Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos „konkurentai“ ( 1 )

Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis Mamedas Ragimas Kerimli Autoriaus nuotrauka

Šiandien pasakojame apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių lūkesčius, rūpesčius, viltis ir... nesutarimus. Pirmajame rašinyje „Mįslingas VSD direktoriaus ir „Giuniaš“ asociacijos vadovo susitikimas“ buvęs VSD darbuotojas Imantas Melianas dalijosi savo įžvalgomis, kas ir kodėl skaldo Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Azerbaidžanietiškai temai skiriame ypatingą dėmesį, kadangi turime įtarimų, jog nesutarimus tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių gali klastingai inspiruoti Lietuvai nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos. Juk Rusija labai nenori, kad tarp lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų nusistovėtų draugiški santykiai. Deja, šią temą narplioti nėra lengva – po publikacijos „Mįslingas VSD direktoriaus ir „Giuniaš“ asociacijos vadovo susitikimas“ S. Nurulajevas pradėjo grasinti teismais ir šių eilučių autoriui. Bet šis rašinys – ne apie S. Nurulajevo grasinimus. Šiandien mes toliau gilinamės, kodėl tarp Lietuvos azerbaidžaniečių esama nesutarimų. Mūsų pašnekovas – Lietuvoje giliai šaknis suleidęs azerbaidžanietis Mamedas Ragimas  Kerimli. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Kiek laiko gyvenate Lietuvoje, kodėl atvykote į Lietuvą, kokia Jūsų nuomonė apie lietuvius.

Lietuvoje gyvenu nuo 1980-ųjų. Turiu šeimą, sūnų. Mano žmona – lietuvė. Lietuvą laikau antrąja tėvyne. Be abejo, Azerbaidžanas man labai brangus, aš jo ilgiuosi. Tačiau esu dėkingas likimui, kad maždaug tris dešimtmečius be pertraukų gyvenu Lietuvoje. Čia man labai patinka, aš labai gerbiu lietuvius. Kaip azerbaidžanietis Lietuvoje kartais pasigendu tik saulės, kurios Azerbaidžane tikrai netrūksta, o Lietuvoje – mažoka.

Spaudoje ne kartą buvo pasirodę pranešimų, kad be Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos dar esama ir kitų azerbaidžanietiškų organizacijų, kurios neva konkuruoja su M. Gamzajevo vadovaujamais azerbaidžaniečiais. Omenyje turiu ir liūdnai pagarsėjusį kriminalinį nusikaltėlį Ibrahimą Gulijevą, kuris bandė organizuoti savo bendriją, kol galų gale buvo deportuotas iš Lietuvos, ir asociaciją „Giuniaš“, kuriai vadovauja Sadyhas Nurulajevas.

Lietuvoje gyvenantys azerbaidžaniečiai turi vienintelį neginčijamą lyderį, kuris bent jau šiuo metu neturi jokių konkurentų. Tai – Mahiras Gamzajevas. Išsilavinęs, mokantis dirbti, darbštus ir  nuoširdžiai besirūpinantis, kad tarp Lietuvos ir Azerbaidžano būtų draugiški, šilti tarpusavio santykiai. Be M. Gamzajevo kitų lyderių nematau. Visuomeninės veiklos M. Gamzajevas ėmėsi dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Savo ištikimybę Lietuvai jis įrodė 1990-ųjų kovo mėnesį, kai skelbėte Nepriklausomybės aktą, ir gūdžiomis 1991-ųjų sausio mėnesio dienomis, ir 1991-ųjų rugpjūčio pučo metu. Jis aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybę nuo pat Atgimimo laikų, rėmė Lietuvos pastangas integruotis į NATO ir Europos Sąjungą, o kur tuo metu buvo ir ką veikė taip pat senokai Lietuvoje gyvenantis S. Nurulajevas – nežinau. M. Gamzajevas apdovanotas garbingais Lietuvos ir Azerbaidžano medaliais, ordinais. Lietuvoje gyvenu seniai, esu ilgametis M. Gamzajevo vadovaujamos bendrijos valdybos narys, todėl pažįstu daugelį čia gyvenančių azerbaidžaniečių. Tiesą kalbant, M. Gamzajevui nėra tarp mūsų lygių. Jis neturi ir negali turėti konkurentų. Jo nėra net su kuo palyginti. Patikėkit, kalbu labai nuoširdžiai.

