Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Tėviškės lobiai

Malūnas palaužtais sparnais

Bronius VERTELKA

Vėjinio malūno savininkė Kotryna Jansonienė

Vėjo malūnas Mikėnuose

Važiuodamas iš Panevėžio per Jotainius į Lėną palei kelią pamatysi ne vieną išlikusį malūną. Norintys susimalti grūdų duonai ar gyvuliams siekia Sodeliškių akmeninį malūną. Atgimsta ir akmeninis Kutiškių malūnas, tačiau jis nemals grūdų – liks kaip kaimo puošmena.

Seniausias malūnas, statytas 1875–1880 metais ir įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, yra Mikėnų gyvenvietėje. Medinis, aštuoniakampės piramidės formos vėjo malūnas yra apie 14 m aukščio ir 8 m skersmens. Iki nacionalizavimo malūno savininkai visą laiką buvo Jansonai. Dabar jo savininkė – Kotryna Jansonienė.

Užėjus sovietams malūną nacionalizavo, o nustojo jis veikti į Mikėnus atėjus elektrai. Prieš ketvirtį amžiaus malūną restauravo – uždėjo sparnus, stogą, išorę apkalė lentelėmis. Deja, remontas nebuvo kokybiškas – jau lūžo abu sparnai.

K. Jansonienės sūnus rūpinasi malūno atstatymu. Apžiūrėti jo buvo atvykusi komisija iš Vilniaus, bet šiandien kalbėti apie jo restauravimą dar ankstoka. O malūnui būtina pakeisti sparnus, prastai atrodo ir jo išorė. Viduje reikia pakeisti laiptus, grindis, kad būtų galima drąsiai vaikščioti. Malūnas nežada virsti kavine ar restoranu, bet toliau džiugins  pravažiuojančiųjų ir vietinių gyventojų akis. K. Jansonienė vylėsi, kad malūno remonto reikalai pajudės atėjus pavasariui. „Nebėra tokių specialistų, kad sugebėtų užkelti  sparnus  malūnui, nebent išsikviestų kraną“, – kalbėjo senolė.

Kilusi iš  Meškių kaimo ir ištekėjusi už Stanislovo Jansono, ji matydavo, kaip maldavo grūdus. Jeigu švilpaudavo stiprus vėjas, tai ir sparnai sukdavosi greičiau. Prieš paleidžiant malūną, sparnus turėdavo sukti prieš vėją ir stebėti, iš kurios pusės jis pučia. Sovietiniais laikais girnas atidavė kitam kolūkiui, bet jomis ten taip ir nepasinaudojo.

 Malūno savininko žmona Kotryna nebuvo ponia. Augino tris vaikus, prižiūrėjo vyro motiną  ir namų ūkį. Bet iš  malūno Jansonai pragyventi galėjo: maldavo miltus duonai, pašarams. O malūną pastatė Teodoras Jansonas, Stanislovo senelis. Apie tai nemažai Kotrynai pasakojusi jos uošvė.  Teodoras buvo baigęs malūnų statybos bei įrengimų mokslus. Vadokliuose tuo metu veikė vandens  malūnas, kurio savininkę našlę Teodoras ir  vedė. Dirbti su vandens malūnu jam sekėsi, tad susitaupė nemažai pinigų. Už juos galėjo pirkti 20 ha žemės. Teodoras galvojo  įsigyti žemės ir statyti malūną. Bet, būdamas kvalifikuotas malūnininkas, nusipirko Mikėnuose 20 arų žemės ir apsiribojo  malūno statymu. Pirko medienos.  Pradžioje lentelėmis, paskui gontais apkalė malūno išorę, iš medžio ištašė dantračius, kad suktų girnas. Bet mediniai greitai sudildavo, todėl juos pakeitė metaliniais.

Vasarą mažai maldavo. Tikrasis darbymetis malūnui prasidėdavo rudenį, kai vėjai sustiprėdavo. Tada ir pelną didesnį gaudavo.

Malūnui sparnus keisdavo kas 12 metų. Juos sumeistraudavo Kulikauskas, vedęs Stanislovo Jansono tėvo seserį. Malūno statytojas T. Jansonas jį ir pamokė įvairių darbų. Per praėjusį karą gyvenamasis namas sudegė, bet gaisras nepalietė Jansonų malūno.

Vasaros viduryje 86-ąjį gimtadienį švęsianti malūno savininkė Kotryna Jansonienė – dar žvali ir geros atminties, į Vadoklių bažnyčią nuvažiuoja sūnaus dovanota keturrate transporto priemone, varoma akumuliatoriumi.                                                                                         

Mikėnų kaimas,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“