|
Globalinių permainų poreikis
Mindaugas BUIKA
Ekonomika stabilizavosi, bet krizė neįveikta
Bažnyčios socialinio mokymo sklaidai ypač svarbios įžvalgos bei siūlymai, kaip spręsti globalines problemas, kuriuos pateikia Šventojo Sosto atstovai, atliekantys pasiuntinių misiją tarptautinėse organizacijose. Čia svarbiausiais vaidmuo tenka Vatikano nuolatiniam stebėtojui Jungtinėse Tautose arkivyskupui Čelestinui Miljorei, kuris dalyvauja Niujorke dabar vykstančiuose šios organizacijos 64-osios metinės sesijos darbuose. Kovo 25 dieną jis išdėstė Bažnyčios poziciją dėl tolesnių tarptautinio finansavimo pastangų, siekiant įveikti skurdą pasaulyje. Šios veiklos programas tarptautinė bendruomenė yra numačiusi vadinamajame Monterėjaus konsensuse, tačiau jos įgyvendinimą labai sulėtino ekonomikos ir finansų krizė.
Arkivyskupas Č. Miljorė pripažino, kad krizė metė tamsų šešėlį pastangoms sumažinti skurdą Afrikoje ir kituose labiausiai atsilikusiuose regionuose. Maža to, pastaruoju metu skurstančių žmonių skaičius smarkiai išaugo tą pripažįsta visi JT Generalinės Asamblėjos kalbėtojai. Kita vertus, akivaizdu, kad dabartinė ekonomikos krizė paskatino precedento neturintį tarptautinio politinio bendradarbiavimo mastą, nurodė Vatikano atstovas. Vietoj ankstesnių vadinamosios G8 grupės (svarbiausių valstybių) vadovų pasitarimų dabar vyksta G20 viršūnių susitikimai, kuriuose dalyvauja ir Trečiojo pasaulio atstovai. Juose priimti skubūs sprendimai, kurie įgavo visuotinį moralinį pritarimą, padėjo užkirsti kelią visiškai realiai globalinei katastrofai.
Tačiau tai, kad vienų šalių ekonomika buvo stabilizuota, o kitose jaučiama tam tikra ūkinio gyvenimo atgaiva dar nereiškia, kad krizė baigėsi, sakė arkivyskupas. Tuo labiau kad labiausiai pažeidžiamų sluoksnių padėties gerėjimo dar nesimato. Taip pat būtina pabrėžti visuotinį supratimą, kad globalinės ekonomikos ilgalaikio stabilumo užtikrinimui reikia tvirtų politinių ir ekonominių pamatų, kurių stygius aiškiai jaučiamas, kalbėjo Šventojo Sosto nuncijus Jungtinių Tautų Organizacijoje. Situacija dabar yra kokybiškai nauja dėl susiformavusios visų valstybių tarpusavio priklausomybės, todėl globalinė ekonomika negalės sklandžiai funkcionuoti, jeigu išliks krizę sukeliančios prielaidos. Arkivyskupas Č. Miljorė pirmiausia nurodė į fundamentalią pajamų ir gerovės tarp atskirų individų ir tautų nelygybę.
Moralinis imperatyvas kova su skurdu
Šventasis Sostas yra įsitikinęs, kad numatytos finansavimo programos neturtingiausių pasaulio šalių vystymui turi būti neatidėliotinai tęsiamos, nelaukiant ekonominės krizės pabaigos. Kaip pabrėžia Bažnyčios socialinė doktrina, šiam veikimui yra aiškus moralinis imperatyvas: negalima ekstremaliame skurde palikti ištisos kartos, beveik penktadalio (1,2 milijardo) pasaulio gyventojų, aiškino arkivyskupas Č. Miljorė. Dėl to būtinas sutelktas visos besivystančių šalių fundacijos (finansinės paramos) sistemos modernizavimas, kad ji tiek tarptautinėje, tiek lokalioje plotmėje būtų efektyvesnė, skaidresnė ir geriau koordinuota.
Pirmiausia čia turima omenyje pagrindinių finansavimo struktūrų Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko reforma, apie kurią jau seniai kalbama. Iš tikrųjų šios struktūros turi atitikti šios dienos realijas (juk dabar didžiausi valiutos rezervai pasaulyje yra sukaupti Kinijoje), o ne tas, kurios buvo po Antrojo pasaulinio karo, kada TVF ir Pasaulio bankas buvo kuriami. Tiesa, uždavinys išlieka tas pats, kaip buvo suformuluotas 1944 metų Breton Vudso konferencijoje: užtikrinti tolygaus ekonominio vystymosi procesą visoms šalims. Dabartinė globalinė krizė skatina panašią strategiją (pagelbėti visoms be išimties sunkumus išgyvenančioms tautoms), tik daugiašališkumas turi būti gerokai atnaujintas, atsižvelgiant į įvykusius pokyčius.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarptautinė bendruomenė gebėjo sukurti gana veiklią ir visa apimančią sistemą, kuri užtikrino, kad globalinė suirutė ekonomikoje, kuri įvyko praėjusio XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, daugiau nepasikartotų. Dabar priemonių efektyvumas taip pat turi būti vertinamas pagal svarbiausių problemų sprendimą. Arkivyskupas Č. Miljorė atkreipė dėmesį į iškilusią kontroversiją: per keletą savaičių buvo galima rasti trilijonus dolerių bankų ir investicinių struktūrų gelbėjimui, o dabar niekaip negalima rasti vos 1 proc. tos sumos, kad būtų įveiktas badas pasaulyje. Tai akivaizdus šiuolaikinio pasaulio moralinis pralaimėjimas, kuris kelia daugelio geros valios žmonių, taip pat ir Bažnyčios pasipiktinimą.
Pirmenybė žmogaus teisėms
Šventojo Sosto atstovai dabar nuolat pabrėžia, kad ekonominių sunkumų įveikimas turi būti vertinamas ir kaip žmogaus teisių klausimas. Apie tai kitas Vatikano nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų struktūrose arkivyskupas Silvanas Tomazis kovo 3 dieną kalbėjo Ženevoje vykusioje JT Žmogaus teisių tarybos sesijoje. Jis pažymėjo, kad krizė negali būti laikoma išspręsta, kada milijonai žmonių negali patenkinti būtiniausių savo gyvenimo poreikių, kada daugelis su baime galvoja apie pensinį amžių dėl socialinio aprūpinimo sistemos vis gilėjančių sutrikimų.
Finansinės krizės pasekmės didėjantis badaujančių skaičiaus augimas (viršijo milijardą pasaulio gyventojų), nelygybės ir nedarbo bei naujų vargšų sluoksnis patvirtina, kad žmogaus teisių užtikrinimo srityje atsivėrė didelės spragos. Arkivyskupas S. Tomazis priminė popiežiaus Benedikto XVI enciklikos Caritas in Veritate, paskelbtos dabartinės krizės kulminacijoje, kvietimą nugalėti netinkamą ekonomikos, socialinės ir ekologijos sferų bei žmogaus teisių gynimo supriešinimą. Tos pusiausvyros pritrūksta atskiriant ekonominį valdymą, skirtą gamybos ir materialinės gerovės didinimui, nuo politinio veikimo, kuriuo garantuojamas teisingas per gėrybių perskirstymas.
Lygybė ir teisingumas turi būti esminiai pasaulio ekonomikos valdymo kriterijai, pabrėžė Vatikano atstovas. Žmogaus teises galima užtikrinti tik tada, kai principai yra įgyvendinami įstatymuose tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje plotmėje. Vyriausybės yra svarbiausios žmogaus teisių skatintojos ir, tvarkant ekonomikos reguliavimo reikalus, jos turi aktyviai bendradarbiauti su suinteresuota pilietine visuomene ir tarptautine bendruomene. Bendras tikslas yra žmogiškojo orumo apsauga ir tai suvienija visą žmonijos šeimą, kalbėjo arkivyskupas S. Tomazis. Tos vienybės ištakos glūdi keturiuose principuose (kuriuos ypač pabrėžia Bažnyčios socialinis mokymas): žmogaus asmens centriškumo, solidarumo, subsidiarumo ir bendrojo gėrio.
Todėl svarstant visus finansinių sistemų reformos bei ekonominių modelių atnaujinimo klausimus reikia turėti omenyje minėtus principus ir tikruosius žmonių poreikius. Po visų neatidėliotinų pastangų turi gerėti žmonių gyvenimo sąlygos, kad jie galėtų skirti gebėjimus ir talentus savo bendruomenės tarnystei ir visuotinio bendrojo gėrio kūrimui. Finansų sistemos turi būti taip modifikuotos, kad jose negalėtų pasireikšti egoizmas ir godumas, dėl kurio kilo dabartinė krizė. Integrali pažanga ir žmogaus teisių įgyvendinimas turi žengti greta, nes žmogiškasis asmuo yra svarbiausias kapitalas, kuris turi būti vertinamas ir saugojamas, tvirtino Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas.
© 2010 XXI amžius
|