| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
O jeigu lauksi danguje manęs Kun. Valdemaro Cukuro gimimo 95-osioms metinėms
1996 m. liepos 19 dieną Antakalnio kapinėse atsisveikinome su taurios, kilnios sielos asmenybe kunigu Valdemaru Cukuru. Jis liepos 15 dieną atvyko iš Jungtinių Amerikos Valstijų į gimtąją Lietuvą susitikti su artimaisiais, buvusiais auklėtiniais, studijų draugais. Valdemaras Cukuras gimė 1915 m. balandžio 11 dieną Nemunėlio Radviliškyje. 19291933 metais mokėsi Biržų gimnazijoje. Draugų ir kapeliono kun. Petro Raudos paskatintas įstojo į skautų organizaciją ir įsitraukė į tuo metu aktyviai veikusią ateitininkų kuopą, kurioje pati aktyviausia buvo eucharistininkų sekcija. Septintoje klasėje (1932) buvo išrinktas šios sekcijos pirmininku. 1938 metais V. Cukuras baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto teologijos skyrių. 1938 m. birželio 11 dieną Kauno Bazilikoje priėmė kunigo šventinimus. 19381944 metais kapelionavo Šėtoje, Jurbarke, Ukmergėje, kur dirbo mokytojų seminarijoje iki 1943 mokslo metų pabaigos. Tų metų rudenį išvyko į Šiaulius. Okupantų persekiojamas pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje dirbo Tiuringijos provincijos pabėgėlių sielovados vadovu, buvo Lietuvių bendruomenės centro atstovas. Filosofijos ir teologijos studijas tęsė Romoje. 1948 metais Grigaliaus universitete įgijo filosofijos daktaro, o 1950-aisiais Šv. Tomo universiteto (Angelicum) teologijos daktaro laipsnį. Nuo 1950-ųjų gyveno JAV. 19581964 metais Weslyon universiteto katalikų studentų kapelionas ir kultūros filosofijos dėstytojas. 1955-aisiais dirbo Aunhersto kolegijoje, iš pradžių kaip lituanistikos skyriaus steigėjas ir dėstytojas kalbų fakultete, vėliau filosofijos profesorius. Nuo 1976 metų filosofijos skyriaus vedėjas. 19591964 metais dėstė filosofiją Kromvelio kunigų seminarijoje (Konektikuto valstija), dirbo amerikiečių ir lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje. Nuo 1983 metų Nekaltojo Prasidėjimo Mergelės Marijos seserų kapelionas. Priklausė JAV katalikų filosofų draugijai. 19561962 metais Lietuvių skautų sąjungos vyriausiasis dvasios vadas. Nuo 1983 metų lapkričio, mirus kun. Stasiui Ylai, ateitininkų dvasios vadovas. Su grupe kunigų V. Cukuras į Vilnių atvyko liepos 15 dienos vakare. Blogai jautėsi, tačiau nesiskundė, nepasidavė ligai. Liepos 16-ąją Lietuvos viešbutyje aplankiau savo buvusį dvasios vadovą. Buvo nepaprastai malonu susitikti, prisiminti Ukmergėje praleistus dvejus metus. Aptarėme mūsų tautos dabartį, kalbėjome apie jos rytojų Jis nesiskundė bloga savijauta, nors mačiau, kad serga. Prisiminė Dienovidį, žadėjo aplankyti. Atsisveikinome iki ketvirtadienio (liepos 18 dienos), kada buvo numatytos šv. Mišios Arkikatedroje. Deja. Viskas vyko skubiai. Jis jautė, kad reikia suspėti Liepos 17-ąją Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios, į kurias kun. V. Cukuras atėjo sunkiai. Su keturių kunigų grupe ir arkivyskupu A. J. Bačkiu nuėjo prie altoriaus Šv. Kazimiero koplyčioje. Tai buvo jo paskutinė šv. Mišių auka Zakristijoje ligonio laukė gydytoja. Žvilgterėjusi į ateinantįjį suprato, kokia sunki ligonio būklė. Išvežė į Santariškių ligoninę. Putnamo seselėms kunigas prašė pasakyti, kad grįš po poros savaičių. Į rentgeno kabinetą ėjo įsikibęs į gydytojos ir savo brolio Molėtų klebono kun. Viliaus Cukuro parankes. Rentgenas parodė abipusį plaučių uždegimą. Sakė norįs miego, išsimiegojęs būsiąs tvirtas. Tačiau neatsibudo Testamente velionis prašė palaidoti Putname, tėviškėje arba Tas arba leido pasirinkti Vilnių Lietuvos širdį. Čia jo kapą aplanko visi: artimieji, dvasininkai, bendraminčiai, buvę auklėtiniai (netoliese yra Norberto Vėliaus kapas). Mūsų Auklėtojo, dvasios Vado nemari siela bus gyva likusiųjų širdyse tol, kol gyvensime šioje vargo žemėje. Daina, kurią jis skambindavo, galingu balsu dainuodavo, paliko mums kaip simbolis, kaip jo meilė Dievui ir Tėvynei: O jeigu lauki Danguje manęs, tai ir tenai mes liksim amžinai Marija KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |