| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dvasininko planuose tautos didžiavyrių įamžinimas
Prieš keletą savaičių iš kelionės po JAV sugrįžęs monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS jau pasinėrė į veiklą: rūpinasi partizanų, Laisvės kovotojų įamžinimo reikalais, o susitikimuose su gyventojais dalijasi dvasiniais išgyvenimais dėl šalyje tvyrančio moralinio, dorovinio nuosmukio. Mons. A. Svarinskas XXI amžiui mielai sutiko trumpai papasakoti apie beveik porą savaičių trukusią viešnagę tolimoje užjūrio šalyje, pasidalyti ateities planais, mintimis apie Lietuvos aktualijas. Su monsinjoru kalbėjosi žurnalistas Kęstutis PRANCKEVIČIUS.
Neseniai paminėjote 85-erių metų jubiliejų. Tačiau vis dar esate visuomeniškai aktyvus, jus dažnai galima pamatyti įvairiuose renginiuose ir Sąjūdžio veikloje, ir pagerbiant Laisvės kovų dalyvius. Deja, dažnai būnate bene vienintelis dvasininkas tuose visuomenės susibūrimuose. Kodėl, Jūsų nuomone, mūsų kunigai yra tokie neaktyvūs? Jubiliejus jau praeityje, bet su dėkingumu prisimenu visus, kas mane pagerbė, prisiminė. Noriu patikinti, kad nors amžius jau ir solidokas, sveikata nebe ta, tačiau trauktis iš aktyvios visuomeninės veiklos neketinu dirbsiu tol, kol galėsiu ir kiek Dievas man suteiks jėgų. Be abejo, apmaudu, kad mūsų kunigai per Nepriklausomybės laikotarpį tapo tokie pasyvūs ir vangūs. O reikėtų, kad būtų atvirkščiai kur tautos sambūris, ten turi būti ir dvasininkai. Dalyvaudami kunigiška apranga jie tik sutaurintų renginių prasmę, parodytų rūpestį mūsų kultūrine visuomenine būkle. Suprantama, dabar daug kur kunigų trūksta ir pačiose parapijose, jie triūsia net keliose vietose. Tačiau, manau, atvykti į svarbius renginius jie galėtų rasti laiko. Prisiminkime, kaip dvasininkija aktyviai dalyvavo prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, net ir politikoje jie grojo pirmais smuikais... Istorija juk niekad nepamirš prelato Mykolo Krupavičiaus įvykdytos Žemės reformos, kunigo Vlado Jurgučio nuopelnų įvedant litą ir išlaikant jo stabilų kursą. O kiek dvasininkų paaukojo savo gyvybes užėjus okupantams, kiek jų kentėjo Sibiro golgotose?! Beje, Bažnyčia tais niūriais laikais buvo bene vienintelis tautos ramstis, padėjusi atlaikyti sunkiausius išbandymus. Tad kodėl dabar, kai mūsų sergančioje visuomenėje yra tiek daug dvasinių bei socialinių skaudulių, neleisti aktyviau reikštis dvasininkijai? Kai kas gali išreikšti priekaištą, esą dabartinėse kunigų seminarijose trūksta aukšto dvasinio lygio lyderių ir dėstytojų, galinčių išugdyti patriotiškai mąstančius ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės interesams neabejingus, moraliai bei doroviškai pasikausčiusius kunigus. Su tuo sutikčiau. Aš su nuostaba prisimenu, kokioje dvasioje buvau ugdomas ir auklėjamas anuometinėje Kauno kunigų seminarijoje. Iki šiol su pagarba miniu savo dvasios vadovus ir dėstytojus kunigus profesorius Stasį Gruodį, Praną Kuraitį, Aleksandrą Grigaitį, kunigą Stasį Ylą ir kitus. Šie dvasininkai buvo uolūs Bažnyčios tarnai, ištikimai mylėję Dievą ir Tėvynę. Tokių dvasios vedlių mums šiandien labai trūksta. Visuomenę papiktino Vilniaus savivaldybės vadovo V. Navicko sprendimas leisti gėjams ir lesbietėms rengti eitynes sostinės gatvėmis. Ir tokius renginius leidžiama organizuoti būtent tada, kai visuomenėje neatslūgsta pasipiktinimo banga dėl prokurorų vilkinimo vadinamojoje pedofilijos byloje. Kaip turėtų reaguoti į tokius reiškinius Lietuvos visuomenė, politikai ir Bažnyčia? Spaudoje ir Marijos radijuje ne kartą ta skaudžia tema esu kalbėjęs ir raginęs tikinčiuosius