Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Lenkų tautos skausmas

Lechas Kaczynskis (1949-2010)

Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo vadas 58 metų generolas Franciszekas Gagoras buvo tarp 96 žmonių, šeštadienį žuvusių per lėktuvo katastrofą vakarinėje Rusijos dalyje. Dar niekada nebuvo taip, kad vienu metu žūtų kariuomenės vadovybė ir vyriausiasis kariuomenės vadas. Per katastrofą prie Smolensko žuvo dar keli aukščiausio rango kariškiai: karo laivyno vadas 51 metų kontradmirolas Andrzejus Karweta; 47 metų oro pajėgų vadas generolas Andrzejus Blasikas; 49 metų sausumos pajėgų vadas divizijos generolas Tadeuszas Bukas. Generolas F. Gagoras buvo laikomas kandidatu užimti aukštą NATO postą ateityje. Per aviakatastrofą netoli Rusijos miesto Smolensko žuvo kai kurie artimiausi prezidento padėjėjai, įstatymų leidėjai, kariuomenės vadai, aukšti dvasininkai, istorinės asmenybės, prezidento lėktuvo įgula, taip pat 1940 metais Katynėje ir kitur Rusijoje bei Ukrainoje sušaudytų lenkų artimieji. Jie visi vyko į Katynės memorialą, kur turėjo vykti žudynių 70-ųjų metinių atminimo ceremonija.

Smolensko tragedijos aukos – dvasininkai

Aviakatastrofoje žuvę Lenkijos kariuomenės vyskupai

Lenkijos lauko kariuomenės divizijos generolas, profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras vyskupas Tadeušas Ploskis (Tadeusz Płoski)

T. Ploskis gimė 1956 m. kovo 9 dieną Varmijos Lidzbarke. 1976 metais įstojo į Aukštąją Olštyno dvasinę seminariją „Hosianum“, kurioje studijavo filosofijos-teologijos mokslus. 1982 m. birželio 6 dieną Olštyno katedroje kunigystės šventimus jam suteikė Varmijos vyskupas Janas Jan Oblonka. Vienerius metus vikaravo Šv. Juozo parapijos bažnyčioje Morango miestelyje. 1983–1986 metais studijavo Kanonų teisę Liublino katalikų universitete, 1986 metais pradėjo dirbti vyskupijos kurijoje ir Varmijos diecezijos Vyskupijos teisme. Šias pareigas ėjo iki šių dienų. 1986–1992 metais buvo laikraščio „Varmijos tarpdiecezinės žinios“ vyr. redaktorius ir ėjo dvasinio vadovo pareigas Olštyno aukštojoje pedagogikos bei Žemės ūkio technikos akademijoje. 1992 metais deleguotas į Lenkijos lauko kariuomenės ordinariatą, o tų metų birželio 1 dieną tapo notariato valdymo vadovu. 1994 metais tapo Lenkijos lauko kariuomenės kurijos Varšuvoje dvasiniu vadovu. 1993 metais Katalikų teologijos akademijoje apsigynė Kanonų teisės daktaro laipsnį. 1994 metais pirmasis iš kariuomenės kapelionų baigė Lenkijos gynybos akademijos studijas, 1995 metais paskirtas Vidaus ministerijos Pavyslio kariuomenės padalinių dekanu.

Ant Jo delnų stovime visi

Ekumeninės pamaldos Katynėje, minint 70-ąsias čia vykusios tragedijos metines

Didelė netektis ištiko mus, žemiškosios gyvenimo kelionės, piligrimus. Ir kokia didi naujo gyvenimo realybė atsivėrė tiems, kurie taip netikėtai iškeliavo į nemirtingumo Šalį. Be abejo, pastarieji žodžiai skiriami neseniai Rusijoje žuvusiems iškiliems Lenkijos sūnums ir dukroms.

„Žemėje yra Jo amžinos rankos“, – skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje. Dievo rankomis sukurtos galaktikos ir mikroskopiniai gyviai. Jos nušluosto ašaras ne tik nuo vaiko skruostų, kai jis sudaužo mamos porcelianinį puodelį ir išsigandęs verkia. Jos visada pasirengusios atlikti ir didesnius darbus.

Maltos prezidento viltys laukiant Popiežiaus vizito

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su Maltos prezidentu Džordžu Abela ir jo žmona Margareta

Krikščioniškųjų šaknų gynimas

Popiežiaus Benedikto XVI būsimasis vizitas į Maltą įkvėps žmonių tikėjimo atnaujinimą, teigia šalies prezidentas Džordžas Abela. Neseniai interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ jis išreiškė savo tautos viltis dėl balandžio 17–18 dienomis įvyksiančios Šventojo Tėvo kelionės, skirtos paminėti apaštalo šv. Pauliaus išsilaipinimo Viduržemio jūros saloje 1950-ąsias metines. Prezidentas D. Abela lankėsi Vatikane 2009 metų  birželį ir oficialiai pakvietė Benediktą XVI apsilankyti. Gruodžio mėnesį Maltos prezidentui pasiųstame laiške Popiežius patvirtino, kad priėmė kvietimą, pabrėždamas, kad vizito metu įvyksiantis iškilmingas Tautų apaštalo paminėjimas „Maltos žmonėms ir visam katalikiškajam pasauliui taps vaisinga proga giliau apmąstyti savo krikščioniškąjį tikėjimą“.

Velykų šventės Romoje

Livija Šiugždienė

Kunigai studentai iš įvairių pasaulio šalių, besimokantys Romoje

Roma yra krikščionybės židinys. Tuo nesunkiai galima įsitikinti pavaikščiojus po Amžinąjį miestą. Atvykus į Romą prieš Velykų šventes, nudžiugino gražus oras, taip maloniai besiskiriantis nuo Lietuvos klimato. Vaikščiodami po bažnyčias, išpuoštas geriausių italų meno meistrų, grožėjomės ir jų didingumu, ir unikaliu nepakartojamu grožiu, būdingu tik šiame mieste esančioms šventovėms. Buvome suplanavę vykti į Verbų sekmadienio iškilmes Šv. Petro aikštėje. Kaip tyčia, tąnakt keitėsi laikas ir nebuvo aišku, koks laikas nustatomas – Italijos televizijos neturėjome galimybės matyti, o ir pamatyti buvo sunku – vos vienas kanalas rodė naująjį laiką (kitiems tai neatrodė svarbu). Paskaičiavome, kad laikrodžio rodykles reikia sukti į priekį. Atspėjome. (Prieš kelias dienas skrisdami į Romą jas buvome atsukę atgal.) Su keliais persėdimais atvažiavome į stotelę. Besibūriuojantys pardavėjai siūlė pirkti verbas (jos, beje, skiriasi nuo Lietuvoje parduodamų. Įsigijome dviejų rūšių – už 3 ir 1 eurą). Sustojome žmonių užlietos Šv. Petro aikštės pakraštyje. Netoliese esančiame ekrane matėsi Popiežius su šv. Mišias aukojančiais dvasininkais. Kepino saulė. Buvome apsirengę šilčiau, nes iš vakaro buvo vėsoka, tad teko kažkiek nusirengti. Sunku buvo prieiti šv. Komunijos – ją dalijančių kunigų būrio aiškiai nepakako. Netrukus – Popiežiaus palaiminimas. O po jo po aikštę pasklido žmonių būreliai – susitinka pažįstami, tautiečiai ar visai nepažįstami. Ir mes ieškome su kuo pasikalbėti. Pamatėme seną moteriškę, aiškiai ne europietiško veido, užkalbiname. Anglų kalba pasisakė, kad ji yra iš Eritrėjos. Anksčiau ji buvo ortodoksė, tačiau prieš kurį laiką šeima tapo katalikiška. Ji daug važinėja po šventas vietas, buvusi Lurde, Fatimoje ir kitur. Štai vėl būrelis mums nežinomais vienuoliškais rūbais apsirengusių vienuolių. Pasirodo, jų centrinė vienuolija yra Filipinuose, o misijas turi kai kuriose Azijos valstybėse, Albanijoje, Rumunijoje. Štai vėl kitas vienuolių būrelis. Jame – džiugiai nusiteikusi rusaitė iš Taškento. Ji, tapusi katalike, įstojo į vienuoliją ir kartu su kitomis seselėmis mokosi Įkūnytojo Žodžio institute. Dar vienas džiaugsmingas jaunų vyrų būrelis patraukia mūsų dėmesį. Pasirodo, tai jaunas tadžikas su savo šalies vėliava stovi greta seminarijoje besimokančio brolio ir jo kolegos. Jie maloniai sutinka mums papozuoti. Tą patį padaro ir kitas didokas būrelis klierikų ir kunigų, tarptautinės seminarijos, esančios už Romos, studentai. Ir visur, kur tik pažiūri, – linksmi, nuoširdūs veidai, noriai bendraujantys su bet kuriuo nepažįstamu žmogumi.

Dvasininko planuose – tautos didžiavyrių įamžinimas

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visada mielai bendrauja su jaunimu Artūro ŠULCO nuotrauka

Prieš keletą savaičių iš kelionės po JAV sugrįžęs monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS jau pasinėrė į veiklą: rūpinasi partizanų, Laisvės kovotojų įamžinimo reikalais, o susitikimuose su gyventojais dalijasi dvasiniais išgyvenimais dėl šalyje tvyrančio moralinio, dorovinio nuosmukio. Mons. A. Svarinskas „XXI amžiui“ mielai sutiko trumpai papasakoti apie beveik porą savaičių trukusią viešnagę tolimoje užjūrio šalyje, pasidalyti ateities planais, mintimis apie Lietuvos aktualijas. Su monsinjoru kalbėjosi žurnalistas Kęstutis PRANCKEVIČIUS.

Mitingas už teisinės valstybės atkūrimą

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Mitingo dalyviai

Balandžio 10 dieną Kaune įvyko pilietinis mitingas prieš korupciją ir pedofiliją, už teisinės valstybės atkūrimą. Tai jau antrasis toks mitingas Kaune: kovo 6 dieną vyko dar gausesnis pilietinis mitingas prieš skaudžias pasekmes duodančias Lietuvos problemas – oligarchijos įsigalėjimą, klestinčią korupciją ir kai kurių valdžios pareigūnų dangstomus pedofilų klanus. Šį kartą Vienybės aikštėje prie Karo muziejaus susirinko per tris šimtus kauniečių ir iš kitų šalies vietovių atvykusių aktyvių piliečių. Pagrindiniai mitingo organizatoriai – Drąsiaus Kedžio teta A. Skučienė ir kiti šio kovotojo prieš pedofiliją giminaičiai. Mitinge aktyviai dalyvavo ir įvairių pilietinių judėjimų nariai.

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos „konkurentai“ ( 1 )

Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis Mamedas Ragimas Kerimli Autoriaus nuotrauka

Šiandien pasakojame apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių lūkesčius, rūpesčius, viltis ir... nesutarimus. Pirmajame rašinyje „Mįslingas VSD direktoriaus ir „Giuniaš“ asociacijos vadovo susitikimas“ buvęs VSD darbuotojas Imantas Melianas dalijosi savo įžvalgomis, kas ir kodėl skaldo Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Azerbaidžanietiškai temai skiriame ypatingą dėmesį, kadangi turime įtarimų, jog nesutarimus tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių gali klastingai inspiruoti Lietuvai nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos. Juk Rusija labai nenori, kad tarp lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų nusistovėtų draugiški santykiai. Deja, šią temą narplioti nėra lengva – po publikacijos „Mįslingas VSD direktoriaus ir „Giuniaš“ asociacijos vadovo susitikimas“ S. Nurulajevas pradėjo grasinti teismais ir šių eilučių autoriui. Bet šis rašinys – ne apie S. Nurulajevo grasinimus. Šiandien mes toliau gilinamės, kodėl tarp Lietuvos azerbaidžaniečių esama nesutarimų. Mūsų pašnekovas – Lietuvoje giliai šaknis suleidęs azerbaidžanietis Mamedas Ragimas  Kerimli. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Bendruomenėse

Kad jaustųsi kaip didelė šeima

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Renginiuose netrūksta bendruomenės narių

Ukmergės rajono kaimo bendruomenės „Želvos bendruomenės iniciatyva“ vadovė Lina Monkevičienė džiaugiasi nuveiktais darbais, kurie džiugina ir jaunus, ir senus. Moteris prisipažįsta turėjusi pagrindinį tikslą, kad kaimas taptų vieninga, stipria bendruomene, kad žmonės jaustųsi kaip viena didelė šeima.

Nelengvą kelią teko nueiti Želvos kaimo bendruomenės idėjos autorei Zitai Butiškytei, kuri vėliau bendruomenės vairą perdavė Remigijui Jakuliui. Lina Monkevičienė bendruomenei ėmė vadovauti 2008 metų balandžio mėnesį. „Sakoma, kad kiekviena pradžia, kad ir kokia sunki ji būtų, yra įdomesnė už kiekvieną linksmą pabaigą. Problemų neišvengta, tačiau tai yra gera patirtis, savęs išmėginimas, skatinimas žengti į priekį, imtis veiklos ir dar aktyviau siekti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus“, – sakė bendruomenės pirmininkė.

Tėviškės lobiai

Malūnas palaužtais sparnais

Bronius VERTELKA

Vėjo malūnas Mikėnuose

Važiuodamas iš Panevėžio per Jotainius į Lėną palei kelią pamatysi ne vieną išlikusį malūną. Norintys susimalti grūdų duonai ar gyvuliams siekia Sodeliškių akmeninį malūną. Atgimsta ir akmeninis Kutiškių malūnas, tačiau jis nemals grūdų – liks kaip kaimo puošmena.

Seniausias malūnas, statytas 1875–1880 metais ir įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, yra Mikėnų gyvenvietėje. Medinis, aštuoniakampės piramidės formos vėjo malūnas yra apie 14 m aukščio ir 8 m skersmens. Iki nacionalizavimo malūno savininkai visą laiką buvo Jansonai. Dabar jo savininkė – Kotryna Jansonienė.

Puikus pamokslininkas ir kelių knygų autorius

Vitalija Kavaliūnaitė-Filipova

Kunigas Ignas Plioraitis švenčia auksinį kunigystės jubiliejų

Visą savo gyvenimą Dievo ir žmonių tarnystei pašventė Kazlų Rūdos parapijos kunigas Ignas Plioraitis.

 Kunigas Ignas Plioraitis gimė 1932 metų gruodžio 6 dieną Judrarūdės kaime, netoli Višakio Rūdos. Plioraičių šeimoje augo šeši sūnūs. Kai mama mirė, jam buvo treji su puse. Septintus metus einantis Ignas apsigyveno religingoje mamos sesers šeimoje Bagotojoje. Sulaukęs aštuonerių, jau patarnavo šv. Mišioms Bagotosios Šv. Antano parapijos bažnyčioje. Baigė Bagotosios septynmetę, o 1952 metais – Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą. Įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos mechanizacijos fakultetą, po to jau 1953 metais įstoja į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje studijas teko nutraukti, nes buvo pašauktas į karinę tarnybą. Atitarnavęs grįžo į Lietuvą ir su kareiviška uniforma nuskubėjo į seminariją. Antrojo kurso programą išmoko gyvendamas Bagotojoje ir dirbdamas kolūkyje. Nuo 1957 metų tęsia teologijos studijas Kaune. 1960 m. balandžio 13 dieną vyskupas Julijonas Steponavičius įšventino į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias kunigas I. Plioraitis aukojo Bagotosios Šv. Antano bažnyčioje ir pradėjo dirbti vikaru Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje. Vėliau perkeliamas į Kauno Šančių Švč. Jėzaus Širdies parapiją. Nuo 1963 metų trejus metus dirba Petrašiūnų bažnyčioje, o nuo 1966 metų – Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje vikaru. Tais pačiais metais paskiriamas Šakių rajono Valakbūdžio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapijos klebonu. Tačiau po poros metų kun. I. Plioraitį vyskupas J. Labukas kelia į Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos parapiją, kur dirbo 22 metus. 1990 metais skiriamas Pakuonio parapijos klebonu bei aptarnauja Margininkų parapiją.