Taip pat nemanau, kad M. Gamzajevas blogai vadovautų Lietuvoje gyvenantiems azerbaidžaniečiams. Jis mėgsta šį darbą ir turi tam būtinų sugebėjimų. Galų gale jis gerbiamas Lietuvoje ir Azerbaidžane, yra pasaulio azerbaidžaniečių koordinacinės tarybos narys. Šiai tarybai vadovauja ne kas kitas, o Ilhamas Alijevas – Azerbaidžano prezidentas. Šiai tarybai priklauso apie šimtas įvairiausiose pasaulio valstybėse gyvenančių azerbaidžaniečių. Šiandien M. Gamzajevas išrinktas net Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininku. Tiksliau sakant, vadovauja visoms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms. Šis įvertinimas labai svarbus ir byloja, kad ne tik Lietuva, bet ir Lietuvoje gyvenantys kitataučiai juo pasitiki.

Taigi M. Gamzajevas gerbiamas ir Azerbaidžane. Šitaip sakau, nes du sykius dalyvavau viso pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavimuose, surengtuose Azerbaidžano sostinėje Baku. Ten M. Gamzajevo pavardė ir jo darbai puikiai žinomi. Jau vien dėl to, kad jis rūpinasi pasauliui paskleisti teisingą informaciją apie Kalnų Karabacho tragediją. Sutikite, Lietuva ir  kitos Europos Sąjungos šalys turi labai paviršutinišką nuomonę, kodėl kilo karas dėl Kalnų Karabacho. Daug krikščioniškų tautų neturi informacijos apie tikrąsias Kalnų Karabacho konflikto priežastis arba turi iškreiptą informaciją, esą azerbaidžaniečiai iš šios teritorijos vijo armėnus. Nors buvo priešingai – iš Kalnų Karabacho buvo žiauriai vejami azerbaidžaniečiai. Azerbaidžaniečius vyti iš Kalnų Karabacho armėnams padėjo tuometinės Rusijos ginkluotosios pajėgos.

Įsiminė 2009-ųjų metų kovo 31-ąją organizuotas, regis, pirmasis viešas azerbaidžaniečių genocido paminėjimas Vilniuje. Jis buvo surengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausančiame Aukų muziejuje. Vienas iš to  minėjimo iniciatorių – M. Gamzajevas. Beje, tame minėjime S. Nurulajevo šalininkų nebuvo. Kai teiravausi, kodėl jie nedalyvavo tokiame visiems azerbaidžaniečiams svarbiame renginyje, S. Nurulajevas tvirtino, esą jis – verslininkas, daug dirbantis žmogus, todėl į visus renginius nesuspėja ateiti. Bet kaip galima neatvykti į visiems azerbaidžaniečiams svarbų minėjimą, kuris surengiamas tik kartą per metus! Juk čia beveik tas pats, kaip nenueiti į artimo žmogaus laidotuves.

Be abejo, ši detalė puikiai charakterizuoja aną pusę. Mes, azerbaidžaniečiai, turėtume visomis išgalėmis padėti M. Gamzajevui. Visi, ir tie, kurie dirbame intelektualinį darbą, ir tie, kurie prekiaujame Gariūnų ar Kalvarijų turgavietėse. Deja, esama azerbaidžaniečių, kurie nori suskaldyti mūsų bendriją, lenda į reikalus, kurių neišmano. Kaip galima įkurti asociaciją tik tam, kad per ją būtų lengviau trukdyti iš tikrųjų nuoširdžiai dirbančiai mūsų organizacijai? Kaip sakoma, gimęs vaikščioti skraidyti negali.

Štai toks liūdnai pagarsėjęs Ibrahimas Gulijevas bandė kurti pseudobendriją. Nieko neišėjo. Dabar štai S. Nurulajevas įkūrė „Giuniaš“. Na ir kas, kad įkūrė? O kur konkretūs darbai? Tiesiog jie pasėdi laisvalaikiu restoranuose ar kavinėse, sodo nameliuose, pagurkšnoja arbatą, o azerbaidžaniečių genocido minėjimo surengti nesugeba, nesugeba parengti ir straipsnių apie Kalnų Karabacho problemas. Per paskutiniuosius du dešimtmečius M. Gamzajevas organizavo dešimtis aukščiausio lygio renginių tiek Lietuvoje, tiek Azerbaidžane. Šiais renginiais nuoširdžiai žavisi kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos.

