Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ciniško gedulo paradas

Vitalijus Balkus

Lėktuvai kartais krenta. Per paskutiniuosius 10 metų per lėktuvų avarijas (be karinių ir sportinių) žuvo per 5000 žmonių. Žuvo ir politikai, mokytojai, žuvo mūrininkai ir santechnikai, teisuoliai ir nusikaltėliai. Ir net vienas valstybės vadovas – Makedonijos prezidentas Borisas Traikovskis. Neabejotinai bet kokia katastrofa – tai pirmiausia žmogiškoji tragedija, kaip karas, stichinė nelaimė ar teroro išpuolis. Laikiausi, laikausi ir laikysiuos nuostatos, kad žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, kurios praradimas, ypač tragiškos nelaimės metu, yra neatitaisoma blogybė. Tačiau kartais tokio skaudaus įvykio akivaizdoje verta pasižiūrėti į tai, kas įvyko ir vyksta, šiek tiek kitu kampu. Pateiksiu kelis skaičius: per Bosnijos karą  žuvo 110 000–200 000, per Irako karą žuvo per 120 000  civilių, per didžiausią XX a. dešimtmečio nusikaltimą žmonijai – 1994 metų genocidą Ruandoje – nuo 800 000 iki 1 000 000  nekaltų žmonių. O kur dar Afganistano okupacija, Kosovas ir kiti išorinių jėgų inspiruoti konfliktai, pusšimtį metų trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas? Aš jau nekalbu apie tokias „smulkmenas“ kaip po NATO demokratizatorių bombomis žuvę puspenkto tūkstančio taikių serbų.

Nenoriu būti apkaltintas politikavimu, nes šio teksto mintis yra ne priminti jums apie nusikalstamą neutralumą (Ruandos atveju) ar tiesiogiai pasaulio galingųjų remtus ar pradėtus nusikalstamus karus (Bosnija, Irakas, Afganistanas, Kosovas ir t. t.), o pabandyti atsakyti ar XXI a. pradžioje mes gyvename, mąstome ir elgiamės kitaip nei viduramžiais? Beje, ar pamenate nors vieną Lietuvos pareiškimą, aiškiai smerkiantį aukščiau minėtų įvykių kaltininkus? Aš ne. Tiek to, grįžkime prie gūdžių viduramžių.

Kaimyninės valstybės karalius žuvo. Nesvarbu, kad tas kaimynas labai mielas buvo, o jei dar tiksliau – tai tik prieš dvi dienas mūsų bajorai jam antausį skėlė. Tačiau jis juk – karalius. Tad reikia ir liūdną veidelį nutaisyti ir prie altoriaus patrypčioti ir įtempus atmintį prisiminti, kad kažkada teko ir ranką paspausti ir gal rąstą per talką kartu nešti... Tfu... Kokį rąstą – tai visai kita istorija. O kaip kitaip jei taip įprastą, o kaip kitaip, jei žmogaus kaina nustatoma pagal aiškų kainyną, kur vienas žuvęs karalius ar jo svitos narys kainuoja 8333 kartus brangiau nei nužudytas Ruandoje.

Tai, ką matome šiandien, tik pradžia to, ką netrūkus išgirsime. Bus ir kalbų, ir „beribio gedulo“ įrodymo paieškų po pustuštes bažnyčias (šiandien jau mačiau per žinias, kaip ieškodami gedinčiųjų žurnalistai terado pora lenkų turistų), bus ir beveik protingų ilgų kalbų ir bus tokių pat ilgų ir kvailų kalbų. Tačiau ar tikrai mes turime paklusti matematikai, pagal kurią turime gedėti dėl vienos VIP aukos, kai kasdien nemaža dalimi dėl tos pačios VIP aukos kaltės „krenta lėktuvai“ bent dviejuose pasaulio kraštuose?

© 2010 „XXI amžius“