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Maldos Kristui

Šilalės jaunimas su mokytojomis po budėjimo prie Kristaus kapo

Šilalė.  Parapijos tikintieji stengėsi rimties, susikaupimo bei apmąstymų apie Kristaus kančią laikotarpį įprasminti nuoširdžiomis maldomis. Tam juos įkvėpė klebono dekano kun. Stasio Toleikio sekmadieninės homilijos ir jo pagalbininkų vikarų kunigų Kęstučio Motiejaičio bei Mindaugo Aleknos nuolatinis priminimas, kad Gavėnios metas yra skirtas ne vien pasninkui, bet ir nuoširdžiai maldai. Todėl visą Gavėnios metą Šilalės šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ne tik prieš Sumą, bet ir kiekvieną vakarą buvo einamas Kryžiaus kelias. Visą Gavėnios metą jaukiuose ir šiltuose parapijos namuose buvo giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Į jų giedojimą įsijungdavo nemažas būrys tikinčiųjų. Šilalės „Caritas“ darbuotojos, vadovaujamos Jadvygos Romienės, pasirūpino vargstančiaisiais, bėdų ištiktais.

Telšių vyskupijoje

Telšių dekanate

Įspūdingas Velyknaktis

Grupė jaunųjų choristų su klebonu kun. Virginijumi Palioniu

Luokė. Didžiojo Šeštadienio vakaras. Jau visai sutemę. Nedidelio Luokės miestelio namų languose įsižiebia šviesos. Visą dieną bažnyčioje budėję prie Kristaus kapo ir nuoširdžiai meldęsi, Luokės miestelio bei aplinkinių kaimų tikintieji, priklausantys Luokės Visų Šventųjų parapijai (šiuo titulu yra tituluota Luokės bažnyčia), ruošiasi eiti į Velyknakčio iškilmę. Pasak luokiškių, dar nėra buvę, kad Velyknakčio pamaldos Luokės Visų Šventųjų bažnyčioje kada nors būtų vykusios 22 valandą vakaro. Kai kas netgi suabejojo, ar tokį vėlų metą beateis kas nors bažnyčion... Tačiau pirmus metus Luokės parapijoje klebonu dirbantis kunigas Virginijus Palionis drąsiai ir tvirtai pasakė: „Šiemet Velyknakčio pamaldos mūsų bažnyčioje prasidės lygiai 22 valandą, nes juk Jėzaus Kristaus Prisikėlimo stebuklas įvyko būtent naktį“... Kadangi klebonas kun. V. Palionis jau spėjo nusipelnyti Luokės parapijos tikinčiųjų pagarbą, todėl ir jo sumanymui niekas neprieštaravo. Dargi patys parapijiečiai, pasiruošiant šv. Velykų iškilmei, atskubėjo kunigui į pagalbą, sutvarkant bažnyčios aplinką, papuošiant jos vidų Kristaus Prisikėlimo šventei. Klebonas džiaugiasi, kad Luokės seniūnija, vadovaujama seniūnės Genovaitės Linkuvienės, nėra abejinga bažnyčios reikalams, dargi pritaria darniam, nuoširdžiam  seniūnijos ir bažnyčios bendradarbiavimui. Sumaniai ir išradingai tvarkosi visuomet pareiginga ir darbšti bažnyčios darbuotoja Violeta Jogminienė. Ji iščiustino, išblizgino, išpuošė bažnyčią šv. Velykų iškilmei, pasirūpino visu pulku adorančių. Kun. V. Palionis neatsidžiaugia šauniais, geranoriškais parapijos pagalbininkais Regina ir Vytautu Barsteigomis, nuolatiniais talkininkais Daiva ir Ramūnu Gužauskais, jų dukromis Vitalija (puiki Šventojo Rašto skaitovė) ir Dovile, giedančia bažnyčios chore. Pasak klebono kun. V. Palionio, itin nuoširdžiai bažnyčiai padeda Laima ir Vaclovas Jogminai, Genovaitė Šarkūnienė bei visi kiti daugiau ar mažiau prisidedantys prie bažnyčios ir visos parapijos reikalų.

