdį. Ne tik rūmai, ne tik pavasarėjančios saulės nutviekstas kiemas, kuriame vyksta Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas, ne tik koridoriai, papuošti meniškais gimnazistų darbais darbeliais, bet ir patys gimnazistai, V. Bražėno pavadinti deimantiniais vaikais. Šviesiosios gimnazijos direktore Violeta Liutkienė sako, kad tautiškumo ir patriotiškumo ugdymas – vienas gimnazijos prioritetų. Meilė tėvynei negali būti iškart visai tėvynei, todėl pradedame nuo meilės artimiems žmonėms, nuo meilės miestui, kuriame gyvename, nuo jo ir jo žymių žmonių pažinimo. Jeigu juos myli – myli ir tėvynę.

Visi, baigę šią gimnaziją, stoja į aukštąsias mokyklas ir sėkmingai studijuoja. Deja, daugiausia stoja į užsienio aukštąsias mokyklas. Išvažiuoja po 20-30 geriausių abiturientų. Patirtis tokia – baigę sugrįžta vienetai. Tai rimta problema – mes prarandame savo gabiausius žmones.

Gimnazija negali priimti visų norinčių joje mokytis, atrenkami geriausieji, gabiausieji. Pas mus mokytis – garbė, prestižas. Sakoma, kad kai kuriose mokyklose vienas du mokosi, kiti jiems tik trukdo. Pas mus atvirkščiai: tas, kuris nenori mokytis, yra priverstas arba mokytis, arba išeiti.

Turime gerų pedagogų, sako gimnazijos direktorė. Mes pirmieji Kėdainiuose pradėjome dėstyti krašto istoriją. Mokytoja Regina Adomaitienė išleido krašto pažinimo vadovėlį. Mokytojas Linas Monkus – vaikščiojanti istorijos enciklopedija. Labai įdomiai dėsto, išmoko ne datų, o istorinio mąstymo. Labai dažnai pamokos vyksta ne mokykloje, o muziejuje, bažnyčiose, dažnai su mokiniais vykstame į Vilnių. Kiekviena klasė yra pabuvojusi Seime. Lietuvių kalbos mokytojos Virginija Savickienė ir Zita Rasteikienė išleido vertingą knygą mokytojams ir mokiniams: „Lietuvių kalbos pratybos X–XII klasėms“.   

Gimnazija neturi drausmės problemų, sako direktorė. Pas mus nėra budėjimo, nei mokytojų, nei mokinių. Nereikia. Turtinį skirtumą švelnina uniformos. Nenorim daryti madų demonstravimo. O smurto, patyčių ar išvengiate? Jo negali nebūti mokyklose, jeigu yra visuomenėje. Pasitaiko, bet gimnazijoje yra tik devintos– dvyliktos klasės, piktesni yra jaunesnių klasių mokiniai.

Su direktore dar kalbėjome apie naujus susirūpinimą keliančius  reiškinius, atsiradusius su kompiuterių, mobiliųjų telefonų įsigalėjimu visuomenėje, televizijos neigiamu poveikiu. Bendravimo kultūra žinutėmis, elektroniniais laiškais labai žema. Jeigu buitinė kalba pasidarys nešvari, ilgainiui tai gali tapti norma.

*   *   *

Šventiniuose susitikimuose su gimnazistais, su vyresniaisiais kėdainiečiais muziejuje ir Vilainiuose dalyvavo ir Juozas Brazauskas, mokytojas iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos.

Mokytojo istoriko žodis nuskambėjo kaip raginimas saugoti tėvų žemę, puoselėti ir saugoti  papročius ir kalbą. Pilietinis, tautinis auklėjimas yra gana sudėtingas. Pirmiausia šia kryptimi turėtų padirbėti šeima, kalbėjo J. Brazauskas. Kai dora, tautines vertybes puoselėjanti šeima, geri tarpusavio santykiai šeimoje, tada su vaikais dirbti nesunku. Sudėtingiau tautine, pilietine dvasia auklėti tuos, kurių tėvai sovietmečiu nepatyrė represijų, nenukentėjo. Nemaža tautos dalis prisitaikė, kita – atvirai kolaboravo. Jų vertybės supainiotos, sumaišytos, šiuolaikinę Lietuvos istoriją jie priima labai sudėtingai, prieštaringai.

„Aš susilaukdavau priekaištų: kodėl jūsų vadovėliai tokie lietuviški, tautiški? Mokykliniai vadovėliai turėtų būti europietiški, kosmopolitiškos dvasios, – sako mokytojas J. Brazauskas. – Mes į pasaulį galime žiūrėti per Lietuvą, galime žiūrėti iš pasaulio į Lietuvą. Žiūrėdami iš pasaulio Lietuvos istorijoje pamatysime gal tik Žalgirio mūšį. Manau, kad reikia pradėti nuo gimtojo krašto istorijos, nuo savo slenksčio, nuo artimiausios  aplinkos ir eiti tolyn, nuo paprasto prie sudėtingo. Tokiu keliu einant atsiveria Lietuvos vertybės, pamatome, kad turime kuo didžiuotis. Ėjimas į Europą subrandino ne pačius geriausius vaisius. Europos pilietį suvokiame be tautybės, be praeities, tik kaip biologinę būtybę. Man tautiškumas, garbės ir orumo suvokimas buvo skiepijamas per lietuvių literatūros pamokas.“

*   *   *

Už labai prasmingai Kėdainiuose praleistą dieną esame dėkingi ir merei Nijolei Naujokienei, ir ypač vicemerui Rimgaudui Rimošaičiui, ir muziejaus darbuotojams. Turėjome puikią progą susipažinti su Kėdainių senamiesčiu, miesto istorijos, architektūros paminklais, su Kėdainių žmonėmis.  Kiekvienas parsivežėme Kristupo Radvilos Privilegiją, kuri ne tik leidžia, bet ir įpareigoja dar ir dar kartą atvykti į šį senus laikus menantį miestą.

Tačiau viso to nebūtų buvę, jeigu ne Lietuvai pagražinti draugija ir jos pirmininkas Juozas Dingelis, Kėdainių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Žaromskis.

Kėdainių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“