| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Velykų šventės Romoje Livija Šiugždienė
Roma yra krikščionybės židinys. Tuo nesunkiai galima įsitikinti pavaikščiojus po Amžinąjį miestą. Atvykus į Romą prieš Velykų šventes, nudžiugino gražus oras, taip maloniai besiskiriantis nuo Lietuvos klimato. Vaikščiodami po bažnyčias, išpuoštas geriausių italų meno meistrų, grožėjomės ir jų didingumu, ir unikaliu nepakartojamu grožiu, būdingu tik šiame mieste esančioms šventovėms. Buvome suplanavę vykti į Verbų sekmadienio iškilmes Šv. Petro aikštėje. Kaip tyčia, tąnakt keitėsi laikas ir nebuvo aišku, koks laikas nustatomas Italijos televizijos neturėjome galimybės matyti, o ir pamatyti buvo sunku vos vienas kanalas rodė naująjį laiką (kitiems tai neatrodė svarbu). Paskaičiavome, kad laikrodžio rodykles reikia sukti į priekį. Atspėjome. (Prieš kelias dienas skrisdami į Romą jas buvome atsukę atgal.) Su keliais persėdimais atvažiavome į stotelę. Besibūriuojantys pardavėjai siūlė pirkti verbas (jos, beje, skiriasi nuo Lietuvoje parduodamų. Įsigijome dviejų rūšių už 3 ir 1 eurą). Sustojome žmonių užlietos Šv. Petro aikštės pakraštyje. Netoliese esančiame ekrane matėsi Popiežius su šv. Mišias aukojančiais dvasininkais. Kepino saulė. Buvome apsirengę šilčiau, nes iš vakaro buvo vėsoka, tad teko kažkiek nusirengti. Sunku buvo prieiti šv. Komunijos ją dalijančių kunigų būrio aiškiai nepakako. Netrukus Popiežiaus palaiminimas. O po jo po aikštę pasklido žmonių būreliai susitinka pažįstami, tautiečiai ar visai nepažįstami. Ir mes ieškome su kuo pasikalbėti. Pamatėme seną moteriškę, aiškiai ne europietiško veido, užkalbiname. Anglų kalba pasisakė, kad ji yra iš Eritrėjos. Anksčiau ji buvo ortodoksė, tačiau prieš kurį laiką šeima tapo katalikiška. Ji daug važinėja po šventas vietas, buvusi Lurde, Fatimoje ir kitur. Štai vėl būrelis mums nežinomais vienuoliškais rūbais apsirengusių vienuolių. Pasirodo, jų centrinė vienuolija yra Filipinuose, o misijas turi kai kuriose Azijos valstybėse, Albanijoje, Rumunijoje. Štai vėl kitas vienuolių būrelis. Jame džiugiai nusiteikusi rusaitė iš Taškento. Ji, tapusi katalike, įstojo į vienuoliją ir kartu su kitomis seselėmis mokosi Įkūnytojo Žodžio institute. Dar vienas džiaugsmingas jaunų vyrų būrelis patraukia mūsų dėmesį. Pasirodo, tai jaunas tadžikas su savo šalies vėliava stovi greta seminarijoje besimokančio brolio ir jo kolegos. Jie maloniai sutinka mums papozuoti. Tą patį padaro ir kitas didokas būrelis klierikų ir kunigų, tarptautinės seminarijos, esančios už Romos, studentai. Ir visur, kur tik pažiūri, linksmi, nuoširdūs veidai, noriai bendraujantys su bet kuriuo nepažįstamu žmogumi. Didįjį penktadienį atvykome prie Koliziejaus, kur einamas Popiežiaus vadovaujamas Kryžiaus kelias. Kol klaidžiais Romos viešojo transporto maršrutais pasiekėme kelionės tikslą, aikštė aplink Koliziejų prisipildė iš įvairių Italijos miestų ar kitų šalių atvykusių žmonių, o kalnas priešais Koliziejų irgi nutviekstas žvakelių, laikomų maldininkų, šviesa. Kryžiaus kelio procesijoje ant kalno einančio Popiežiaus faktiškai nematėme, matėsi tik su juo ėjusių žmonių siluetai. Dauguma dalyvavusiųjų Kryžiaus kelio eisenoje buvo jaunimas. Aplink mus laikančių žvakeles nebuvo daug, ne visi klaupdavosi ir pradedant Kryžiaus kelio stotis. Tarp pasauliečių matėsi ir seserų vienuolių, ir kunigų. Atkreipėme dėmesį į greta mūsų stovinčius du jaunuolius, kurie nuoširdžiai giedojo ir meldėsi, reikiamu laiku priklaupdami. Pasirodo, tai buvo