Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Nuo siuvimo mašinų mechaniko iki vyskupijos kanclerio

Mons. Juozas Pečiukonis

Vyskupas Juozas Žemaitis MIC ir mons. prof. dr. Vincas Jonas Bartuška prie bažnyčios altoriaus. Jį iš granito akmens pagamino skulptorius Juozas Rudelevičius, triptiką nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia

Šventoriuje – skulptoriaus Juliaus Narušio „Pieta“

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios šventorių puošia skulptoriaus Algimanto Sakalausko koplytstulpiai

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje su dekanato kunigais ir vyskupu Juozu Žemaičiu

Mons. Juozas Pečiukonis su mons. prof. dr. Vincu Jonu Bartuška atostogų po Lietuvą metu

Mons. Juozas Pečiukonis (kairėje) ir bičiuliai kunigai (iš kairės): Arnas Abraitis, mons. prof. dr. Vincas Jonas Bartuška, Gintaras Urbštas ir g. kan. Juozas Barkauskas

Kun. Andrius Šidlauskas MIC, mons. Juozas Pečiukonis ir mons. prof. dr. Vincas Jonas Bartuška

Statoma Patilčių bažnyčia

Ateinantį sekmadienį, balandžio 25 dieną 12 val., Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje šv. Mišiose bus meldžiamasi ne tik už parapiją, bet ir 60-metį šiandien švenčiantį jos kleboną. Taip pat bus paminėtas atkurtoje Lietuvoje pirmosios tikintiesiems grąžintos bažnyčios 20-metis. Apie tai, kaip sekėsi atstatyti Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, atkurti parapiją, kokius rūpesčius teko patirti, apie savo kelią į kunigystę „XXI amžiui“ pasakoja šios parapijos klebonas, Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris mons. Juozas PEČIUKONIS.

Šiandien švenčiate savo jubiliejų. Tai gera proga prisiminti savo pradžią. Iš kur esate kilęs, kur prabėgo Jūsų vaikystė?

Esu gimęs Lazdijų rajone, Miškinių kaime, Kučiūnų parapijoje. Mūsų šeima buvo didelė – tėvai augino penkis vaikus. Aš turėjau du brolius (vienas iš jų mirė, kai buvau ketverių metų) ir seserį, dar vienas vyresnis brolis mirė prieš man gimstant. Kučiūnų klebonas buvo ištremtas į Sibirą, mūsų parapiją aptarnavo Lazdijų ir kitų aplinkinių parapijų kunigai, todėl mane pakrikštijo Lazdijuose. Nuo 1956 metų Kučiūnuose vėl buvo savas klebonas – kun. Vincas Kudirka. Vaikystėje eidavau į Kučiūnų bažnyčią – iki jos buvo apie 5 kilometrai, o į Lazdijus – maždaug 11. Kartais nuvykdavom į Lazdijus. Vaikais būdami su seserimi ir broliais rengdavome „procesijas“. Aš, apsivilkęs kokį nors chalatą, „aukodavau“ šv. Mišias. Jau tada vaikiškai galvojau apie kunigystę. Baigiau Miškinių pradžios mokyklą, paskui – Kučiūnų aštuonmetę. Tada, 1965 metais, išvykau gyventi į Vilnių pas krikšto tėvą Antaną Stančiauską. Ten įstojau į Lengvosios pramonės technikumą studijuoti siuvimo fabrikų mašinų ir įrengimų mechaniko specialybės.

Kaip subrendo mintis apie kunigystę?

Vilniuje eidavau į bažnyčias. Pamažu pradėjau galvoti apie tai, kad vis dėlto reikėtų siekti kunigystės. Bet kelias iki seminarijos nebuvo artimas. Technikumą baigiau raudonu diplomu. Paskyrimą gavau technikumo mokomosiose gamybinėse dirbtuvėse. 1969 metų pavasarį nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją pasitarti su rektoriumi kun. Viktoru Butkumi, bet jis nuliūdino pasakęs, kad man, turinčiam raudoną diplomą, įstoti bus dar sunkiau – geriau jau būčiau kurio nors egzamino technikume penketui neišlaikęs. Rektorius patarė nutraukti bet kokius ryšius su savo darbo vieta, nes jei ir toliau dirbsiu technikume, manęs į seminariją valdžia neleis priimti. Aš taip ir padariau – išėjau iš darbo ir įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau specialybę, kur buvo mažiausias konkursas. Tapau matematikos specialybės studentu. Bet nė nesiruošiau mokytis – prasitryniau iki Kalėdų, o paskui parašiau prašymą nutraukti studijas dėl materialinės padėties. Reikėjo susirasti kokį nors darbą. Įsidarbinau Vilniaus studentų valgyklos sandėlio darbininku, o kitaip sakant – krovėju. Kilnojau dėžes, maišus, statines. 1971 metų vasarą bandžiau stoti į seminariją – nepriėmė. Ėmė auklėti saugumiečiai. Iš seminarijos rektoriaus gavau atsakymą bandyti stoti kitais metais. O kitais metais – vėl tas pat. Kai neįstojau į seminariją, toliau dirbau studentų valgyklos sandėlyje, padariau karjerą – tapau sandėlininku, paskui – ir vedėju. Reikėjo aptarnauti aštuonias Vilniaus aukštųjų mokyklų virtuves ir 25 bufetus. 1973 metais trečiąkart stojau į seminariją. Priėmė. Sužinojau, kad buvo kažkoks valdžios nutarimas, jog iš Vilniaus, kaip tarybų Lietuvos sostinės, negali būti kandidatų į kunigų seminariją. Vilniuje gyvena visi susipratę žmonės, tamsuolių negali būti. Seminarijos vadovybė sakė, kad jei trečiąkart manęs nebūtų priėmę, būtų siūliusi man bėgti iš Vilniaus į provinciją ir įsidarbinti kur nors arčiau bažnyčios, o kitais metais vėl bandyti stoti į seminariją. Bet to daryti neprireikė.

Kaip sekėsi seminarijoje?

Į mūsų kursą įstojo 12, o baigėm 10. Taigi palyginti mažai nubyrėjo. Seminariją baigiau su pagyrimu.

Kaip išmokote lenkų kalbą?

Daugelis mano, jog todėl, kad esu kilęs iš netoli Lenkijos sienos esančios parapijos. Vilniuje, studentų valgyklos sandėlyje dirbo nemažai lenkų, kalbančių kažkokia mišria kalba ar žargonu. Kai įstojau į seminariją, pats panorau išmokti lenkiškai, nes nors ir buvo gilus sovietmetis, gaudavom lenkiškos literatūros, be to kunigai, ypač Vilniuje, turėjo gerų knygų lenkų kalba. Vis užeidavau pasidairyti į užsienio šalių knygyną. Kartą nusipirkau Henryko Senkievičiaus „Quo vadis“. Ėmiau skaityti, užsirašinėti nežinomus žodžius, o studijų draugas Aleksandras Kaškevičius (dabar Gardino vyskupas), kilęs iš Eišiškių ir gerai mokėjęs lenkiškai, man padėdavo išversti. Dar geriau pramokau, kai dirbau vikaru Marijampolėje ir galėjau žiūrėti Lenkijos televiziją, pamažu atsirado ir kalbėjimo įgūdžių, nes pasitaikydavo progų pabendrauti su iš Lenkijos atvykusiais kunigais, o paskui ir pats nuvažiuodavau į Lenkiją, tai ir visai gerai išmokau.

Kokie prisiminimai iš parapijų, kuriose anksčiau esate dirbęs?

Vyskupas Liudvikas Povilonis kunigu mane įšventino 1978 m. gegužės 28 dieną. Bet iškart paskyrimo negavau – mėnesiui  komandiravo pavaduoti atostogauti išėjusį Kudirkos Naumiesčio kleboną kun. Juozą Jakaitį. Prisimenu, kartą vaikštau po šventorių, o viena moteriškė, mane jauną pamačiusi, klausia, kada aš seminariją baigęs. Atsakiau, kad šiemet. „O varge varge, iki ko nusigyveno Kudirkos Naumiestis. Čia klebonais buvo prelatai, kanauninkai, o dabar davė žalią viščiuką“, – sakė moteris. Paskui paskyrė vikaru į Aukštąją Panemunę, ten padirbau vienerius metus ir tada paskyrė į Marijampolę. Čia, dideliame mieste, trejus metus buvau vienintelis jaunas kunigas. Po ketverių metų tapau Pajevonio klebonu. Teko remontuoti bažnyčią, sudėti naujus langus. Iki šiol tebesitęsia Pajevonyje prasidėjusi mano „draugystė“ su bažnyčių remontu ar statybomis. Kadangi būdamas vikaru Marijampolėje mačiau, kaip kalėdoja klebonas kun. Leonas Lešinskas, nusprendžiau pirmąją darbo Pajevonyje žiemą, 1984-aisiais, kalėdoti ir aš, nors ankstesnysis Pajevonio klebonas to nedarė. Iš anksto paskelbiau parapijiečiams apie tai, kad kalėdosiu. Tada garsusis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ herojus Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas ėmė priekaištauti, kad esą organizuoju sueigas, o per jas nuteikinėju žmones prieš valdžią. Turėjau vargo, kol išaiškinau, kad jokių sueigų neorganizuoju, o tik einu į svečius ten, kur pakviečia. „Tai kodėl nuėjęs į svečius meldiesi?“ – klausė Urbonas. „O ar turiu keiktis? Aš juk kunigas, einu ne pas vieną, bet pas visus parapijiečius, kurie mane pakviečia. Kviečiančių tiek daug, kad per metus nėra tiek dienų, jog visiems po vieną dieną skirčiau, todėl per dieną po kelis aplankau“, – atsakiau Urbonui.

1989 metais vyskupas Juozas Žemaitis pranešė, kad Marijampolėje grąžinama Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Kadangi šiame mieste dirbau vikaru, turėjau pažįstamų, todėl man pasiūlė imtis organizuoti parapiją. Taigi tapau atsikūrusios parapijos klebonu. Oficialiai bažnyčia, kurioje daug metų veikė archyvas, turėjo būti atiduota 1989 metų trečiajame ketvirtyje. Tačiau naujojo archyvo statybos darbai užtruko, todėl grąžintos bažnyčios raktus gavau tik 1990 m. kovo pabaigoje. Tai buvo pirmoji grąžinta bažnyčia atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.

Papasakokite apie bažnyčios atstatymą.

Dvi savaites važinėjau po Lenkiją, apžiūrinėdamas bažnyčias, ir bandžiau įsivaizduoti, kokia turėtų būti mūsų bažnyčia. Per mėnesį patvarkėme pirmąjį aukštą ir balandžio 29 dieną, taigi prieš 20 metų, Vilkaviškio vyskupas bažnyčią pašventino. Prasidėjo pamaldos ir atstatymo darbai. Juos rėmė parapijiečiai: stambiausios įmonės, miesto savivaldybė. Buvo trys aukštai, todėl nusprendėme remontuoti nuo stogo, lubų, eidami žemyn. Kai sutvarkėme stogą, ėmėmės lubų, paskui buvo išgriauta viena perdanga, tinkuojamos sienos, griaunama kita perdanga. Kai kurie žmonės ėmė priekaištauti, kodėl niekas neremontuoja bažnyčios, nes matė tik pirmąjį aukštą, kuriame vykdavo pamaldos, bet per lubas nematė to, kas vyksta viršuje. Ir štai vieną sekmadienį žmonės, meldęsi 3,5 metrų aukščio bažnyčioje, kitą sekmadienį žiūri, kad ji paaukštėjo iki 12 metrų. Per tą savaitę buvo išgriauta paskutinė perdanga ir sutvarkyta taip, kad sekmadienį jau galėjome aukoti šv. Mišias. Tą savaitę labai gausiai talkino parapijiečiai. Bet kai atsirado erdvės, darbai sulėtėjo, spartesniam darbui stigo pinigų. O dar norėjome pasistatyti ir parapijos namus, kleboniją, šarvojimo patalpas. 1993 metų gegužės 22 dieną, kai į Lietuvą iš JAV gyventi grįžo mons. Vincas Jonas Bartuška ir tapo mūsų bažnyčios rezidentu, darbai iškart paspartėjo. Jei ne jo finansinė ir moralinė parama, turbūt dar dešimtmetį bažnyčios rekonstrukcija, šventoriaus įrengimas ir klebonijos statyba būtų užtrukusi. Prisimenu, kai jam parodžiau klebonijos brėžinius, klausdamas, ką dabar daryti, liepė melstis į šv. Antaną ir esą viskas išsispręs. Jis pats daug prisidėjo, paaukojo pinigų bažnyčios vitražams (juos sukūrė vilnietis dailininkas Liudas Pocius ir meistras Valdis Listopadskis iš Druskininkų), klebonijos statybai. Jo noru ir lėšomis skulptorius Julius Narušis iš akmens iškalė „Pietą“, kuri papuošė šventorių. Jame taip pat iškilo dvi skulptoriaus Algimanto Sakalausko sukurtos skulptūros, pasistatėme parapijos namus, šarvojimo koplyčią.

Taigi per mažiau nei 10 metų atstatėme ne tik bažnyčią, bet ir pasistatėme parapijai būtinus pastatus. Tuo metu tapau kurijos kancleriu, paskui ir vyskupijos kapitulos kanauninku, o vėliau – ir monsinjoru.

Kaip sekėsi burti bendruomenę, atkurti gyvąją Bažnyčią?

Kai tik bažnyčioje pradėtos aukoti šv. Mišios, jau pirmąjį šeštadienį turėjome krikštynas, netrukus ir santuokų atsirado.  Beje, per 20 metų tik vienerius metus buvo daugiau laidotuvių negu krikštynų. Be abejo, pasitaiko, kad krikštija ne vien iš mūsų parapijos, bet laidojame irgi. Taigi džiaugiuosi, kad daugiau gimsta, negu miršta. Mūsų parapijai priklauso ne tik pietinė Marijampolės miesto dalis, bet ir keli artimiausi kaimai: Netičkampis, Kumelionys, Nartelis, Nartas, Vaitiškiai, Padovinys, Putriškiai, Triobiškiai. Kalėdodamas kartais sutinku žmonių, kurių nematau sekmadieniais bažnyčioje. Kai paklausiu kodėl, sako iš įpročio eina į „baltąją“ (t. y. Baziliką), o ne į „raudonąją“ (Šv. Vincento Pauliečio). Nors visai gali būti, kad neina į jokią. Pagal sąrašus, kuriuos sudarėme 2000 metais, turime apie 13 tūkstančių parapijiečių. Iš pradžių mūsų bažnyčioje kasdien būdavo trejos šv. Mišios, tai žmonės dažnai netilpdavo, dabar yra penkerios. Per 20 metų čia dirbo 27 kunigai. Dabar esame penkiese. Galime pasidžiaugti, kad per 20 metų turėjome penkias Primicijas. Kunigais tapo parapijiečiai Algirdas Žukauskas, Arūnas Užupis, Valdas Simanaitis, Artūras Vaškevičius ir Gintas Grigelevičius. Manau, kad tokiai jaunai parapijai tai tikrai labai daug. Yra ir daugiau kunigų iš mūsų parapijos, bet jie įšventinti anksčiau.

Gal turite kokią nors ypatingą tradiciją savo parapijoje?

Kiekvieno mėnesio pirmąjį ketvirtadienį Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje meldžiamės už pašaukimus į kunigystę. Ši idėja pradėta įgyvendinti man dirbant Pajevonyje, kai minėjome buvusio klebono kun. Motiejaus Sakevičiaus, po Pirmojo pasaulinio karo atstačiusio Pajevonio bažnyčią, 50-ąsias mirties metines. Tada organizavome pamaldas už visus mirusius šios senos parapijos kunigus. Kitais metais nusprendėme, kad kiekvieną pirmadienį po titulinių atlaidų melsimės už buvusius šio krašto kunigus. Būdavo laisvi aplinkinių parapijų kunigai, dauguma jų atvykdavo į Pajevonį ir kartu su parapijiečiais melsdavosi. Turime ir kitą tradiciją – jau 11 metų vykstantį tarptautinį sakralinės muzikos festivalį „Džiūgaukim, aleliuja!“, kuriame jau dalyvavo svečiai iš Lenkijos ir Latvijos. Ta tradicija prasidėjo 1999 metais, kai su Marijampolės kultūros centro choru „Suvalkija“ (vadovė Virginija Junevičienė) apsilankėme Lorete (Italija), kur vyko sakralinės muzikos festivalis. Tada nusprendėme panašų ir mūsų bažnyčioje organizuoti. Ta tradicija sėkmingai prigijo.

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia mini atstatymo, o parapija – atkūrimo 20-metį. Įdomu būtų išgirsti, kada parapija buvo įkurta, kaip nutiko, kad bažnyčią uždarė, o parapiją panaikino?

Bažnyčia buvo pastatyta 1896 metais. Iš pradžių tai buvo stačiatikių cerkvė, kurią po Pirmojo pasaulinio karo perėmė katalikai ir veikė kaip filijinė bažnyčia. Įprasta ją buvo vadinti karo įgulos, mokinių ir inteligentų bažnyčia, kurią aptarnaudavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios (dabar Bazilika) kunigai marijonai. 1940 metais, kai Lietuva buvo okupuota, bažnyčios be parapijos negalėjo būti, todėl įsteigė parapiją, pagal teritoriją šiek tiek mažesnę nei dabar. Bet 1948 metais parapiją panaikino, bažnyčią uždarė. Joje žadėta įkurti muziejų, bet neįkūrė, o pavertė grūdų sandėliu. 1961 metais nuspręsta įkurti archyvą, padarė perdangas, kurios bažnyčią pavertė trijų aukštų pastatu.

Aptarnaujate dar ir Patilčių parapiją. Čia neseniai irgi pradėjote statybas. Papasakokite apie jas.

Dar 1940 metais buvo parengtas projektas čia statyti naują, mūrinę bažnyčią, nes senoji medinė buvo tik laikina. Parapijiečiai rengėsi statyti naują bažnyčią, nusipirko plytų, bet sovietinė valdžia jas atėmė ir pastatė mokyklą. Senąją bažnyčią ketinome remontuoti, tačiau padarius ekspertizę komisija nusprendė, kad pastatą reikia nugriauti. Tada paremontavome buvusią kleboniją, kurioje meldėmės, o paskui nusprendėme imtis naujos bažnyčios statybos. Architektas Arūnas Lukoševičius sukūrė projektą, techninę dalį suprojektavo bendrovė „Niša“ (direktorius Metas Ražinskas) ir pernai per šv. Joną buvo pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Juose panaudojome akmenis iš 1905 metais pradėtos, bet 1915 metais vokiečių susprogdintos Zapyškio bažnyčios. Per pusmetį iškilo sienos ir langai. Per šv. Kalėdas ir šv. Velykas rinkomės statomoje bažnyčioje. Buvo pilna žmonių. Neseniai buvo užkeltas bokštas (bokšto aukštis – 22 metrai). Neskubėdami pagal galimybes bažnyčią statome toliau. Malonu, kad statybą remia parapijiečiai, lėšų skyrė Marijampolės rajono savivaldybė, įmonės „Mantinga“, „Arvi“, „Alga“, „Statybos ritmas“, gaisrininkų klubas, vokiečių „Kirche in Not“, iš šios parapijos kilęs kun. Prosperas Bubnys, vysk. Juozas Žemaitis MIC ir kiti kunigai.

Kaip apibūdintumėte savo kunigystės metus?

Negalėčiau išskirti kurių nors metų kaip labai sėkmingų, o kitų – sunkių. Vienu metu būna vienos problemos, kitu – kitos. Laikui bėgant viskas išsisprendžia. Gal sunkiausia buvo 1989 metų pabaigoje, kai jau buvau paskirtas į Marijampolę, bet dar nespėjęs atsisveikinti su Pajevonio žmonėmis, padariau autoavariją ir gulėdamas ligoninėje aštuonias savaites neišlipau iš lovos. Avarijos pasekmes jaučiu ir dabar. Kai išėjau iš ligoninės, nuvykau į Pajevonį padėkoti žmonėms už maldas ir deramai atsisveikinti.

Kaip manote, kas yra kunigystė, kokia yra kunigo misija?

Dar ir šiandien žmonėse susiformavusi klaidinga kunigo sąvoka: kunigą įsivaizduoja lengvai gyvenantį, turintį daug pinigų ir gražiai besidarbuojantį tarp kitų žmonių. Kunigas – Jėzaus Kristaus pasiuntinys. Jėzus atėjo į žemę tarnauti žmonėms, žūti Jeruzalėje už žmonių nuodėmes. Būdamas Jėzaus Kristaus pasiuntinys, kunigas yra žmonių tarnas, nes per kunigystės šventimus ypatingu malonės ryšiu susietas su Dievu. Tarnystė žmogui pasireiškia kunigo asmenyje jau nuo pat jo gimimo iki kapo duobės. Kunigas stovi šalia kūdikio jį krikštydamas, greta einančio Pirmosios Komunijos, laimina jaunavedžių santuoką, teikia ligoniui sakramentą, lydi žmones į amžinojo poilsio vietą čia, žemėje. Šiandien žodis „tarnauti“ tapo nemadingas, nes visi nori valdyti. Taip, kaip anuomet apaštalai, kada jų mokytojas ėjo į Jeruzalę, žinodamas, kad ten kentės ir mirs, tarpusavy ginčijosi, kuris gi iš jų bus aukščiausias. Prisiminkime, kaip būna per rinkimų batalijas, kai žmonės nori valdyti, giriasi savo būtais ir nebūtais darbais, kai kalba apie tai, kiek gero padarys tautos labui. Tarnauti Kristui, vadinasi, tarnauti žmonėms, nes Kristus atėjo į pasaulį, kad savo auka suvienytų su Dangiškuoju Tėvu visus žmones. Tuos, kurie gyveno iki Kristaus, tuos, kurie gyveno Kristaus laikais, ir tuos, kurie gyvens po Jo kančios ir mirties iki laikų pabaigos. Kristus paliko bažnyčioje kunigystę ir šv. Mišių auką. Šv. Mišiose kunigas ypatingiausiu būdu atstovauja Kristui ir junta žmonių ypatingą pagarbą. Kai kunigas eina į klausyklą, žmonės į jį mažiau kreipia dėmesio, bet jam einant aukoti šv. Mišių, atsistoja, nes šv. Mišių aukoje kunigas ima duoną ir vyną tardamas Kristaus žodžius. Tad koks turėtų būti kunigas? Žmonės visuomet kunigams kelia didelius reikalavimus, pamiršdami, jog kunigas yra žmogus iš žmonių. Kunigystės sakramentas nepakeičia kunigo prigimties. Jis gali pavargti, supykti ir nusidėti. Kunigui reikalinga ne tik materialinė, bet ir dvasinė pagalba meldžiantis už jį. Kitaip jis gali pasijusti vienišas. Bažnyčia kunigą įpareigojo gyventi be šeimos, laikantis celibato, tačiau su juo yra jo parapija, palaidoti mirusieji ir jie, priėmę patarnavimus iš kunigo rankų, Amžinybėje už jį meldžiasi. Kunigystės esmė – Kristaus įsteigtas, žmogui suteiktas Kunigystės sakramentas, per kurį jis yra žmogus, paimtas iš žmonių, pašventintas ir grąžintas žmonėms.  Bet jau kitoks žmogus, nes turi dieviškąją galią teikti sakramentus. Šią galią jis gavo iš Dievo tam, kad tarnautų žmonėms. Tad jauskime pagarbą Dievui, Bažnyčiai, kunigystei.

Ar Jūs turite atostogų, ką veikiate jų metu?

Dažniausiai stengiuosi kur nors išvykti. Esu buvęs Brazilijoje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, kur turime bičiulių Altenbergo parapijoje, dažnai nuvykstu į Lenkiją. Su mons. Vincu Jonu Bartuška dažnai keliaudavome po Lietuvą. Sovietiniais metais lankiausi Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Uzbekijoje, daug keliavau ir po Rusiją. Bene įspūdingiausia kelionė buvo į Azerbaidžaną 1989 metais. Su kun. Jonu Paulausku važiuodami pro Machačkalą užsukome pas netoliese sovietinėje armijoje tarnavusį Algirdą Žukauską, buvusį mūsų ministrantą Šv. arkangelo Mykolo parapijoje, jau pasiryžusį siekti kunigystės. Nustebinome jį netikėtu savo apsilankymu, viešbutyje išklausiau jo išpažinties, aukojome šv. Mišias.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad visi Jūsų sumanymai išsipildytų, o juos lydėtų Dievo palaima.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

Asmeninio archyvo nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“