Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Liudyti atvirumą gyvenimui

Zarasų vikaras kun. Justas Jasėnas su „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniais

Malda skambėjo kiekvienoje Kryžiaus kelio stotelėje

Zarasai. Eiti netradicinį Jaunimo kryžiaus kelią – tokio tikslo vedini lietingą Didžiojo penktadienio vakarą Zarasų bažnyčios šventoriuje rinkosi Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniai bei keli suaugusieji. Pirmą kartą Zarasuose vikaras kun. Justas Jasėnas subūrė šiuos žmones kitokiam Kryžiaus kelio suvokimui – ne bažnyčios viduje prie paveikslų peržvelgti ir išgyventi Kristaus gyvenimą ir kančią, bet išėjus į miestą priartėti prie mūsų kasdienybės gyvenimo realijų ir jas kūrybingai permąstyti. Kelią sudarė 15 netradicinių stotelių, kuriose visi stabtelime kone kasdien. Tik šį sykį kitaip – neskubėdami, besistengdami suvokti jų svarbą mums, lygindami savo kasdienius sunkumus su Dievo Sūnaus išgyvenimais, jausdami šalia esančius, pagelbėdami jiems.

Pirmoje stotelėje – prie Tremtinių kryžiaus bažnyčios šventoriuje – kunigo J. Jasėno palaiminti, užsižiebę žvakes ir deglus, nešini kryžiumi ir kuprinėmis (kaip tikri piligrimai) patraukėme Zarasaičio ežero link. Visi turėjome iš namų pasiimtą svarbiausią daiktą, kuriuo remiamės gyvenime, kuris mums brangus. Visose stotelėse buvo skaitomas trumpas skaitinys iš Kristaus Kryžiaus kelio, kurį kiekvienas dalyvis turėjo susieti su savo įžvalga ir stotelės aplinka. Skambėjo mokinių giesmės, maldos, pamąstymai. Kai kuriose stotelėse tiesiog apsikabindavom ar susikibdavom rankomis, išgyvendami tą paprastą žmogišką artumą ir nuoširdumą, kurio taip dažnai pasigendame kasdienybėje.

Sustoję prie ežero pakrantėje mąstėme apie tai, kaip dažnai visuomenėje  netoleruojamas kitoks, kaip kartais pasmerkiame, nuteisiame žvilgsniu ar žodžiu tą, kuris nepateisina mūsų vilčių, neatitinka reikalavimų. Dalijomės akmenukais, kurie simbolizavo mūsų nuoskaudas, pyktį, pamąstėme, kam turėtume atleisti. O tada akmenėliai (tikimės, jog su nuoskaudomis kartu) nugrimzdo į ežero gelmes. Svarstėme apie istorijos posūkius ir žmonių likimus, Karių kapinėse meldėmės už žuvusius kare, įėję į ligoninės vidų kalbėjomės apie žmogaus ligą, fizinį ir dvasinį skausmą. Prie obelisko apmąstydami Dievo Motinos kančią dėl Sūnaus nukryžiavimo, prisiminėme savo mamas. Gal ir keistai, bet tikrai jautriai ir nuoširdžiai nuskambėjo vėlų vakarą: „Mama, aš tave myliu!“ – kiekvienas skambinome savo mamai ir džiaugėmės jos buvimu mūsų gyvenime. Įžengę į Zarasų gaisrinės kiemą, kalbėjomės apie tuos žmones, kurie kasdien saugo mus nuo pavojų, tuos, kurie dirba, kad mūsų mieste būtų gražiau, švariau, jaukiau. P. Širvio mokykloje apmąstėme gyvenimo iššūkius, mokyklinių dienų sėkmes ir nesėkmes, Šaltupės koplytėlę apjuosėme ratu. Kitose stotelėse – „Norfos“ kieme, autobusų stotyje – sulaukėme smalsių žvilgsnių: žmones nustebino mūsų būrelis – giedantys, kryžiumi nešini jauni žmonės, besidalijantys arbata ir šiltomis šypsenomis. Paštas, teismas, kultūros centras, policijos pastatas, Zarasų krašto muziejus – ir čia sustota, mąstyta, kalbėtasi.    

Bene didžiausią įspūdį padarė ėjimas tamsoje į Didžiąją Zaraso ežero salą. Gavome vikaro skirtą užduotį – šią kelio atkarpą pereiti po vieną tyloje apmąstant tris sudėtingas gyvenimo situacijas ir pamėginant jas išspręsti. Tas problemas simbolizavo trys kiekvienam išdalyti laikraščiai, kuriuos eidami Kryžiaus kelio dalyviai lankstė, gniaužė, o pasiekę tikslą sudegino. Prasminga tyla, gitaros garsai ir į vidurnakčio dangų kylančios žiežirbos bei giesmės žodžiai – visa liudijo šio nedidelio būrelio išgyventą sielų bendrystę.  

Ir kada po 5 valandas trukusio Kryžiaus kelio (nuėjome kone 8 km) vėl susirinkome prie pirmosios mūsų stotelės – Tremtinių kryžiaus, džiaugėmės per tas kelias valandas patirtais įspūdžiais. Sušilti, atgauti jėgas, atsigerti arbatos – tikrų naktipiečių buvome vikaro pakviesti į klebonijos pastatą. Nepaisant vėlyvo meto (2 val. nakties) Kryžiaus kelio dalyviai dar nenorėjo skirstytis – dalijosi mintimis, kurių tą naktį išties netrūko. Daugybė kunigo J. Jasėno prasmingų pastebėjimų, vidinė šviesa, paprastumas ir nuoširdumas ne vieną jauną žmogų skatino būti atviresniu, geresniu, dvasingesniu.

Kitam tamsoje pašviestas kelias, padėta nešti kuprinė ar uždegtas užgesęs lietuje deglas, apkabinimas ar delnų šiluma – visa tai, ką išgyvenome šiame Kryžiaus kelyje, liudija, jog dar esame gyvi, mokame dalintis žmogiškąja šiluma, o šventės laukimas išgyvenamas jautriai ir nesumeluotai. Daugeliui šis Jaunimo Kryžiaus kelias galėjo pasirodyti kaip iššūkis – drąsiai liudyti ne tik savo tikėjimą, bet ir atvirumą kitam žmogui bei savo paties gyvenimui.

Gitana Vasalauskienė,
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokytoja metodininkė

Autorės nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“