Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos „konkurentai“ ( 2 )

Lietuvos azerbaidžaniečiai: Ragim Sadijev, Mahal Mamadov ir Nadžaf Musajev Autoriaus nuotraukos

Šiandien „XXI amžius“ skelbia antrąją straipsnio dalį, pasakojančią apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių viltis, rūpesčius ir... nesutarimus. Šiandien mūsų svečiai – Lietuvoje nuo seno gyvenantys azerbaidžaniečiai Ragim Sadijev, Mahal Mamadov ir Nadžaf Musajev. Su jais kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Ragim Sadijev

Nuo kada gyvenate Lietuvoje? Jūs – profesionalus policijos pareigūnas, vidaus reikalų ministerijos sistemoje išdirbęs daugiau nei 25-erius metus?

Į Lietuvą gyventi atvykau 1977 metais. Nuo to laiko ir gyvenu čia. Visą laiką dirbau Vidaus reikalų sistemoje. 1990–1991 metais perėjau į Lietuvos pusę, nors iš neoficialių šaltinių žinojau, jog būčiau mielai priimtas į liūdnai pagarsėjusio Makutinovičiaus gretas. Nuo 2003-iųjų  esu pensijoje. Tiek metų praleidęs Lietuvoje puikiai pažįstu čia gyvenančius azerbaidžaniečius. Pažįstu kaip nuluptus, deja, ne visuomet – iš gerosios pusės. Prisipažinsiu, dirbdamas aukšto rango VRM pareigūnu sukaupiau daug informacijos apie nusikalsti linkusius, dėl vienų ar kitų priežasčių kalėjusius asmenis, taip pat – ir savo tautiečius.

Ar tiesa, kad tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nėra vienybės, kad Jūs tarpusavyje kiršinami?

Mus kiršina įvairiausiais būdais. Štai aš į Lietuvą, nors esu tikras azerbaidžanietis, atvažiavau iš Armėnijos, kur nuolat buvau persekiojamas dėl savo tautybės. O čia, kai nepanorau dalyvauti S. Nurulajevo asociacijoje ir parėmiau nuo seno veikiančią Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją, išgirdau įvairiausių gandų, girdi, esu ne azerbaidžanietis, bet armėnas. Ir apie Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininką Mahirą Gamzajevą buvo paskleista įvairiausių gandų, esą jis nėra tikras azerbaidžanietis, nes jo tėvas – etninis Azerbaidžano lezginas. Tuo tarsi norėta pasakyti, kad mūsų pirmininkas negali vadovauti azerbaidžaniečių bendrijai.

Pirmininkas niekad nuo nieko ir neslėpė, jog turi lezginiško kraujo. Jis visąlaik didžiavosi, jog jo motina – azerbaidžanietė, o tėvas – lezginas (tai – viena iš vietinių Azerbaidžano tautų). Ir mes labai džiaugiamės, kad lezgino sūnus visą savo sielą, energiją ir žinias atiduoda garsindamas Azerbaidžano vardą. Jei vadovausimės tokia nuostata, daugelis Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nėra tikri azerbaidžaniečiai, nes yra sukūrę mišrias šeimas. Tokiu atveju ir S. Nurulajevas negali vadovauti azerbaidžanietiškoms organizacijoms, nes kadaise gyrėsi esąs iranietis, o dabar vedęs ne azerbaidžanietę ir net ne musulmonę. Vadovaujantis sveiku protu, sunku suvokti, kam S. Nurulajevas eskaluoja šią temą.

Atvirai kalbant, būtų labai įdomu sužinoti, ar paties S. Nurulajevo vaikai laisvai kalba azerbaidžanietiškai? Jei dar prisimintume S.Nurulajevo sūnaus Emilio iš pirmosios santuokos kriminalinę veiklą Lietuvoje, tai būtent S. Nurulajevas neturi moralinės teisės kritikuoti vadinamųjų netikrų azerbaidžaniečių. Tokiais atvejais, kaip sakoma, geriau patylėti. Jam nederėtų šios temos kelti dar ir dėl to, kad jo asociacijoje – daug azerbaidžaniečių, kurie nėra grynakraujai  azerbaidžaniečiai, kurie vedę ne azerbaidžanietes ir net ne musulmones. Štai S. Nurulajevo „ginklanešys“ Gara Nasirovas buvo vedęs ne azerbaidžanietę, net ne musulmonę, susilaukė vaikų. Kas dabar jo vaikai? Azerbaidžaniečiai? Musulmonai? Labai abejoju. O štai Abulfas Tagirov – etninis Azerbaidžano talyšas. Jo žmona – ne talyšė, ne azerbaidžanietė, ne musulmonė. Tad kokios tautybės jo vaikai? Alizaminas Mamedovas save oficialiai laiko azerbaidžaniečiu, bet kažkodėl įkūręs personalinę įmonę „Kurdas“, todėl kai kas spėlioja, kodėl jis taip pavadino savo firmą. Kai kuriuose S. Nurulajevo asociacijos narių susitikimuose dalyvaudavo Tofig Šafijev. Mano manymu, jo motina ir žmona – ne azerbaidžanietės. Bet nejaugi dėl šios aplinkybės jis negali laikyti savęs azerbaidžaniečiu? Kai kurie S. Nurulajevo aplinkos žmonės yra vedę romų tautybės moteris. Šį sąrašą būtų galima pratęsti. Tačiau šiuos pavyzdžius pateikdamas nenoriu nieko įžeisti, įskaudinti, pažeminti. Visos tautos, visos tautybės – garbingos, gražios, vertos pagarbos, kiekvienas save laikyti gali kuo tik nori, o kiti privalo gerbti jų pasirinkimą. Bet kodėl asociacijos „Giuniaš“ nariai neduoda atkirčio S. Nurulajevui, kai šis smulkmeniškai gilinasi į M. Gamzajevo kilmės reikalus? Kodėl jie nedrįsta S. Nurulajevui pasakyti: vadinamąją rasinio tyrumo koncepciją reikia mesti į šalį, kadangi šitaip elgiantis labai greitai tapsime fašistais.

Jei lygintume Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos ir asociacijos „Giuniaš“ nuveiktus darbus, šis palyginimas būtų ne „Giuniaš“ vadovo naudai?

Atėjau į bendriją 1997-aisiais. Nuo 2002 metų pradėjau aktyviau dalyvauti Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos veikloje. Iki tol bendrijos veikla domėjausi, bet nebuvau aktyvus narys. M. Gamzajevas iš kitų Lietuvos azerbaidžaniečių išsiskiria savo erudicija, išsilavinimu. Vienintelė jo klaida buvo ta, kad savo laiku jis per daug arti prisileido S. Nurulajevą. Mano supratimu, S. Nurulajevas nenorėjo paremti mūsų organizacijos. Jis siekė išsiaiškinti pirmininko ryšius. O kai suvokė, kaip jis vadovauja Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijai, su kokiais politikais Lietuvoje ir Azerbaidžane jis palaiko ryšius, kokie jo kontaktai su kitomis Lietuvos tautinėmis bendrijomis, su Azerbaidžano ambasada Lietuvoje, tada pabandė mūsų vadovą nuversti. Laimė, nepavyko.

Susitikimas su S. Nurulajevu ir jo šalininkais paliko slogų įspūdį. Per kelias valandas trukusį pokalbį S. Nurulajevas taip ir nesugebėjo įvardinti nė vieno reikšmingesnio „Giuniaš“ nuveikto darbo, užtat be perstojo kritikavo M. Gamzajevą.

Čia tokia taktika: save – aukštinti, oponentus – su žemėmis maišyti. Mano supratimu, S. Nurulajevas – vienas iš tų, kurių mėgsta girtis ryšiais su svarbiais politikais. Ne sykį pačiam teko girdėti, kaip S. Nurulajevas giriasi kontaktais su svarbiais žmonėmis bei savo firmos paslaugomis, suteikiamomis Lietuvos elitui. Omenyje turiu plastikinių langų statymą. Sovietmečiu S. Nurulajevas gyrėsi vienokiais ryšiais, nepriklausomoje Lietuvoje – jau kitokiais. Sovietmečiu girdėjau, kaip S. Nurulajevas gyrėsi, esą aš, Ragimas, gaudau kriminalinius nusikaltėlius, o jis gaudo kiek kitokio pobūdžio nusikaltėlius. Nepriklausomoje Lietuvoje jau gyrėsi medžiojantis su aukšto rango VSD pareigūnais, pavyzdžiui, su Andriumi Tekoriumi. Taigi jis savo vertę nuolat kėlė, kūrė stambaus verslininko, ekonomisto įvaizdį, o apie mūsų bendrijos pirmininką ilgainiui pradėjo skleisti visokius prasimanymus. O juk kai kurie azerbaidžaniečiai prisimena laikus, kai S. Nurulajevas pats prastai kalbėjo azerbaidžanietiškai. Tik vėliau jis pramoko ar prisiminė azerbaidžaniečių kalbą.

S. Nurulajevo gyvenime yra įtartinų, iki galo neišnarpliotų epizodų, kuriais aš domėjausi kaip profesionalus policininkas. „Giuniaš“ vadovas kadaise turėjo neva labai brangų medžioklinį šautuvą, kurį apdraudė milžiniška pinigų suma – apie 600 tūkst. litų. Tą ginklą vėliau iš jo pavogė. Bet kai šautuvas atsirado, S. Nurulajevas kažkodėl jo nenorėjo perpirkti už žymiai mažesnę sumą. Mes, kriminalistai, turėjome įtarimų, kad to šautuvo tikroji vertė – vos 5 ar 6 tūkst. litų.

Įtartinos ir gaisro, kurio metu Naujojoje Vilnioje sudegė S. Nurulajevo biuras ir gamykla, priežastys. Privalau pabrėžti, jog S. Nurulajevas dar gerokai iki gaisro rašė pareiškimus teisėsaugai, esą jam kažkas grasina. O paskui kilo gaisras. Narpliodami šią istoriją mes turėjome įtarimų, jog tas gaisras S. Nurulajevui vargu ar buvo labai nuostolingas.

Ar tiesa, kad S. Nurulajevas, pradėjęs draugauti su Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininku, iš tikrųjų siekė tik perimti jo žinias, ryšius? Ar S. Nurulajevas norėjo užimti bendrijos pirmininko pareigas?

Perversmą Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijoje S. Nurulajevas norėjo padaryti maždaug prieš 4–5 metus. Kai kuriems azerbaidžaniečiams S. Nurulajevas žadėjo surasti darbą arba įdarbinti savo įmonėje, todėl keli azerbaidžaniečiai, ypač menkesnio išsilavinimo, pasidavė šioms vilionėms. Jiems imponavo, kad S. Nurulajevas gali pavaišinti šašlykais ir tautine sriuba, o M. Gamzajevas – ne.

Kai perversmas nepavyko, S. Nurulajevas įkūrė savo asociaciją „Giuniaš“, kuri gyrėsi užsiimsianti grandioziniais darbais. Tačiau nieko iš to neišėjo. Jų veikla apsiriboja pasisėdėjimais kavinėse ar restoranuose Azerbaidžanui svarbiomis dienomis. Pats S. Nurulajevas yra išsiskyręs, vienas jo sūnus turėjo problemų su teisėsauga, dabar jis sukūręs kitą šeimą, vedęs žymiai jaunesnę moterį, tačiau visuomet pabrėžia, esą ne jis, o būtent M. Gamzajevas kažkoks keistas, nes neturi šeimos.

Galiu prisiminti vieną svarbų atvejį, kai S. Nurulajevas į Lietuvą atvykusiam Azerbaidžano prezidentui Ilchamui Alijevui žadėjo, jog netrukus Vilniuje jo iniciatyva ar jo dėka bus pastatytas daugiaaukštis, kur galės rinktis Lietuvos azerbaidžaniečiai. Prie šio projekto prisidės būtent jis, S. Nurulajevas. Tada kažkas iš azerbaidžaniečių sušuko, kad S. Nurulajevas meluoja, kad jo žodžiais tikėti negalima. Tie, kurie tvirtino, jog S. Nurulajevas meluoja, buvo teisūs. Jokio daugiaaukščio, jokio vienaaukščio ar kokio kitokio namo jis nepastatė. S. Nurulajevas taip pat yra gyręsis, jog būtent jis surengė tuometinio Lietuvos VSD vadovo Arvydo Pociaus, kuris, kaip paaiškėjo, yra buvęs KGB rezervo karininkas, kelionę į Baku.

Mahal Mamadov

Kaip Jūs vertinate S. Nurulajevo veiklą?

Lietuvoje gyvenu maždaug nuo 1991-ųjų. Pažįstu nemažai azerbaidžaniečių. Galiu drąsiai pasakyti, jog S. Nurulajevas pavydi M. Gamzajevui, kad šis sugeba surengti reikšmingas konferencijas, diskusijas, kad rašo straipsnius Lietuvos ir Azerbaidžano spaudoje, rengia vertingas knygas, aktyviai dalyvauja Lietuvos ir Azerbaidžano visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Mūsų pirmininkui ši veikla sekasi, o „Giuniaš“ vadovui – ne. Štai ir visa paslaptis, kodėl kilo šis konfliktas. S. Nurulajevas nori  garbės ir mano, jog užėmęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko postą galės prašyti finansinės paramos iš Lietuvos, Azerbaidžano. Žodžiu, bandymų nurungti mūsų pirmininką buvo ir anksčiau. Kadaise savo organizaciją buvo įkūręs toks liūdnai pagarsėjęs Ibrahimas Gulijevas. Nieko nepavyko. Jie tik kavinėse pasėdėdavo, beje, į tokius vakarus, kad žmonių būtų kuo daugiau, net romų (čigonų) tautybės žmonių pasikviesdavo. Bet jie nieko taip ir nenuveikė.

Nadžaf Musajev

Ar tiesa, kad Jūs visą gyvenimą dirbote Lietuvos ir Azerbaidžano vidaus reikalų ministerijoje, kad asmeniškai seniai pažįstate „Giuniaš“ vadovą S. Nurulajevą?

Lietuvoje gyvenu nuo 1977-ųjų. Tiesa, vėliau buvau grįžęs į Baku keleriems metams, o paskui į Lietuvą vėl sugrįžau 1996-aisiais. Taigi Lietuvoje, jei neskaičiuosime pertraukos, gyvenu apie 30 metų, esu policininkas profesionalas. VRM struktūrose užėmiau svarbias, atsakingas pareigas. Kaip ir Ragimas Sadijevas, per pastaruosius keletą dešimtmečių sukaupiau daug žinių apie Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Kai kurie iš jų man yra atvirai pasakoję apie savo klystkelius.

Kas kaltas, kad tarp Lietuvos azerbaidžaniečių nėra vienybės?

Kad vienybės tarp azerbaidžaniečių nėra – tiesa. Ir man skaudu tai pripažinti. Todėl ilgokai Lietuvos azerbaidžaniečių veikloje nedalyvavau, tik iš šalies stebėjau. O S. Nurulajevą pažįstu seniai, dar nuo sovietmečio, kai šis dirbo „Neries“ gamykloje cecho viršininku. Pažinojau dar ir tada, kai gyvenome Baku. Jei Jūs klausiate, kokios jo teigiamos savybės, tai aš tokių savybių nematau. Jų nėra. Jis – pagyrūnas. Nenoriu jo nei girdėti, nei matyti. Jis anksčiau save iraniečiu laikė, visąlaik mėgo girtis nebūtais pasiekimais, darbais, ryšiais. Jo tėvas dar sovietmečiu, kaip jis pats pasakojo, turėjo kontržvalgybos pulkininko ar papulkininkio laipsnį, esą ne kartą buvo susitikęs su SSRS valdžios atstovu Gromyka, buvo prorusiškai, prokremliškai nusiteikusio Piševari režimo adjutantu.

Tas Piševari Stalino nurodymu 1945-aisiais bandė įkurti prokomunistinę Azerbaidžano valstybę Irano pietuose, tačiau Maskvos remiama marionetinė respublika išsilaikė tik vieną mėnesį.

Kaip Jūs vertinate S. Nurulajevo visuomeninę veiklą?

S. Nurulajevas bandė dalyvauti Lietuvos azerbaidžaniečių veikloje, bet jo tikrieji tikslai buvo visai kiti: perimti Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko ryšius ir jį išstumti, užimant jo postą. Užimdamas pirmininko pareigas S. Nurulajevas greičiausiai manė, jog gaus finansinę paramą ir iš Baku, ir iš Vilniaus. O kai nepasisekė nuversti, pradėjo įvairiausiais būdais mus šmeižti. Puikiai prisimenu, kaip į Lietuvą atvykusiam Azerbaidžano prezidentui jis girdamasis rodė kažkokio dangoraižio nuotrauką, esą ten veiks azerbaidžaniečių asociacija. Aš tada sušukau: jis meluoja, pone Prezidente, netikėkite jo žodžiais. Dar vienas azerbaidžanietis irgi sušuko: meluoja. Tuos žodžius girdėjo ir šiandieninė Azerbaidžano ambasadorė Lietuvoje. Tas susitikimas įvyko 2007-ųjų metų rugsėjo mėnesį „Astorijos“ viešbutyje. Įdomiausia, kad po tokių kaltinimų S. Nurulajevas nepuolė prieštarauti, neišėjo iš susitikimo. Perspėję Prezidentą buvome teisūs. Prabėgo keleri metai, o pastato tai nėra.

Atvirai kalbant, M. Gamzajevas ir S. Nurulajevas yra du nepalyginami dalykai. M. Gamzajevas – intelektualas, nuoširdžiai sergantis dėl Lietuvos ir Azerbaidžano reikalų, o S. Nurulajevas – jo priešingybė. Jei S. Nurulajevas net prezidentui dalino neįgyvendinamus pažadus, tai kokių nebūtų dalykų jis gali pripasakoti žemesnio rango politikams, verslininkams? Jis giriasi ir gerais santykiais su Lietuvoje veikiančia Azerbaidžano ambasada, ir tvirtino, jog Algirdui Brazauskui parašė dokumentą, kaip plėtoti ekonomiką, kad turi puikų ekonominį išsilavinimą ir yra vienas iš Azerbaidžano valstybės biudžeto rengėjų. Nors mes neabejojame tik dėl vieno: jis tikrai yra baigęs technikumą, kur įgijo suvirintojo specialybę. Bet baisiausia, kad savo netikrais pažadais, vilionėmis jis skaldo azerbaidžaniečių bendriją, kenkia mūsų vienybei.

Mano supratimu, S. Nurulajevas nesugeba susitvarkyti net savo šeimoje. Esu liudininkas labai nemalonios scenos, kai S. Nurulajevui antausį skėlė jo sūnus Emilis iš pirmosios santuokos. Tą sceną mačiau savo akimis...

Redakcijos prierašas.

Mūsų kalbinti asmenys pabrėžė, kad lezginiškos kilmės „inkriminavimas“ Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkui yra absurdiškas, juolab kad S. Nurulajevo abi žmonos nėra azerbaidžanietės, o jo vaikai – greičiausiai nemoka (arba prastai moka) tėvo kalbos. Bet ne tai svarbu – normalūs Lietuvos azerbaidžaniečiai visai nenori kurti čia dar vieno tautinio geto, labai panašaus į Kirtimų.

Manome, kad skaitytojas neapkaltins šio straipsnio rengėjų dėl pernelyg gausios faktografijos. Tiek daug vietos liudininkų nuomonei išreikšti suteikėme tik todėl, kad kiekvienas pats galėtų susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta Lietuvos azerbaidžaniečių gretose. O vyksta čia nuožmi kova tarp pilietiškumo ir egoizmo, tarp kūrybiškumo ir banalios destrukcijos.

Tai – dar ne paskutinis mūsų susitikimas. Ketiname pateikti dar daugiau detalių apie kai kuriuos čia paminėtus liūdnos šlovės personažus.

© 2010 „XXI amžius“