ir visus tautiečius, kam brangūs dvasios bei moralės nuostatai, nelikti abejingais ir ryžtingai pasipriešinti iš Vakarų plūstančiai pseudokultūrai, luošinančiai ir tvirkinančiai vaikus bei jaunimą. Atsakingos valstybės institucijos, pro pirštus žiūrinčios į tokius reiškinius ir lengva ranka pasirašančios leidimus organizuoti gėjų eitynes, daro nusikaltimą! Kaip galime leisti, kad kažkas iš viršaus, su visuomene nepasitarus, nurodytų ką ir kaip daryti?! Įdomu, kaip paprastas pilietis žiūrėtų, jeigu į jo butą įsiveržtų banditas ir pasakytų dabar aš čia gyvensiu ir darysiu ką tik noriu. Manau, čia gyvenančio žmogaus reakcija būtų neadekvati. Taigi, ir mums nereikia nusileisti, kad visokio plauko ištvirkėliai, suplaukę iš įvairių pasviečių, mums nurodinėtų ir dar žalotų mūsų jaunąją kartą. Tegu jie važiuoja sau kur nors į Kanarų salas ir ten demonstruoja savo gašlybes, o nelenda į katalikišką Lietuvą! Ta proga visoje Lietuvoje drauge su būreliu vienminčių kovotojų pradėjome rinkti parašus, kuriais raginsime šalies bei vietos valdžios atstovus atsikvošėti ir atšaukti sprendimą dėl vadinamojo gėjų parado. Nežinau, kokį poveikį turės surinkti parašai, bet mes ir toliau nesudėsime rankų. Privalome apginti Bažnyčios ir Tėvynės ateitį! Jeigu nebus atsižvelgta į mūsų reikalavimus, gegužės 8-ąją šauksime visus vilniečius ir Lietuvos patriotus atvykti į sostinę ir maldomis bei giesmėmis prie Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės rūmų ir Vilniaus Arkikatedros pasakyti, kad mums ne tas pats, kai katalikiškoje, tikinčioje šalyje siekiama išniekinti Laisvės idealus, mūsų tradicines tikėjimo vertybes, suardyti ir sunaikinti šeimas. Tikiuos, kad mes atlaikysime savo frontą, nes Dievas yra mūsų pagalba ir tvirtybė. Kovo mėnesį buvo prisimintas partizanas Antanas Kraujelis. Šį Laisvės kovotoją pagerbė ir Utenoje, ir Seime, kur buvo surengta konferencija, atidaryta fotografijų paroda. Tačiau vienas pirmųjų Valstybės saugumo departamento vadovų J. Jurgelis neseniai pareiškė, kad A. Kraujelis buvo paprasčiausias banditas, nužudęs devynis nekaltus žmones. Kaip vertinate tokių veikėjų pasisakymus? Jau ne pirmąsyk man tenka dalyvauti vieno iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antano Kraujelio minėjime. Daugiau kaip 20 metų sugebėjęs išsilaikyti šis Laisvės kovotojas mums tapo tikru pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo Tėvynę ir aukotis dėl jos šventų idealų. 1965 m. kovo 17-ąją Utenos r., Papiškių kaime savo slėptuvėje žuvęs A. Kraujelis įrodė, kad iki pat savo mirties liko ištikimas nepriklausomai Lietuvai. Analogišką žygdarbį keletą mėnesių vėliau, t. y. liepos pradžioje, atliko ir paskutinis Žemaitijos partizanas Pranas Končius, žuvęs Didžiųjų Žalimų kaime, Kretingos rajone. Tačiau paskutinis partizanas, ilgiausiai išsislapstęs nuo sovietinių budelių, buvo Stasys Guiga. Jis mirė 1986 metų pradžioje Utenos rajone, Činčikų kaime. Net 33 metus jį ištikimai slėpė ir globojo Ona Činčikaitė, tikra Lietuvos patriotė. Apmaudu, kodėl šio partizano niekas neprisimena ir neįvertina jo žygdarbio? Be jokių abejonių, šiuos Laisvės kovotojus, kaip ir daugelį kitų, kritusių už Lietuvos laisvę, būtina deramai pagerbti ir įvertinti jų žygdarbius, neleisti, kad būtų paniekintas jų šviesus atminimas. Dabartiniams mūsų priešams ar jų kolaborantams, aišku, nemalonu, kad pagerbiamos jų aukos. Todėl nieko nuostabaus, kad per žiniasklaidos priemones šie liūdnai pagarsėję veikėjai stengiasi sumenkinti ir net paniekinti partizaninio judėjimo dalyvius, jų artimuosius. Laisvės kovotojus papiktino neseniai pasirodžiusi istoriko Mindaugo Pociaus knyga Antroji mėnulio pusė. Jos autorius istoriniais tyrimais parodo, kad partizanai elgėsi žiauriai su savo tauta. Tam faktui pagrįsti knygos autorius panaudoja KGB sukurptus partizanų bylų dokumentus... Iš tiesų mane, kaip ir daugelį buvusių Laisvės kovotojų, be galo papiktino tokių pseudoistorikų ir pseudorašytojų darbai, kuriais akivaizdžiai bandoma apjuodinti ir apšmeižti Lietuvos laisvės bylą, jos kovotojus. Apmaudu, kad tokia paskalų ir šmeižto banga plūstelėjo pastaraisiais metais. Prisiminkime ponaitį M. Ivaškevičių ir jo liūdnai pagarsėjusį paskvilį Žali kiek ten melo, cinizmo ir neapykantos Laisvės kovotojams. Galvojate, kad tai savarankiškai paskleista ta jų pseudokūryba? Nieko panašaus! Iš savo praeities mokyklų puikiai jaučiu, kaip pagal dar ne taip senų KGB laikų specialiai pasirinktą priešų taktiką bandoma susidoroti su tai nusikalstamai sistemai neįtikusiais asmenimis, išniekinti taurius Laisvės idealus ir taip viską sujaukti, kad visuomenė pasimestų ir nebeatrinktų pelų nuo grūdų. Antra vertus, kaip žinoma, savo kūrybai ir tyrimams šie rašeivos žinių semiasi iš KGB sukurptų bylų ir po to be jokių tyrimų ir sąžinės graužaties pila melo purvą. O kaip ši nusikalstamo režimo struktūra tyrė ir kaupė tas bylas, manau, aiškinti jau nebereikia. Beje, vadovautis tautos priešų archyvais ne tik amoralu, bet ir nusikalstama! Įdomu, ar vokiečiai, tirdami skaudžią praeitį, vadovaujasi nacių archyvais? Tokiems kūrėjams ir istorikams būtų pravartu prisiminti senąją Antikos laikų išmintį apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko. Jeigu jiems nepatinka partizanai, Laisvės kovų dalyviai, tegu nerašo apie juos, o pasiieško kitų temų! Šmeiždami ir juodindami Lietuvos istoriją, jie daro didžiulį nusikaltimą dabartinei ir ypač ateities kartoms. Beje, ar šiems veikėjams būtų malonu, jeigu apie juos kas nors taip bjauriai meluotų ir rašytų? Neabejoju, jog tuoj pat būtų sulaukta didžiulio pasipriešinimo. Ką gi, jei šiems kvislingams ir pavyktų išvengti visuomenės teismo, nuo Dievo teismo nepavyks išsisukti. Jūs ypač rūpinatės žuvusiųjų partizanų, Laisvės kovotojų atminimu. Ne be Jūsų iniciatyvos daug Laisvės kovų dalyvių ir dvasininkų buvo pagerbti ir apdovanoti ordinais ir kitais apdovanojimais. Jei nebūtų buvę mūsų narsių partizanų, jų aukos, šiandien nebūtume turėję Nepriklausomybės! Tačiau ar mes deramai pagerbiame ir įvertiname šiuos didžiavyrius? Man be galo skaudu, kad per 20 nepriklausomos Lietuvos metų taip ir nepagerbėme okupacijos metais nužudytų buvusių mūsų šalies ministrų. Jie juk irgi buvo Lietuvos patriotai ir jie lemtingą akimirką nepasitraukė iš Tėvynės. Kodėl nepagerbtas ir neįamžintas Laisvės kovų dalyvio majoro Vytauto Bulvičiaus bei su juo dar 8 žuvusiųjų karių atminimas? Lankantis įvairiose pasaulio šalyse teko pamatyti, kaip ten yra gerbiami žuvę ir gyvi likę didvyriai. O mes net gražaus paminklo nesugebame pastatyti! Neseniai sužinojau, jog artimiausiu metu Utenoje ketinama pastatyti paminklą mūsų didvyriui Antanui Kraujeliui. Tačiau kai išvydau paminklo maketą, net plaukai pasišiaušė kažkokia karikatūra iš vamzdžių, panašių kaip sostinėje, prie Neries, pastatyto paminklo, fone...Ką gi, jeigu nesugebame pastatyti deramo paminklo, tai tada geriau nestatykime jokio, nes tokiais statiniais ne tik sukompromituotume, bet ir įžeistume žuvusiųjų atminimą. Minint šio partizano 45-ąsias žūties metines lankiausi Utenos krašte, kur vyko minėjimas. Viskas lyg ir būtų puiku, nemažai dalyvių, tačiau pasigedau jaunimo. Kur mūsų mokytojai, kodėl jie neatsiveda