Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Retro

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Natalija Arseneva: žurnalistė, poetė, tremtinė

Vytautas Žeimantas

1927 metais Vilniuje išleista N. Arsenevos knyga „Po žydru dangumi“

Poetės N. Arsenevos portretas. Dailininkas Siamionas Gerus, 1993 m.

Paminklas baltarusių poetei Natalijai Arsenevai ir jos himnui „Visagalis Dieve“. Skulptorius Anatolijus Kryvenka, 2005 m.

N. Arseneva Vilniuje 1925 m.

Poetai N. Arseneva ir M. Tankas. Vilnius, 1936 m.

Vilniuje išleistame pirmame laikraščio „Naša dumka“ numeryje – išspausdintas pirmasis N. Arsenevos eilėraštis

Vilnių laikau tėviške

„Nors gimiau Kaukaze, Baku mieste,  tačiau savo gimimo vieta laikau pamiltąjį Vilnių, nes čia pradėjau pažintinį gyvenimą, Vilnių laikau savo tėviške, kurią myliu ir kurios labiausiai ilgiuosi“, – tuos žodžius baltarusių poetė Natalija Arseneva parašė 1994 metais, būdama toli nuo mūsų, už Atlanto. Ji tai pareiškė jau peržengusi devyniasdešimties metų slenkstį, kai gyventi jai tebuvo likę tik treji metai. Tai rodo, kad ji per visą savo ilgą, sudėtingą, gražių kūrybinių laimėjimų ir sunkių netekčių gyvenimą širdyje nešiojo didelę meilę Vilniaus miestui.

Lietuvos skaitytojui ji mažai žinoma. Ilgą laiką jos vardas retai buvo minimas ir sovietinėje Baltarusijoje, nes buvo emigravusi, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Požiūris į ją keitėsi Baltarusijai tapus nepriklausoma valstybe. 1996 metais baltarusių kalba išleistoje „Baltarusiškoje enciklopedijoje“ jai jau skirtos kelios eilutės, nors 2005 metais rusų kalba išleistoje enciklopedijoje „Baltarusijos Respublika“ jos vėl nėra.

Susidomėjau N. Arseneva, kai pradėjau tyrinėti lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius. Ji iš karto pateko į mano akiratį, nes praktiškai pirmąją savo gyvenimo dalį praleido Vilniuje, čia daug rašė, tapo populiari.

N. Arseneva gimė 1903 metais caro tarnautojo šeimoje. Garsi Arsenevų šeima (iš motinos pusės) davė pasauliui didį rusų poetą Michailą Lermontovą. Vos jai gimus, tėvą perkelia dirbti į Vilnių, todėl ir pasaulį ji pradeda pažinti Lietuvoje, tuometine oficialia carine terminologija sakant – Severo-zapadnom kraje, Vilenskoj guberniji.

Iš pradžių kartu su trimis sesutėmis ir broliuku mokėsi namuose. Mama buvo išsilavinusi mokytoja, auklėjo griežtokai, vaikus ruošė iš karto vidurinei mokyklai, visos dienos buvo užimtos mokymusi. Dešimties metų Natalija penketais išlaikė stojamuosius egzaminus į antrąją Vilniaus Mariinskaja gimnazijos klasę.  

Karo pabėgėliai

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, rusų nesėkmės frontuose, vokiečių okupacijos baimė privertė šeimą trauktis į Rytus. Apsistojo prie Volgos, Jaroslavlyje. Čia keturiolikos metų Natalija parašo pirmuosius jaunatviškus eilėraščius. Tačiau ir čia jai nepavyksta užbaigti mokymosi mergaičių gimnazijoje.

„Prasidėjo revoliucija, suirutė, badas... O sukilimas prieš bolševikų valdžią, prasidėjęs 1918 metais,  vos nekainavo mums gyvybės. Prasidėjo teroras, – vėliau prisiminė N. Arseneva. – Tėvai nutarė bėgti iš Jaroslavlio, slapta pasiekti Vakarus, gimtąjį Vilnių. Keliavome etapais daugiau kaip metus. Kai pasiekėme Daugpilį, mes, visi vaikai, susirgome ispanka (ispanišku gripu – V. Ž.), kuris siautėjo aplinkui. Kaip mus tėvai atvežė į Vilnių, neatsimenu, nes sirgome ilgai. Ir kai atkutome, mūsų buvo jau ne keturi, o trys, nes sesutė Galina pakeliui mirė“.

Vilniaus pirmoji baltarusių gimnazija

Vilnių Arsenevų šeima pasiekė 1919 metais. Miestas buvo visiškai pasikeitęs. Caro valdininkų jau neliko nė padujų. Tačiau dar nebuvo atlėgęs vokiečių okupacijos slogutis. 1918 m. vasario 16 dieną miestas buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostine. Virš Gedimino kalno suplevėsavo lietuviška trispalvė, tačiau, deja, neilgam. Kurį laiką miestą užvaldė bolševikai, juos išstūmė lenkų legionieriai. Vieni okupantai keitė kitus, o gyvenimas vis sunkėjo. Šešiolikos metų  ji jau priversta uždarbiauti, moko vaikus vokiečių ir prancūzų kalbų. „Tada buvo sunku. Nuo nemalonumų, dažnai ir nuo karčios nevilties tais sunkais metais mane gelbėjo Vilniaus pirmoji baltarusių gimnazija. Mamai pavyko įsidarbinti amerikiečių virtuvėje, kuri tada maitino alkaną pokarinę Europą ir kartu mus, baltarusių gimnazijos moksleivius, tarp kurių buvau ir aš, mano sesuo bei brolis“, – rašė N. Arseneva. 

Ji prisimena: „Gimnazijoje daug ko trūko, kai kurie mokiniai ir mokytojai badavo, tačiau netrūko tik vieno – aistros ir karštų širdžių, žmonių, kurie, neatsižvelgiant į badą ir šaltį, visą save atiduodavo vienai svajonei – padaryti laimingą savo tėvynę Baltarusiją“.

Apie šią gimnaziją reikėtų plačiau pakalbėti. Ją įkūrė Pagalbos nukentėjusiems nuo karo baltarusių draugija. 1919 m. vasario 1 dieną prasidėjo pamokos. Gimnazijoje buvo dvi pradinės ir aštuonios gimnazijos klasės, mokėsi daugiau kaip 340 mokinių. Tai buvo didelis pasiekimas, nes anksčiau okupacinė caro valdžia baltarusiškas ir lietuviškas mokyklas draudė. Pagrindinis gimnazijos tikslas: baltarusių tautos nacionalinio savitumo išsaugojimas, demokratinio ir humanistinio požiūrio plėtojimas. Vadovaujantis Lietuvos švietimo ministro Mykolo Biržiškos įsaku, baltarusiams buvo suteiktos patalpos buvusiuose Bazilijonų rūmuose (Aušros vartų g. 9). Gimnazijos įkūrimo pagrindinis iniciatorius – Šiauliuose gimęs archeologas Ivanas Luckevičius. Ji įnešė nemažą indėlį į Vilniaus krašto baltarusių tautinį ugdymą. Gimnazijoje buvo įkurtas ir baltarusių muziejus. Ji veikė ilgai – kol Vilniuje nepasirodė bolševikai.

Gimnaziją sovietų valdžia uždarė 1944 metais. Pokario metais muziejaus eksponatai buvo išsklaidyti po Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos muziejus, o daugelis pedagogų ištremti  į Sibirą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1994 metais gimnazija atnaujino veiklą Vilniuje kaip Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla.

 „Žmonės, kurie mus mokė Vilniuje 1919–1921  ir vėlesniais metais, išmokė mane ir mano bendraamžius visam gyvenimui karštai mylėti Baltarusiją, amžiams tapti jos patriotais“, – rašė N. Arseneva.  Ji šią gimnaziją baigė 1921 m. birželio mėnesį. Paskui mokėsi kursuose, kurie rengė mokytojus baltarusių liaudies mokykloms. Rugsėjyje pradėjo mokytojauti vienoje iš Vilniaus baltarusių mokyklų.  Be to, įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinį fakultetą, kuriame mokėsi tik metus, nes ištekėjusi už lenkų karininko turėjo išvykti iš Vilniaus.

Pirmasis eilėraštis – laikraštyje „Naša dumka“

Gimnaziją ji baigė jau išgarsėjusi kaip poetė. Jos eilėraščius skelbė Vilniaus spauda. Merginai didelę įtaką turėjo jos baltarusių kalbos ir literatūros mokytojas Maksimas Hareckis. „Mano dvasiniu vadovu nuo pat pirmųjų dienų gimnazijoje tapo baltarusių kalbos ir literatūros mokytojas, „Želmenų“ ir kitų knygų autorius Maksimas Hareckis. Prisimenu, kai jį pirmą kartą pamačiau septintojoje klasėje, mane nustebino jo akys – didelės, tamsios, karštos (...) Dar supratau, kad nuo šiol turiu kuo nuoširdžiausiai mokytis baltarusių kalbos ir visada, visada geriausiai klasėje išmokti Hareckio užduotis apie baltarusių literatūrą, – Amerikoje rašė N. Arseneva. – Pirmuoju mano kritiku buvo irgi M. Hareckis. Jis su dideliu dėmesiu skaitė mano pirmuosius eilėraščius, pasakydavo, kas jam patiko, skatino toliau rašyti. Jo šviesų vardą aš amžinai su didele pagarba ir meile prisiminsiu“.

Rūpinosi jaunąja poete ir Antonas Luckevičius, perėmęs iš M. Hareckio baltarusių kalbos ir literatūros mokytojo pareigas. Vėliau savo knygoje „Pragyventas gyvenimas“ (Vilnius, 1929 m.) jis parašys: „Gera būti gero grūdo varpa (...), bet laimingas ir tas, kuriam likimas lėmė būti rugiagėle“.

Pirmasis jos eilėraštis „Aš ėjau...“ pasirodė spaudoje 1920 m. gruodžio 24 dieną pirmajame Vilniaus baltarusių laikraščio „Naša dumka“ (Mūsų mintis) numeryje. Atrodo, šį laikraštį  redagavusiam jos buvusiam mokytojui M. Hareckiui tikrai labai patiko baigiamojoje gimnazijos klasėje besimokančios merginos kūryba. Jis jos eilėraščius dėjo vos ne į kiekvieną laikraščio numerį. „Naša dumka“ spausdino N. Arsenevos eiles ir po to, kai 1921 m. balandžio pradžioje laikraštį pradėjo redaguoti  U. Kabačkinas.

1922 metais Vilniuje M. Hareckio išleistoje pirmoje „Baltarusių literatūros chrestomatijoje“ N. Arsenjeva buvo vienintelė iš savo bendraamžių. Jaunajai poetei didelę įtaką darė Vilniuje kūrusių baltarusių klasikų M. Bahdanovičiaus ir J. Kupalos kūryba.

1923 metais jos eilėraščiai pasirodo ir sovietinėje Baltarusijoje. Tuo pasirūpino irgi M. Hareckis, kuris lenkų valdžios dėka pajutęs Lukiškių kalėjimo siaubą nutarė daugiau nerizikuoti ir 1923 metais apsigyveno Minske. Deja, nelaimingai, nes sovietų tik iš pradžių už pabėgimą iš kapitalistų buvo pamalonintas, vėliau suimtas, ištremtas į Viatką ir pagaliau tradicinės „troikos“ nutarimu sušaudytas.

„Po mėlynu dangumi“

1927 metais Vilniuje pasirodo pirmasis N. Arsenevos eilėraščių baltarusių kalba rinkinys „Po mėlynu dangumi“, į kurį buvo sudėtos 1921–1925 metais rašytos eilės. Knyga susilaukė teigiamų atgarsių ir Vilniaus krašte, ir sovietinėje Baltarusijoje.

1937 metais poetė jau paruošė antrąjį eilėraščių rinkinį, kurį pavadino „Geltonas ruduo“.

„N. Arsenjevos kūrybai būdingas švelnus moteriškas lyrizmas, persmelktas liūdesio, o kartais ir džiugesio prošvaistėmis. Tačiau jos lyrizmas nėra abstraktus. Poetinio įkvėpimo šaltinis N. Arsenevai – Vilnijos gamta, kuri ją supo nuo pat kūdikystės. Net daugelyje refleksinių eilėraščių, kuriuose ji svarsto apie žmogišką laimę, gyvenimo tikslą, atsispindi žavėjimasis gamtos grožiu. Pagaliau ir patriotiniai motyvai N. Arsenevos kūryboje konkretizuojami gamtos vaizdais“, – teigia literatūrologė  Nina Piatkevič.

„Maladoe žyce“, „Kolosse“, „Vileiskaja prauda“...

N. Arseneva pradeda aktyviai bendradarbiauti Vilniaus baltarusių periodinėje spaudoje: laikraštyje „Maladoje žyce“ (Jaunas gyvenimas), žurnale „Kolosse“ (Varpos), o prieš karui prasidedant įsidarbina  laikraščių „Vileiskaja prauda“ (Vileikos tiesa) ir „Sialianskaja gazeta“ (Kaimo laikraštis) redakcijose. 

Tuo metu jaučiamas jos kūrybinis pakilimas, jos eilėraščiai noriai spausdinami. Vilniuje gyvenęs poetas Maksimas Tankas  N. Arsenevai paskirs eilėraštį ir 1937 metais parašys: „Jos eilėraščiai (...) man patiko dėl savo lyrizmo, vaizdingumo. Reikia pripažinti, kad ji savo prigimtiniais pojūčiais moka pinti nuostabius nėrinius“.

Lietuvių rašytoja ir literatūrologė Alma Lapinskienė, tiesa, jau 2004 metais apie ją pasakys: „Lyrikė iš Dievo malonės, anot K. Brujevičiaus, „didelė žodžio menininkė“, pakluso savo prigimčiai ir kūrė poeziją, kurioje visu grožiu suspindėjo baltarusiškas žodis, poetinė metafora, atsiskleidė baltarusių tautosakos gelmės“.

N. Arseneva supranta, kad kylančiai baltarusių literatūrai trūksta pasaulinio kultūros paveldo. Todėl į baltarusių kalbą verčia V. Šekspyro, A. Mickevičiaus, J. V. Gėtės kūrybą. 1940 metais parašė libretą baltarusių kompozitoriaus Mikolos Kulikovičiaus operai „Miško ežeras“.

Tremtis į Kazachstaną

Atėję sovietai jos nepasigailėjo, keršijo už vyrą Francišeką Kušalį. Jis, buvęs caro armijos karininkas, po imperijos griūties bandė kurti nepriklausomos Baltarusijos kariuomenę. Kai ši idėja žlugo, nuėjo tarnauti į Lenkijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją. Sovietų suimtas.

N. Arsenevai, jau žinomai poetei, buvo pasiūlyta demonstratyviai atsisakyti vyro. Ji nesutiko, todėl 1940 m. balandžio 13 dieną su dviem sūnumis buvo ištremta į Kazachstaną. Ten sunkiai dirbo kolūkyje. Vėliau šį gyvenimo etapą aprašė savo prisiminimuose „Kazachstano tremtyje“.

Iš tremties jai pavyko ištrūkti, nes ją užstojo garsūs baltarusių poetai Janka Kupala, Maksimas Tankas, kiti rašytojai. 1941 metais ji atvyksta į Minską, čia ją pasitinka karas ir vokiečių okupacija.

DP stovyklos, Niujorkas, Ročesteris

Į Vilnių N. Arseneva daugiau negrįžo. Vokiečių okupacijos metus praleido Minske. Įsidarbino vietinio laikraščio „Menskaja (vėliau – Belaruskaja) gazeta“ redakcijoje, kūrė. Į baltarusių kalbą išverčia „Evangelišką krikščionišką giesmyną“ (1943), G. Hauptmano „Paskendusį varpą“ (Minske pastatytas 1943 m.). 

1944 metais išleidžia poezijos  rinkinį „Šiandien“  ir pasitraukia į Vokietiją. Gyvena DP  lageriuose, o 1950 metais išvažiuoja į JAV, Niujorką.

Už kultūrinę veiklą vokiečių okupacijos metais sovietai N. Arsenevai neatleido, laikė kolaborante.

Išeivijoje N. Arseneva daug verčia į baltarusių kalbą. V. A. Mocarto, K. M. Vėberio, Ž. Bizė ir J. Štrauso operų bei operečių libretus, P. Čaikovskio, V. Šekspyro ir A. Mickevičiaus kūrinių ištraukas ir ypač J. V. Gėtės eiles. Jos dėka baltarusiškai suskambėjo „Figaro vestuvės“, „Karmen“, „Čigonų baronas“, „Eugenijus Oneginas“ ir kiti. Ji aktyviai bendradarbiauja su išeivijoje gyvenančiu baltarusių kompozitoriumi M. Kulikovičiumi, parašo kelioms jo operoms ir operetėms libretus, žodžius kantatai „Kovas“, sukuria nemažai populiarių dainų. „N. Arseneva parašė žodžius ir himnui „Visagalis Dieve“. Muziką sukūrė baltarusių kompozitorius Mikola Ravenskis. Šį didingą kūrinį į savo repertuarą dabar įtraukia daugelis chorų. Paprastai žmonės jo klausosi atsistoję“, – rašo menotyrininkė Larisa Gustava. Išeivijoje ji paskelbė pjesę „Piršliai“ (1955). Pasirodo ir jos naujas poezijos rinkinys „Tarp krantų“ (Niujorkas-Torontas, 1979).

N. Arseneva mirė Ročesteryje 1997 metais. Jos kūryba, kaip ir lietuvių išeivių ir tremtinių, pamažu grįžta į tėvynę. Jos yra Minske leistose baltarusių išeivijos poezijos antologijose „Tėvynės ilgesys“ (1992), „O valanda daugiau negu amžinybė“ (1995) bei „Grožis ir jėga“ (2003). 1996 metais Minske pasirodė jos poezijos rinktinė „Dar vienas pavasaris“, 2002 metais – beveik 600 puslapių „Rinktiniai raštai“. 2009 metais – faksimilinis Vilniuje išleistos N. Arsenevos knygos „Po mėlynu dangumi“ pakartojimas. Lietuvos baltarusiai, 1992 metais leidę laikraštį  „Vilnia i kraj“ (Vilnius ir kraštas), irgi skelbė jos eiles, ypač skirtas Vilniui.

© 2010 „XXI amžius“