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Liudyti atvirumą gyvenimui

Zarasų vikaras kun. Justas Jasėnas su „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniais

Zarasai. Eiti netradicinį Jaunimo kryžiaus kelią – tokio tikslo vedini lietingą Didžiojo penktadienio vakarą Zarasų bažnyčios šventoriuje rinkosi Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniai bei keli suaugusieji. Pirmą kartą Zarasuose vikaras kun. Justas Jasėnas subūrė šiuos žmones kitokiam Kryžiaus kelio suvokimui – ne bažnyčios viduje prie paveikslų peržvelgti ir išgyventi Kristaus gyvenimą ir kančią, bet išėjus į miestą priartėti prie mūsų kasdienybės gyvenimo realijų ir jas kūrybingai permąstyti. Kelią sudarė 15 netradicinių stotelių, kuriose visi stabtelime kone kasdien. Tik šį sykį kitaip – neskubėdami, besistengdami suvokti jų svarbą mums, lygindami savo kasdienius sunkumus su Dievo Sūnaus išgyvenimais, jausdami šalia esančius, pagelbėdami jiems.

Šiaulių vyskupijoje

Joniškio dekanate

Tvarkė aplinką

Kartu su parapijiečiais bažnyčios aplinką tvarko ir talkos organizatorius klebonas kunigas Jordanas Urbonas

Skaistgirys. Ruošdamiesi šventėms parapijos tikintieji nepamiršo ir savo parapijos – Šv. Jurgio bažnyčios bei jos aplinkos. Vieni talkino bažnyčios viduje, kiti gražino šventoriaus aplinką, šlavė takus, grėbė nuo rudens užsilikusius lapus. Parapijos klebonas kun. Jordanas Urbonas teigė esąs dėkingas parapijiečiams už talką. Ypač dėkingas bažnyčios patarnautojai Vidai Norkuvienei, Angelei Paražinskienei, Onutei Kalnienei, Augutei Strakšienei, Irenai Narvydienei, Emilijai Kvyklienei, Kristinai Gedraitienei, parapijos vaikučiams ir visiems parapijiečiams, kurie neliko abejingi kvietimui dalyvauti talkoje.

Kunigystės metus atidavęs Aukštaitijai

A†A kun. Jonas Labakojis (1930–1954–2010)

Kovo 15 dieną, eidamas 81-uosius metus, po ilgos ligos Vilniuje mirė Panevėžio vyskupijos kunigas Jonas Labakojis.

Jis gimė 1930 m. vasario 15 dieną Surdegio km., Anykščių rajone. Pradinę mokyklą baigė Surdegyje, vidurinę mokyklą Kupiškyje. Mokėsi Panevėžio 1-oje berniukų gimnazijoje ir baigęs mokslus vienerius metus dirbo mokytoju Uoginių pradinėje mokykloje. Nuo 1950 metų mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1954 m. rugsėjo 12 dieną Kauno Arkikatedroje vysk. Kazimiero Paltaroko įšventintas kunigu. Kun. J. Labakojis dirbo vikaru: 1954 09 17-1954 10 13 – Salake; 1954 10 13 – 1957 01 18 – Ramygaloje; 1957 01 18 – 1957 09 10 – Vabalninke (tačiau dėl sveikatos negalėjo eiti pareigų); 1957 09 10 – 1957 11 28 buvo Dabužių administratorius; 1957 11 28 – 1960 06 10 – Saločiuose; 1960 06 10 – 1964 06 12 – Pumpėnuose; klebonu: 1964 06 12 – 1966 11 04 – Kyburiuose; 1966 11 04 – 1974 05 12 – Palėvenėlėje; 1972 11 06 – 1974 05 12 buvo Alizavos administratorius; 1974 05 12 – 1998 05 08 – Inkūnuose; 1981 11 27 – 1998 05 08 – Andrioniškyje; 1998 05 08 – 2005 04 28 – Kupreliškyje; 1998 05 08 – 2006 08 01 – Alizavoje. Nuo 2006 m. rugpjūčio 1 dienos dėl sveikatos išleistas gydytis. Dar studijų metais Kauno kunigų seminarijoje J. Labakojis pasižymėjo kaip gabus ir kūrybingas studentas. Ypač mėgo elektroniką, buvo išradingas, montuodavo įvairius televizijos ir radijo aparatus. Buvo labai sąžiningas, teisingas ir jautrus. Paskutinius ketverius metus iki mirties sunkiai sergantį kun. Joną Vilniuje su meile ir rūpesčiu slaugė ir prižiūrėjo kunigo dukterėčia Elona.

Šelpė ir valgydino vargšus

A†A sesuo M. Klara FDCJ (1907 02 28 – 2010 04 09)

Eidama 104-uosius metus balandžio 9 dieną į Amžinojo Tėvo Namus iškeliavo Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių sesuo Marija Klara FDCJ.

Sesuo Marija Klara (Stasė Jankevičiūtė) gimė 1907 metų vasario 28 dieną gausioje pasiturinčių, kilnių ir šviesių ūkininkų šeimoje Vilkaviškio apskrities Būdviečių kaime. Pradžios mokyklą pradėjo savo tėvų namuose, kur vyresnieji broliai Antanas ir Kostas, mokęsi carinėje mokykloje, įsteigė lietuvišką mokyklėlę. Galbūt tai paskatino seserį vėliau galvoti apie pedagogo profesiją. 1920 metais ji išlaikė pradžios mokyklos egzaminus Keturvalakių pradžios mokykloje, po metų įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos antrąją klasę. Čia pabaigusi keturias klases, 1926 metais išlaikė konkursinius egzaminus į Marijampolės mokytojų seminariją, kurioje mokėsi ketverius metus. Ją baigusi 1930 metais Švietimo ministerijos buvo paskirta į Taujėnų-Paežerių pradinę mokyklą Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Joje gražiai tvarkėsi, bet dirbo nepilnus metus, nes pajuto esanti šaukiama aukštesniam tikslui – gyvenimui tik Dievui.

„O jeigu lauksi danguje manęs…“

Kun. Valdemaro Cukuro gimimo 95-osioms metinėms

Kun. Valdemaras Cukuras 1943 metais Ukmergėje

1996 m. liepos 19 dieną Antakalnio kapinėse atsisveikinome su taurios, kilnios sielos asmenybe – kunigu Valdemaru Cukuru. Jis liepos 15 dieną atvyko iš Jungtinių Amerikos Valstijų į gimtąją Lietuvą susitikti su artimaisiais, buvusiais auklėtiniais, studijų draugais.

Valdemaras Cukuras gimė 1915 m. balandžio 11 dieną Nemunėlio Radviliškyje. 1929–1933 metais mokėsi Biržų gimnazijoje. Draugų ir kapeliono kun. Petro Raudos paskatintas įstojo į skautų organizaciją ir įsitraukė į tuo metu aktyviai veikusią ateitininkų kuopą, kurioje pati aktyviausia buvo eucharistininkų sekcija. Septintoje klasėje (1932) buvo išrinktas šios sekcijos pirmininku.