Lietuvos marijonų senbuvio mintys
|
Kun. Kazimieras Valeikis MIC
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
|
Marijampolėje, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo
Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos
vienuolyne, gyvena šeši kunigai ir vyskupas Juozas Žemaitis. Vyriausias
iš jų 93-uosius gyvenimo metus einantis Kazimieras VALEIKIS. Balandžio
13-ąją jis šventė kunigystės 50-metį. Kunigu K. Valeikis tapo būdamas
42 metų, taigi gerokai vyresnis nei 10 jo bendrakursių, kuriuos
1960 m. balandžio 13 dieną Kauno Arkikatedroje įšventino vyskupas
Julijonas Steponavičius. Kunigystės jubiliejaus proga Marijampolės
marijonų vienuolyne su garbiuoju kunigu kalbamės apie nueitą jo
gyvenimo kelią.
XXI amžiuje apie Jus dar nerašėme, todėl skaitytojams
turbūt būtų įdomu sužinoti, iš kur esate kilęs, ką prisimenate iš
savo vaikystės?
Esu kilęs iš Ukmergės apskrities, Lyduokių parapijos,
Inkilų kaimo. Jame buvo, atrodo, 30 ūkininkų. Tėvai irgi turėjo
11 hektarų ūkelį. Vaikystėje teko visokius ūkio darbus dirbti: gyvulius
ganyti, šienauti, žemę akėti, arti, sėti. Buvau jauniausias iš trijų
brolių. Mano mama buvo išmokusi lenkiškai, nes tarnavo dvare, bet
manęs lenkiškai nemokė, bijodama, kad aplinkiniai vaikai nesužinotų
ir nepradėtų mušti. Pradžios mokyklą lankiau 3-iojo Antakalnio,
vėliau Pabriežiškių kaime, o gimnaziją lankiau Ukmergėje. Atsimenu,
kad vaikystėje ėjom arba į Lyduokių, arba į Ukmergės bažnyčią, nes
atstumas buvo panašus. Vaikui didelį įspūdį darė šv. Mišiose tai,
kaip kunigas skaitydavo storą knygą. Iš Inkilų kaimo tėvai vėliau
turėjo išsikelti, nes ten buvo numatyta statyti aerodromą. Tada
tėvai apsigyveno 3-iajame Antakalnio kaime, bet aerodromo Inkiluose
vis tiek nepastatė.
Nebaigęs gimnazijos nusprendžiau vykti į Kauną,
1938 m. rugpjūčio 14 dieną įstojau į marijonų naujokyną, 1939 m.
rugpjūčio 15 dieną daviau pirmuosius įžadus. Buvau durininkas, marijonų
spaudos atstovas. Iš spaustuvės paimdavau Šaltinį, Mūsų laikraštį
ir kitą spaudą, išnešiodavau ją. Užėjus tarybų valdžiai darbas baigėsi.
Marijonai tada mane išsiuntė į Vilnių, ten gavau zakristijono darbą
Šv. Ignoto bažnyčioje, o 1942 m. rugpjūčio 15 dieną priėmiau amžinuosius
įžadus. Čia išmokau vargonininkauti, lankiau suaugusiųjų gimnaziją,
dirbau įvairius valdiškus darbus. (Kun. K. Valeikio MIC bičiulis
kun. Vaclovas Aliulis MIC prisimena, kad kai būsimasis kunigas Kazimieras
dirbo žemėtvarkos įstaigoje, padėjo jam nubraižyti brėžinius rengiamai
knygai apie Palūšės bažnyčią.)
O į seminariją įstojote būdamas 38-erių metų?
Prisimenu, kad Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios
klebonas kun. Vladislovas Valiukėnas mane į Kauną atvežė, dar 300
rublių davė. Seminarijoje tarp gerokai jaunesnių bendrakursių sekėsi
gerai. Turėjau gerą atmintį, ne tokią, kaip dabar. Dėstytojų paskaitas
stengdavausi kruopščiai užsirašinėti, bet nespėdavau. Įsigudrinau
kai kuriuos žodžius trumpinti. Pavyzdžiui, išgirdęs seminarijos
dėstytojo sakomą žodį Dievas, konspekte parašydavau tik vieną raidę
D ir palikdavau tarpą, vietoje žodžio siela rašydavau tik raidę
s, vietoje žmogus tik ž. Taip sutaupydavau nemažai laiko ir galėdavau
geriau sukonspektuoti. Vakare, grįžęs po paskaitų į savo kambarį,
konspektą sutvarkydavau, vietoje raidžių įrašydavau žodžius. Kai
kurie bendrakursiai stebėdavosi, kad turiu tokius gerus konspektus.
Buvau kurso seniūnas, pagelbėdavau kurijoje rašant visokią informaciją
į archyvą.
Kur darbavotės baigęs seminariją?
Pirmiausiai paskyrė į Lentvarį. Ten klebonavo
kun. Vaclovas Aliulis. Reikėjo dirbti ne tik su lietuviais, bet
ir lenkais. Šv. Mišios buvo aukojamos dviem kalbom, o aš lenkiškai
nemokėjau. Dar juk ir išpažinčių reikėjo klausyti ir lenkiškai.