vadinamieji baikeriai (atpažinome iš rankose laikomų motociklininkų šalmų ir aprangos). Ir mes pasekdavome jų pavyzdžiu. Apeigos buvo gerai įgarsintos, visiems aiškiai girdėjosi Popiežiaus ir kitų procesijos vadovų giesmės bei maldos. Pabaigoje pasakytas Popiežiaus kreipimasis susilaukė didelių ovacijų. Pasibaigus apeigoms žmonės skirstėsi į įvairias, dažnai priešingas kryptis. Ilgai užtruko pertvaras atidarinėję tvarkdariai ar karabinieriai. Ėjome keliu, vedančiu nuo Koliziejaus mūsų nakvynės link. Gaivus vakarinės Romos oras leido pajusti Kristaus, nukryžiuoto ant kryžiaus, ramybę mirties akivaizdoje juk po to seks Jo Prisikėlimas. Bevaikščiojant po gražiausias Romos bažnyčias netruko prabėgti savaitė iki Velykų, ir mes vėl važiuojame į Šv. Petro aikštę. Deja, šįkart mus pasitinka stiprokas, Romai nebūdingas lietus. Gerai, kad apsivilkome šilčiau, ir skėtį nuo Romos saulės paėmėme dabar jis pravertė apsiginti nuo smarkėjančio lietaus. Vėlavome, bet su persėdimais nuvykome sėkmingai. Išlipus daug negriukų siūlė skėčius. (Saulėtą dieną jau kiti prekybininkai daugiausia indai siūlo akinius nuo saulės ir pan.) Kaip įprasta, įeinant į aikštę tenka laukti eilėje, kol patikrina dėl saugumo. Šv. Mišias sunkiai girdėjome stovėjome šone, prie kolonų. Tačiau užtat matėme beveik visą aikštę ir skėčių jūrą. Pamatėme šalia įdomią vėliavą nufotografavome. Pasirodo, tai buvo Ispanijos vėliava vyras kalbėjo tik ispaniškai. Su juo esanti moteris, gal dukra, angliškai pasidomėjo, iš kur mes esame. Ji panoro mus nufotografuoti su jų vėliava. Vėliau kitame aikštės pakraštyje pamatėme lyg ir lietuvišką vėliavą, ją keliskart fotografavome. Vis dėlto paaiškėjo, kad suklydome tai nebuvo lietuviška vėliava. Paėjome aikštės vidurio link, kad galėtume bent ekrane stebėti Mišių eigą. Čia ir Komuniją priėmėme. Apėmė džiugus laimės jausmas: krikščionybės lopšyje galime priimti šv. Komuniją, apie ką dar prieš 20 metų net svajoti negalėjome. Beveik tą patį pajutome ir priimdami Popiežiaus palaiminimą. Pasibaigus apeigoms jaunimas šaukė : Viva, Papa. O kai Popiežius sveikino atskiromis kalbomis, audringai atsiliepė ispanų jaunimas (kelios mergaitės net dainavo pasveikinimo dainą-giesmę) ir islandai. Ir mes sušukome iš džiaugsmo suplodami, kai Šventasis Tėvas prakalbo lietuviškai. Palaiminimo Urbi et Orbi pabaigoje vėl šūksniai ir palinkėjimai Popiežiui ilgo gyvenimo. Po palaiminimo Urbi et orbi, norėdami nufotografuoti gėles (pasirodo, iš Olandijos buvo atvežta net dešimt milijonų tulpių), veržėmės į priekį, tačiau pakliūdavome į uždarus kvadratus ar akligatvius, iš kurių karabinieriai tuoj pat išprašydavo. Padėtis darėsi beviltiška. Prisitaikę bent iš toli nufotografavome gėlynus. Nors žmonių buvo daug (vėliau sužinojome, kad švenčių dienomis į Romą buvo atvykę apie 9 mln., todėl daug atvykėlių, neturėdami kur apsistoti arba dėl didelės viešbučių kainos, nakvojo ir paplūdimiuose), bet dėl blogo oro jie išsiskirstė gana greitai. Tiesa, beeidami gėlių link užkalbinome tris jaunus linksmus kunigus. Pasirodė, jie atvyko iš Lotynų Amerikos. Jie maloniai sutiko nusifotografuoti. Vienas jų pasakė: kalbėkite ispaniškai ar itališkai, mes nenorime kalbėti angliškai. Matyt, antiamerikoniškos nuotaikos paveikė ir juos. Bet jie buvo labai simpatiški, linksmi, nuoširdūs. O dauguma iškilmių dalyvių neskubėdami skirstėsi iš aikštės ir užpildė barus ar kavines pailsėti, pabendrauti, atsigaivinti kava ar ledais. Autorės nuotraukos
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |