|
Ganytojas ir avys
Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpatie, ar aš esu Tavoji avis, kuri klauso Tavo balso? O gal ne visada Tavęs klausydamas esu panašus į tas avis, kurias neseniai teko matyti filmuotame reportaže iš Islandijos. Jos buvo tamsiai pilkos, o kai prižiūrėtojas prišokęs vienai iš jų pliaukštelėjo delnu, iš jos pasklido ugnikalnio išspjautų pelenų dulkių debesėlis. Visos avys buvo virtusios mažais pelenus spjaudančiais ugnikalniais.
Ši iliustracija tinka ir mums. Galbūt tos avys taip smarkiai pridulkėjo dėl to, kad ne iškart paklausė savo prižiūrėtojo įspėjimo. Kai leidžiamės, kad mus ganytų gerasis Ganytojas, mes neapsinešime nuodingų pelenų dalelėmis. Atvirkščiai. Ten, kur ganosi Jėzui klusnios avys, jos minta Dievo žodžio žalumynais ir jų dvasinėmis arterijomis teka gyvybiškai svarbios Sakramentų malonės. Jų klusnumas panašus į eiklių elnių kojas: kur tik žengia Ganytojas, įkandin Jo žingsniuoja ištikimos avys. Jėzus jas traukia kaip magnetas. Įsižiūrėjusios į Jį, jos nebenori sekti savimi ir savo netikrais pageidavimais. Jos nebeatitraukia nuo Jėzaus akių, nes Jo meilės žavumas yra neįtikėtinai veiksmingas: jis pavergia Jį mylinčius.
Ši Dievo prievarta tai laisvės įsikūnijimas, nes kur dar žmogus gali rasti didesnę laisvę ir laimę, jei ne klausydamasis Jo balso. Jėzus ištikimus krikščionis titulavo: Manosios avys (Jn 10, 27). Bet nejau, Viešpatie, yra avių, kurios ne Tavosios? Nekyla nė mažiausia abejonė, kad visų laikų avys žmonija anuomet Golgotoje Tavo išganinguoju Krauju buvo apšlakstytos, ir tada Tavo paaukota gyvybė tapo visoms joms nauju nemirtingumo lieptu.
Tačiau Tavo avidėje dar yra dalis neklusnių avių, kurių supelijusios ambicijos lyg seniai skalbti marškiniai ant kūno yra arčiau jų savasties nei jų krikščioniški motyvai. Tiesa, kiekvieno žmogaus gimtosios nuodėmės suteptis per Krikštą virsta naujo Bažnyčios nario būsimąja šlove. Todėl Viešpats nuolat visa kuria nauja ir šaukia protingąją kūriniją nieko nedelsti ir vėl iš naujo dvasia atsinaujinti ir atgimti (ypač tai aktualu dažnai po kaltės našta klupčiojantiems). Nors nelengva sekuliarios visuomenės žmogui priimti Gerosios Naujienos antgamtinį šviežumą, bet kito kelio nėra. Arba aš įsikimbu į Tėvo ranką ir sakau: Niekas manęs nepajėgs atplėšti nuo Švč. Trejybės artumos, arba lieku su krikščioniškos vidutinybės votimi, kuriam Ganytojo balsas kaip tyrlaukiuose girgždantis garsas.
Vienas išmintingas žmogus pasakė: Didžiulės nelaimės gali paskatinti dvasinį augimą ir suvokimą. Jis papasakojo tokią istoriją: Paukštis kasdien rasdavo prieglobstį dykynės viduryje augančio nudžiūvusio medžio šakose. Vieną dieną viesulas medį išrovė, priversdamas paukštį nuskristi šimtus mylių ieškant prieglobsčio, kol galiausiai jis pasiekė mišką, pilną medžių, nulinkusių nuo vaisių. Ir pabaigė tardamas: Jei nudžiūvęs medis būtų likęs stovėti, niekas nebūtų privertęs paukščio atsižadėti savo saugumo ir skristi.
Čia medis Jėzaus simbolis, o mes kaip sparnuočiai. Atrodė, kad šėtoniškas viesulas gali triumfuoti: Gyvybės medis krito ir daugiau nepakilo. Tačiau įvyko kitaip. Šis nudžiūvęs medis atgijo, nes nebuvo įmanoma, kad Jėzui mirtis viešpatautų. Tiesa, Atpirkėjo kančia ir mirtis apaštalus taip supurtė, kad jie pasijuto praradę jiems Jo teikiamą saugumo dovaną. Jie leido savo dvasios sparnus apkandžioti baimės vanagams. Bet kai Šventoji Dvasia juos įkvėpė tikėti, kad Kristus iš numirusių prisikėlė ir kad Jis (dabar jiems pasirodęs) tikrai yra nesunaikinamas Dievas Sūnus, tada ne tik jų akys atsivėrė, bet bematant jų dvasios sparnai pagijo ir jie džiaugsmu perpildytomis širdimis skrido tiesiog į Jo atsivėrusią Širdį.
Šio Gerojo Ganytojo sekmadienio Evangelijoje Jėzus sako: Aš ir Tėvas esame viena. Popiežius Benediktas XVI Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos (2010 04 25) proga laiške rašo: Liudijimas žadina pašaukimus. (...) Ar pašaukimų pastoracijos pastangos duos vaisių, iš tikrųjų pirmiausia priklauso nuo Dievo maloningo veikimo. Tačiau pastoracinė patirtis patvirtina, jog prisideda ir kokybiškas bei turtingas asmeninis ir bendruomeninis liudijimas tų, kurie kunigiškąja tarnyba ar pašvęstuoju gyvenimu jau atsiliepė į Viešpaties šaukimą, nes jų liudijimas gali pabudinti kitų troškimą irgi dosniai atsakyti į Kristaus kvietimą.
Tad kuo artimiau per maldą bei kasdienius savo darbus dvasininkai vienysis su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, tuo autentiškesnis bus jų viso gyvenimo liudijimas, kuris jaunuoliams, Viešpaties Dievo šaukiamiems: Sek, paskui mane!, pasak vieno rašytojo, bylos: Jėzus Kristus tai auksas be priemaišų, šviesa be tamsybės, šlovė be debesėlio taip, Jis visas žavingas.
© 2010 XXI amžius
|