į tokius renginius mokinių ir neparodo Laisvės kovų dalyvių, partizanų juk tai dar gyvi likę tų istorinių įvykių liudininkai! Praeis dar metai, kiti ir nebeliks šių žmonių, o jaunai kartai liks tik sausos žinios istorijos puslapiuose. Šitaip auklėdami jaunąją kartą nieko gero nepasieksime, neįdiegsime jų širdyse patriotinių jausmų. Taip pat papiktino ir vietos valdžios neveiklumas. Norima įkurti memorialinį namą-muziejų, įamžinantį partizano A. Kraujelio atminimą. Pasirodo, tame nedideliame pastate, susijusiame su A. Kraujelio gyvenimu bei veikla, negalima įrengti muziejaus todėl, kad jo savininkai už namelį prašo didžiulių pinigų, tokių, už kuriuos galėtų įsigyti butą Vilniuje! Taigi belieka mums, Laisvės kovų dalyviams, surinkti pinigus ir išpirkti šį namą.... Jau keletą metų kuriate Didžiosios kovos partizanų parką gimtajame Ukmergės rajone. Planuojate ten įrengti ir atminimo lentas Rusijos kalėjimuose žuvusiems Lietuvos ministrams ir kunigams. Apie mano veiklą siekiant įamžinti partizanų atminimą steigiant parką prie Šventosios upės Ukmergės rajone jau ne kartą minėta. Nenoriu sureikšminti savo veiklos tiesiog esu ištikimas Lietuvos kovotojas, myliu Dievą bei Tėvynę, o tą patriotizmo dvasią gavau iš savo dvasios mokytojų Kauno kunigų seminarijoje. Iš tiesų per tuos kelerius metus atlikta nemažai darbų, tačiau prieš akis, kaip matau, jų laukia dar daugiau. Dabar kartais net su baime pagalvoju, kad Dievas man nepasakytų, jog dar ne viską, ką galėjau padaryti, padariau. Kiek sveikata ir jėgos leis, ketinu deramai įamžinti žuvusių karininkų, paskutinių partizanų, taip pat nepriklausomos Lietuvos ministrų atminimą. Savo ruožtu Laisvės kovų tyrinėtojams siūlysiu, kad būtų sudarytas atskiras sąrašas asmenų, kurie pasiaukojamai kovojo ir žuvo už Lietuvą, trumpai aprašyti juos. Tiesa, yra išleista pavienių leidinių, kuriuose aprašytos tos istorijos, tačiau skaitytojams sunku susigaudyti toje informacijos jūroje. Todėl labai pravartu būtų svarbią istorinę medžiagą apie tautos didvyrius surinkti į vieną didelį leidinį, kad ateities kartos su pasididžiavimu prisimintų mūsų tautos pasipriešinimo istoriją. Neseniai lankėtės JAV, bendravote su vietos lietuvių bendruomenėmis, buvote apdovanotas ir premija. Kokie įspūdžiai iš tų kelionių? JAV esu lankęsis ne kartą. Esu dėkingas mūsų tautiečiams už parodytą dėmesį ir svetingumą, taip pat už Laisvės premiją. Buvodamas įvairiose lietuvių parapijose likau sužavėtas aukšta bendravimo kultūra, o ypač pamaldumu. Kad ir kur vyktų renginiai ar sambūriai, niekad neapsieinama be bendros maldos. Meldžiasi ne tik pagyvenusieji, bet ir jaunimas. Stebiuosi jų išsaugotu dvasingumu, pagarba kitam žmogui. Tik aišku, liūdina, kad kasmet mūsų tautiečių gretos ten vis labiau retėja. Jeigu dar senesnės kartos lietuviai, atvykę į Ameriką, stengėsi išsaugoti lietuvybę, tai dabartinė karta tuos priesakus pamiršta vyksta sparti tautinė asimiliacija, gausėja mišrių šeimų. Sunku nuspėti, kiek mūsų tėvynainių beliks ten po dešimties ar daugiau metų. Grįžęs į namus pasijutau tarsi iš naujo atgimęs. Lietuvoje dabar pavasaris, jaučiamas didžiulis Prisikėlimo džiaugsmas, skaidri Velykų nuotaika. Tačiau priešakyje, kaip sakiau, laukia dideli darbai. O Dievas man vis primena, kad skubėčiau viską deramai ir uoliai atlikti, nes laiko nedaug beliko... Taigi, visiems katalikams bei krikščionims, geros valios žmonėms noriu palinkėti Dievo palaimos ir dvasinės stiprybės keliant Lietuvą iš moralės griuvėsių. Nuoširdžiai dėkojame už prasmingus linkėjimus ir pokalbį.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |