Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Beveik 50 metų dirbęs kaimo klebonu

Kun. Vytautas Užkuraitis 2000 metais

Kun. Vytautas Užkuraitis jaunystėje

Šv. Mišiose Griškabūdyje 2009 metais (iš kairės): kan. prof. dr. Kęstutis Žemaitis, vysk. Juozas Preikšas ir kun. Vytautas Užkuraitis

Griškabūdyje su Pirmąją Komuniją priėmusiais vaikais apie 1975 metus

2009 metais Griškabūdyje minint kun. Antaną Skeltį Vido VENSLOVAIČIO ir asmeninio archyvo nuotraukos

Balandžio 13 dieną kunigystės 50-metį minėjo Marijampolės specialiuosiuose globos namuose gyvenantis Vytautas UŽKURAITIS. Rugsėjo 8 dieną jam sukaks 80 metų. Taigi yra proga pasikalbėti su šiuo kukliu kunigu, per savo gyvenimo metus klebonavusiu tik kaimo parapijose.

Iš kur esate kilęs, kaip brendo Jūsų pašaukimas?

Esu gimęs Šakių apskrityje, Ilguvos parapijos Mikniškės kaime. Buvau jauniausias septynių vaikų šeimoje, turėjau dvi seseris ir keturis brolius (dabar gyvi esame tik dviese su vyresniuoju broliu). Su tėvais sekmadieniais eidavom į Ilguvos arba Sutkų bažnyčią. Man, mažam vaikui, įdomu buvo stebėti, kaip kunigas per šv. Mišias varto storą knygą ir vis ją skaito ne iš eilės, stebėjausi, iš kur jis viską supranta. Buvau dar tik penkiolikmetis paauglys, kai Ilguvos bažnyčioje pirmąkart pamačiau Primicijas. Tada pirmąsias šv. Mišias aukojo iš mūsų parapijos kilęs kun. Juozas Širvaitis. Visą šv. Mišių eigą stebėjau iš tolo ir gėrėjausi jaunojo kunigo švente.

 Lankiau Tvirbutų pradinę mokyklą, paskui – Kriūkų vidurinę. Tačiau netrukus vyresnieji broliai ėmė slapstytis nuo tarnybos sovietinėje armijoje, tėvams prireikė pagalbos ūkyje, todėl aš, regis, aštuntoje klasėje turėjau nutraukti mokslą. Man tai labai nepatiko, nes aš mokytis norėjau. Vis dėlto dvejus metus padėjau tėvams namuose, kol vėl sugrįžau į mokyklą ir mokiausi su jaunesniais bendraklasiais. 10 klasėje mane paėmė į sovietinę armiją, nors dar buvau nebaigęs vidurinės, o visi bendraklasiai mokykloje dar vienerius metus mokėsi 11 klasėje. Tada abiturientų į armiją neimdavo, o man 18 metų suėjo besimokant 10 klasėje, taigi nebuvau abiturientas. Pirmiausia patekau į Barnaulą. Ten buvo blogai. Bet po kelių mėnesių nuvežė dar toliau į Rytus – atsidūriau Sachalino saloje. Čia dirbau štabe, buvo visai nesunku. Aš, Baltijos jūros dar nematęs, jau žvejojau Ochotsko jūroje. Bet ten klimatas man labai netiko – palikau dantis ir vešlius plaukus. Labai sunku buvo plaukioti. Pusketvirtų metų armijoje tarnavau. Ir štai vieną dieną mane išleido namo. Kai sugrįžau į Kauną, galvojau, kuriuo keliu geriau vykti namo – ar per Seredžių ir ties Kriūkais keltis per Nemuną, ar per Lekėčius? Matyt, Dievo planas buvo toks, kad  nusprendžiau grįžti per Seredžių ir su kario miline užsukau į Kriūkų vidurinę mokyklą. Direktoriui pasisakiau, kad norėčiau čia toliau mokytis. Kadangi į armiją paėmė iš 10 klasės, sako, eik į 10 klasę ir mokykis. Bet aš į 10 klasę nenorėjau – prašiau leisti stoti iškart į paskutinę 11 klasę. Taip ir sutarėm. Tada grįžau namo. Broliai, sužinoję, kad aš, vyras po armijos, nusprendžiau eiti į mokyklą, ėmė šaipytis. Sako, eik rimtą darbą dirbti, o ne su vaikais kamuolį spardyti. O tėtė pasakė, kad esu vyras su ūsais, todėl pats ir turiu spręsti, ką toliau daryti. Taigi ėjau į 11 klasę. Tik matematika sunkiai sekėsi. Kriūkuose gyvenau bendrabutyje, kuriame gyveno ir matematikos mokytojas, jis man padėjo. Šiaip taip išėjo ketvertas. Užtat labai lengva buvo rusų kalba – juk pusketvirtų metų armijoje vien rusiškai kalbėjau. Kai, būdamas 24 metų, baigiau vidurinę, galvoje ėmė suktis mintys apie ateitį. Tada pradėjau rimčiau galvoti apie kunigystę, nes tik joje įžvelgiau gyvenimo prasmę. Kadangi Sutkuose tada gyveno kun. Antanas Lukošaitis, nuėjau pas jį pasitarti. Bet kartu su juo buvo tokia senutė. Kunigui pasakiau, kad noriu su juo vienu pasikalbėti. „Nekreipk dėmesio į tą senutę, ji kurčia, gali sakyti, ką nori, ji vis tiek negirdės“, – pasakė kun. Lukošaitis. Aš jam, atrodo, visai negarsiai ir pasakiau, kad norėčiau stoti į Kunigų seminariją. Jis, žinoma, irgi patarė. Bet netrukus vėl išgirdau priekaištus iš brolių, kodėl aš jiems nepasisakiau, kad noriu stoti į seminariją. Aš iš tiesų niekam apie tai nebuvau sakęs, tik kunigui Lukošaičiui. Broliai apie tai išgirdo iš kurčios senutės paskleistos žinios. Mama ėmė verkti, o tėtė vėl sakė neprieštaraus tam, ką pats pasirinksiu. Kai nuėjau pas kleboną rekomendacijos, jis liepė užeiti po poros savaičių. Tai buvo naujas klebonas ir apie mane nieko negirdėjęs – turėjo sužinoti, kas aš esąs. Kai nuvežiau dokumentus į seminariją ir išlaikiau reikalingus egzaminus, pasakė, kad jei būsiu priimtas, nesiųs laiško, rugsėjo pradžioje galiu atvažiuoti. Aš tada iškart išvykau į Kaliningrado sritį šienauti. Per tas kelias savaites, kol buvau Kaliningrado srityje, namuose keliskart lankėsi vyrai iš KGB, matyt, norėjo duoti instrukcijas. Bet manęs vis nerado, nors aš niekur nesislapsčiau. Džiaugiausi, kad išvengiau susitikimo su šiais veikėjais.  Kai grįžau į tėviškę, gavau laišką iš seminarijos. Pagalvojau, kad jei atėjo laiškas, tai manęs nepriėmė. Bet vis dėlto laiške buvo kvietimas atvykti į seminariją ir pradėti studijas. Taigi jas sėkmingai baigiau ir 1960 m. balandžio 13 dieną vyskupas Julijonas Steponavičius vienuolika mūsų įšventino kunigais. Taigi mano ilgokai brandinta svajonė pagaliau išsipildė.

Kur teko darbuotis, kokie įspūdžiai liko iš darbo parapijose?

46-erius metus darbavausi kaime. Tik pirmoji vieta, kur vikaravau, buvo mieste – Alytaus Angelų Sargų parapija. Didžiausią įspūdį padarė klebonas kun. Juozas Adomaitis, kuris net naktį iškviestas pas ligonį pats eidavo, o ne vikarą siųsdavo. Jis manęs pagailėdavo ir nežadindavo. Po pusantrų metų gavau galimybę rinktis Didvyžius kartu aptarnaujant ir Žaliąją arba Barzdus. Tuometinis Griškabūdžio klebonas kan. Pranas Liutvinas, kurio brolis buvo vedęs mano seserį, patarė rinktis vieną parapiją. Taigi tapau Barzdų klebonu. Teko pradėti remontą. O prie altoriaus sumaniau ką nors gražaus didelėmis raidėmis užrašyti. Pagalvojau, kad visai tiktų „Viešpatie, kaip gera mums čia būti“. Bet paskui vis dėlto nusprendžiau, kad žmonės gali nesuprasti, todėl užrašėme: „Tikiu Dievą, tikiu amžinąjį gyvenimą“. Vietinė valdžia labai nemėgo savo klebonų, jiems kenkė, todėl ir man Barzduose padarė niekšybę – užkalė kapinių vartelius, pro kuriuos iš klebonijos per kapines eidavau į bažnyčią. Taip  man gerokai pailgėjo kelias.

Iš Barzdų paskyrė į Kauno arkivyskupiją, tapau Surviliškio klebonu. Čia jokių nemalonumų nepatyriau. Kaimyninės Paberžės klebonas tėvas Stanislovas vėliau grįždamas iš kur nors autobusu išlipdavo Surviliškyje ir, užėjęs pas mane, prašydavo pavėžėti jį namo. Sakydavau, pernakvokit pas mane, rytoj anksti ryte parvešiu. Bet jis vis tiek nenakvodavo. „Kam tas automobilis, jei nenori vežti“, – sakydavo jis.

Paskui vėl grįžau į gimtąjį Šakių rajoną ir tapau Griškabūdžio klebonu. Čia praleidau septyniolika metų, patyriau daug svarbių įvykių. Įspūdingiausios buvo dienos, kai galėjom iškelti Trispalvę. Nupirkau medžiagos, moterys pasiuvo, pakabinome bažnyčioje, tai žmonės po tiek metų ją vėl laisvai išvydę iš džiaugsmo verkė. O juk dar visai neseniai, 1987-aisiais, švenčiant krikščionybės Lietuvoje 600 metų jubiliejų, kai šventoriuje pakabinome užrašą „Katalikiškai Lietuvai – 600 metų“, iš vienos rajono valdžios aktyvistės, tebedirbančios ir dabar, išgirdau raginimą viską nuimti, nes Lietuva – ne katalikiška, o tarybinė. Turėjau paklusti.

Griškabūdyje net devyni vyrai, dėl įvairių priežasčių nepriimti į Kunigų seminariją, rengėsi kunigystei. Tai iš šios parapijos kilę broliai Albinas ir Bronius Paltanavičiai, Kęstutis Vosylius, Vytautas Grigaravičius, Kęstutis Latoža, Petras Avižienis, Kęstutis Brilius, Jonas Gaveckis ir Vytautas Kurtinaitis. Netoli Griškabūdžio, Paluobiuose, klebonavo kun. Pranas Račiūnas MIC, kuris tikrindavo jų žinias, nurodydavo, ką reikia išmokti. Dirbant Griškabūdyje atsitiko ir labai nemalonus dalykas – 1980 m. spalio 18-osios naktį klebonijoje buvau sumuštas ir apiplėštas. Plėšikai pasidarbavo taip, kad kartu nakvojęs klierikas nieko negirdėjo. Laimė, viena kaimynė įsidėmėjo automobilio, su kuriuo atvyko plėšikai, valstybinį numerį, nors niekada neprisiminė savo kieme stovinčio sūnaus motociklo valstybinio numerio. Plėšikus sugavo, tai buvę kaliniai. Vykstant teismui, kadangi tarp plėšikų buvo čigonas, prisirinko daug jo tautiečių. Nukentėjusius įleido be eilės, bet reikėjo brautis. Įėjęs į teismo salę pajutau, kad čigonai ištraukė piniginę. Taigi buvau apvogtas ir teisme. O tie plėšikai, Griškabūdyje mane apiplėšę ir sumušę, aiškino, kad jie, kaip paukščiai, ištrūkę iš narvo, išėję iš kalėjimo stengiasi kuo daugiau pasinaudoti laisve, nes žino, jog netrukus vėl teks į tą patį narvą sugrįžti. Nuo vagių esu ir daugiau nukentėjęs, bet gal labiau dėl savo patiklumo.

Turėjau motociklą. Jį vis man vienas žmogus paremontuodavo, aš jam sumokėdavau už darbą keletą rublių. Kartą bandau motociklą užvesti – nepavyksta. Tada pasitaikė kitas žmogus, paprašiau, kad pažiūrėtų, kas atsitiko, tas pamatė, kad motociklas specialiai sugadintas. Matyt, norėjo, kad aš vėl tą „meistrą“ prašyčiau į pagalbą, o paskui sumokėčiau už „remontą“. Tada mūsų draugystė baigėsi. Kitąkart užeina moteris su vaiku ir ima pasakoti, kokia nelaimė jai atsitikusi, neturinti už ką parvažiuoti namo. Daviau jai kelionei pinigų. Paskui sužinojau, kad ne man vienam tą pačią istoriją pasakojo.

Iš Griškabūdžio atsidūriau Liubave. Čia labiausiai įsiminė, kaip sutikome vienus Naujuosius metus. Iš anksto visiems pranešiau, kad Naujųjų metų sutikimas bus bažnyčioje. Išvakarėse visi rinkosi kultūros namuose, o paskui atėjo į bažnyčią. Tačiau kolūkio pirmininkas negalėjo pakęsti, kad žmonės kultūros namus išmainė į bažnyčią ir įsakė miestelyje išjungti elektrą, kad bažnyčioje būtų tamsu. Jis turbūt labai nekentė Bažnyčios, tačiau rytą, matyt, žmonių raginamas, atėjo pasiteisinti, kad esą buvo girtas ir neprisimena, ką padaręs. Tačiau Liubave sutikau buvusį komunistą, kuris mielai pagelbėjo, kai reikėjo remontuoti bažnyčios altorių. Nustebino ir kitas buvęs komunistas, gulėjęs ligonio patale, pas kurį buvau pakviestas. Pirmiausiai iš po pagalvės jis ištraukė komunistų partijos nario bilietą, sakydamas, kad šis jam visai nereikalingas – galiu pasiimti. „Bet ir man jo nereikia“,  – atsakiau aš.  Šis žmogus visai nevertino komunistų partijos, kurios nariu buvo turbūt tik todėl, kad galėtų gauti geresnį darbą. Bet buvęs komunistas atliko nuoširdžią išpažintį. Netrukus jis mirė. Jo buvę bičiuliai komunistėliai įkalbėjo jo žmoną, kad vyrą laidotų be Bažnyčios. Iš tiesų laidotuvių dieną mačiau, kaip procesija lydi į kapines. Bet netrukus iš kapinių, žiūriu, į kleboniją ateina jo sūnūs. Pareiškiau jiems užuojautą dėl tėvelio mirties, sakiau, mačiau, kaip ką tik palaidojot. „Nepalaidojom, o užkasėm“, – atsakė jie. Tada susitarėm, kad kitą dieną už mirusįjį bus aukojamos šv. Mišios.

Liubavo žmonės uoliai dalyvaudavo procesijose, nestigo giedančių bažnyčios chore, visada minėdavome Bažnyčios gyvenime dalyvaujančių parapijiečių gimtadienius. Bet Liubave buvo ir vienas blogas dalykas – buvo žmonių, geriančių  eterį. Niekur kitur apie tai nesu girdėjęs.

Iš Griškabūdžio mano klebonavimo maršrutas vedė į Ūdriją, o paskui – Keturvalakius. Ūdrijoje dirbau penkerius metus, o Keturvalakiuose – beveik devynerius. Įdomūs man, zanavykui, atrodė Ūdrijos dzūkai: geri, nuoširdūs, darbštūs.

Paskutinė mano klebonavimo vieta – Keturvalakiai. Čia ypatingų atvejų nepatyriau, gal todėl, kad darbavausi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kai žmonės gali laisvai tikėti ir niekas nedraudžia eiti į bažnyčią. Bet pajutau, kad pasenau, todėl 2006 metų pabaigoje paprašiau, kad išleistų dirbti altaristu į Griškabūdį, kur anksčiau klebonavau. Buvau labiausiai pamilęs šio krašto žmones, o kadangi parapija turi atskirą gyvenamąjį namą, tai galėjau atskirai apsigyventi. Tuometinis klebonas kun. Žydrūnas Kulpys džiaugėsi, kad turės pagalbininką. Čia aukodavau šv. Mišias, pagal galimybes padėdavau klebonui, o 2007 metų pabaigoje, pajutęs, kad vis dažniau negaluoju ir nenorėdamas niekam būti našta, apsigyvenau Marijampolėje, Specialiuosiuose globos namuose. Tada buvau turbūt geriausiai tarp visų gyventojų atrodantis, kad mane paskyrė seniūnu. Džiaugiuosi čia esama tvarka ir priežiūra.

Bet Jūs iš tiesų dar gerai atrodote, o ir automobiliu dar važinėjate?

Ir dabar dažnai nuvykstu į Griškabūdį, vienai kitai dienai apsistoju tame pačiame name, kuriame prieš keletą metų gyvenau, padedu klebonui pastoracijoje. Turiu automobilį, todėl kai paprašo, jei leidžia sveikata, visada nuvažiuoju. Nueinu ir į šalia mūsų namų esančią Baziliką, prieš šv. Velykas čia buvo daug darbo klausykloje.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad Dievas dar duotų sveikatos ir galėtumėte talkinti pastoracijoje.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

Kunigų Vytauto Užkuraičio ir Kazimiero Valeikio MIC kunigystės 50-mečio iškilmingas minėjimas vyks Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje gegužės 9 dieną, šv. Mišios – 12 valandą.

© 2010 „XXI amžius“