Gerai, kad klebonas mane lenkiškai pramokė. Liepė, kad pasakyčiau,
ką noriu, lietuviškai, o jis vertė į lenkų kalbą. Taip pamažu išmokau
svarbiausius žodžius, paskui pramokau jų daugiau ir jau vis daugiau
galėjau lenkiškai pasakyti. (Kun. V. Aliulis MIC sakė prisimenąs,
kad jo vikaras buvo pamaldus, paklusnus, visada geros nuotaikos
ir nekaprizingas.)
Lentvaryje išbuvau neilgai. Paskui perkėlė į Vilnių,
Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaru. Čia dirbdamas kartu buvau ir Vilniaus
arkivyskupijos kurijos sekretoriumi. Prisimenu, kai valdytojas kun.
Česlovas Krivaitis turėjo išvykti į Romą, atrodo, į popiežiaus Jono
XXIII laidotuves, ir užtruko ten iki popiežiaus Pauliaus VI išrinkimo,
aš ėjau valdytojo pareigas. Šešiolikai kunigų pasirašiau perkėlimą
iš vienos parapijos į kitą. Džiaugiausi, kad pavyko be jokių nesusipratimų
neprieštaravo nei kunigai, nei parapijiečiai. O kun. Č. Krivaitis
net iš Romos telefonu paskambino paklausti, ar viskas sekasi gerai.
Nuraminau jį atsakydamas, kad kunigai perkelti, viskas atlikta sklandžiai.
Iš viso apie 15 metų dirbau kurijoje. Paskui dirbau klebonu Naujojoje
Vilnioje, Švenčionyse, Rūdiškėse. Atėjus senatvei, patekau pas
marijonus į Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo
bažnyčią, o paskui pasiprašiau, kad atkeltų žemišką gyvenimą baigti
čia, pas nusenusius marijonus. Kol galėjau, dirbau daugiau: laidodavau,
tuokdavau, pamokslus sakydavau. Dabar tik šv. Mišias kancelebruoju,
išpažinčių paklausau. Viena akimi visai nematau, kita irgi nusilpusi,
todėl einu dažniausiai į rytines šv. Mišias. Čia gera kartu su visais
marijonais gyventi. Esu viskuo aprūpintas, kartu meldžiamės, valgom.
O sovietų valdžios metais bendravote su kitais
marijonais?
Dirbau klebonu, toliau nuo kitų marijonų, tai
artimiau bendrauti negalėjom, bet kartais susitikdavom.
O kaip Jums atrodo, kur darbuotis buvo sunkiausia?
Negalėčiau kurios nors vienos vietos išskirti.
Visur, kur dirbau, bažnyčios nebuvo nukentėjusios, tai didesnių
remontų daryti nereikėjo. Durų, langų ar grindų pakeitimo nelaikau
dideliu darbu. Gal Švenčionyse buvo sunkiau, nes kai sudegė sandėlis,
reikėjo statyti naują pastatą. Kokių nors nesutarimų su valdžia
neprisimenu, ar turėjau. Žinau tik tiek, jog išgirdęs apie kitų
kunigų persekiojimą, priekaištus dėl valdžiai netinkamų pamokslų,
aš ėmiau kiekvieną savo pamokslą užsirašinėti ir jį skaitydavau,
kad jei ims kabinėtis, dėl savo išsigalvotų, o mano nesakytų žodžių,
turėsiu raštišką įrodymą, kad taip nesakiau. O anksčiau pamokslus
sakydavau iš atminties, tik trumpą planelį pasidaręs.
Ilgiausiai dirbote parapijose, kur buvo ir lietuvių,
ir lenkų. Ką galite pasakyti apie lietuvių ir lenkų pamaldumą, ar
jis kiek skiriasi?
Pamaldumo skirtumų nepastebėjau. Ir vieni, ir
kiti eidavo į bažnyčią, panašiai užsakydavo šv. Mišių. Tik neprisimenu,
kurioje parapijoje klebonas pakeitė šv. Mišių laiką lenkams. Jie
supykę kleboną norėjo primušti, žmogus užsidarė zakristijoje ir
daugiau bažnyčioje nesirodė. Į jo vietą paskyrė mane.
Ar dažnai lankėtės tėviškėje?
Kai tėvai suseno, kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį
važiuodavau. Nuveždavau maisto, kitų reikalingų dalykų. Tėtė apie
20 metų sirgo, beveik nematė, gulėjo lovoje. Bet aš sugalvojau prietaisą,
kuris padėjo tėtei pajudėti. Mama irgi jį prižiūrėjo, bet anksčiau
mirė. Vėliau tėtę slaugė namuose apsigyvenusi giminaitė. Po kelių
metų mirė ir tėtė. 30 metų jo nėra. Atrodo, kad ir aš po to ten
nebuvau. Paveldėtą žemę atidaviau vienai giminaitei, kuri sėkmingai
ūkininkauja.
Jaunystėje talkinote marijonų spaudai, studijuodamas
seminarijoje rašėte informaciją kurijos archyvui. Taigi buvote arti
katalikiškos žurnalistikos. Ar vėliau šioje srityje ką nors nuveikėte?
Gal turėjote kokių nors pomėgių, susijusių su žurnalistika?
Mėgau fotografuoti. Bet dabar jokių nuotraukų
neturiu, atrodo, palikau ten, kur dirbau. Taigi nieko negaliu parodyti.
Dėkoju už interviu. Linkiu geros sveikatos ir
sulaukti kito jubiliejaus gyvenimo 100-mečio!
Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS
Marijampolė
© 2010 XXI amžius
|