Galų gale kas išpopuliarino lietuvių klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybą Azerbaidžane, kas išvertė į azerbaidžaniečių kalbą šio rašytojo kūrybą, kas į lietuvių kalbą išvertė azerbaidžanietiškų tekstų? Pavyzdžiui, kas į azerbaidžano kalbą profesionaliai išvertė lietuvių tautinę pasaką „Eglė – žalčių karalienė“? Ogi Mahiras Gamzajevas. Tokie darbai S. Nurulajevui neįkandami.

Prisimenu vieną LAB vadovo Varėnos viešojoje bibliotekoje surengtą rašytojo V. Krėvės kūrybos paminėjimo vakarą. Išties buvo įspūdinga vakaronė, pritraukusi dešimtis varėniškių. Net aš, lietuvis, apie V. Krėvę sužinojau tokių dalykų, kurių iki tol nebuvau girdėjęs. Sužinojau, beje, iš azerbaidžaniečio.

Būtent. Lietuva neturėjo, neturi ir neturės nuoširdesnio V. Krėvės kūrybos Azerbaidžane propaguotojo už LAB pirmininką. Šituos dalykus būtina vertinti, puoselėti.

Kalbėdamasis su „Giuniaš“ vadovybe susidariau nuomonę, jog M. Gamzajevui dar ir pavydima, kad jis bendrauja su Lietuvos ir Azerbaidžano šalių prezidentais, diplomatais, premjerais...

S. Nurulajevas man nei draugas, nei priešas. Tačiau esu tikras, kad įkurdamas savo asociaciją jis įlindo ne į savo reikalus. Kiekvienas žmogus privalo užsiimti tuo, ką geriausiai išmano. S. Nurulajevas – verslininkas. Tad ir vadovauk bizniui. O sėkmingai vadovaudamas verslui finansiškai paremk gražius savo tautiečių darbus. Bet S. Nurulajevas pasirinko kitą kelią – jis pabandė drumsti vandenį, skaldyti. Beje, dar atsimenu tuos laikus, kai jis save labiau laikė iraniečiu, nei azerbaidžaniečiu, todėl jo priekaištai M. Gamzajevui, kad šis nėra tikras azerbaidžanietis, išties keisti. Galų gale pats M. Gamzajevas niekad nuo nieko neslėpė, jog jo motina – azerbaidžanietė, o tėvas – etninis Azerbaidžano lezginas. Reikia tik džiaugtis, kad šis vyras visa širdimi myli Azerbaidžaną. Žodžiu, niekaip nesuprantu, kodėl azerbaidžaniečių draugijai Lietuvoje negali vadovauti lezginiško kraujo turintis M. Gamzajevas? Juk jei atidžiau pažvelgsime į dabartinę paties S. Nurulajevo šeimą, tai suprasime, jog jo naujoji žmona – nei azerbaidžanietė, nei lezginė, nei musulmonė. Vadovaujantis S. Nurulajevo logika, jo paties vaikai jau nebegalės vadovauti jokiai azerbaidžanietiškai draugijai, nes nėra grynakraujai azerbaidžaniečiai. Bet juk tai – nesąmonė. Lietuvoje gyvena ir daugiau azerbaidžaniečių, kurie sukūrę mišrias šeimas. Tad ir jų vaikams jau nebus galima vadovauti azerbaidžanietiškoms organizacijoms? Patikėkit, S. Nurulajevo peršama rasinio tyrumo koncepcija kvepia tuo, kas net padoriose kompanijose įvardijama labai negražiais žodžiais.

Gal M. Gamzajevo bendrijai bando pakenkti  kai kurios prorusiškos ir proarmėniškos jėgos, pavyzdžiui, nepatenkintos jo principinga pozicija dėl Kalnų Karabacho? Juk Lietuvoje gyvenantys kai kurie armėnai buvo labai nepatenkinti, kad M. Gamzajevo iniciatyva lietuviškoji spauda galų gale įsiklausė ir į azerbaidžaniečių versiją dėl Kalnų Karabacho tragedijos? Be to, kalbėdamasis su S. Nurulajevu ir jo šalininkais išgirdau įdomių užuominų, esą „Giuniaš“ su Lietuvoje gyvenančiais armėnais nesipyksta, netgi draugauja.

Mūsų organizacijos nariai su armėnais irgi bendrauja, bet, kaip sakoma, ne per daug arti ir tikrai ne komerciniais tikslais. Tiesiog palaikome dalykiškus, konstruktyvius santykius. Broliautis nesiruošiame. Kitaip mes negalime. Dar neišdžiūvo Kalnų Karabache pralieto azerbaidžanietiško kraujo upeliai. Dar net neaišku, ar kada nors atgausime iš mūsų klasta ir brutalia jėga atimtas žemes. Dar nežinia, ar mūsų kada nors bus atsiprašyta – juk čia pirmuoju smuiku groja Rusija. Ji didžiausia kaltininkė, kad mes praradome Kalnų Karabacho žemes. Armėnai vieni tikrai mūsų nebūtų įveikę. Manau, kad M. Gamzajevą iš visuomeninio politinio gyvenimo išstumti nori ne tik kai kurios armėniškos, bet ir rusiškos politinės jėgos. Mat Kremliui šiandien naudinga neapibrėžta padėtis dėl Kalnų Karabacho. Kremliui Kalnų Karabacho tragedija – puikus būdas sėkmingai šantažuoti ir Azerbaidžaną, ir Armėniją.

Ar tiesa, kad azerbaidžaniečiai Lietuvoje skaldomi dar ir materialiomis dovanomis?

Mūsų bendrijos pirmininko bėda ta, kad jis nėra verslininkas ir neturi milijonų. Todėl anai pusei žymiai lengviau vilioti tautiečius pažadant darbą, butą ar automobilį. Todėl kai kuriems menkiau išsilavinusiems azerbaidžaniečiams įspūdį daro ne M. Gamzajevo literatūriniai vertimai, publikacijos spaudoje, knygos, o, sakykim, anųjų pažadai duoti pelningo darbo. Kai kurie azerbaidžaniečiai iš mūsų bendrijos išėjo tik todėl, kad išėjusiems buvo siūloma materialinių gėrybių. Tiesa, kai kurie jau suprato, kad buvo tiesiog apgauti, nes suteiktas darbas tebuvo trumpalaikis, o pažadai apie butą ar automobilį taip ir liko neįgyvendinti.

Kai kas mano, kad oficialusis Baku M. Gamzajevui kasmet atseikėja gražaus pinigėlio už jo aktyvią, politinę veiklą?

Tokius prasimanymus M. Gamzajevo priešininkai itin noriai skleidžia. Taigi pirmininko nedraugai gviešiasi ne tiek kultūrinės, politinės, visuomeninės veiklos, o tų milijonų, kuriuos Azerbaidžanas neva perveda mūsų pirmininkui. Tačiau realybė – kur kas proziškesnė. Azerbaidžanas neskiria lėšų Lietuvoje veikiančiai azerbaidžaniečių bendruomenei. Ir Lietuva, be abejo, nesimėto pinigais. Remiami tik konkretūs projektai, ir tai ne visada ir ne taip gausiai, kaip derėtų. Mūsų pirmininkui ne kartą teko pačiam iš savo kišenės padengti kai kurias išlaidas, nors jis pats nėra turtingas. Juk šiais laikais visi humanitarinių mokslų ragavę žmonės nėra milijonieriai.

Ar įmanoma didesnė vienybė tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių?

Tikrai būtų labai šaunu, jei mes susivienytume. Tačiau tikriausiai ši nuostata liks neįgyvendinta. Beje, jei jau vienytis, tai tik ne taip, kaip norėtų S. Nurulajevas. Ne M. Gamzajevas turi eiti pas S. Nurulajevą, o „Giuniaš“ azerbaidžaniečiai turėtų prašyti priimami į Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją. Bet karti gyvenimiška patirtis sako, kad su tokiais geriau neturėti jokių reikalų, nes išskyrus intrigas nieko gero iš to nebus. Mano toks požiūris: tegul jie sau gyvena kaip išmano, rengia asmeninio pobūdžio pasisėdėjimus prabangiose kavinėse. Tik tegul nešmeižia mūsų, nepasakoja apie mus nebūtų dalykų. O savo tautiečiams linkėčiau stoti į aukštąsias mokyklas, universitetus ir siekti aukštojo išsilavinimo, kadangi prekiaudami Gariūnų turgavietėje jie nepadės nei savo tikrajai tėvynei Azerbaidžanui, nei savo antrajai tėvynei Lietuvai.

© 2010 „XXI amžius“