2010 m. balandžio 28 d.
Nr. 32
(1817)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tėvynės laisvė brangesnė už viską…

Antanas BUNEVIČIUS

Adomas Bunevičius

1944–1954 metų Lietuvos partizaninis karas – ryškiausias mūsų istorijos puslapis, parašytas lietuvių tautos krauju. Prieškario metais buvo išauklėta ypatinga jaunimo karta, kuri savarankiškai organizavosi kovai su okupantu.

Vieni pirmųjų susibūrė Butrimonių valsčiaus vyrai. Būriui vadovavo Pranas Paulauskas-Šarūnas. Šiame būryje buvo ir mano brolis Adomas Bunevičius, pasiryžęs kartu su visais nueiti nelengvą kovų kelią.

1944 m. žiemą būrys puolė Butrimonių kalėjimą ir išlaisvino politinius kalinius, pusė kurių su partizanais nuėjo į mišką. Nuostolių būrys tą kartą nepatyrė. 1944 metais prieš Šv. Kalėdas Gojaus miške enkavedistai atakavo partizanų bunkerį, kuriame buvo apie 30 vyrų. Prasiveržiant iš apsupties žuvo penki partizanai, bet ir enkavedistų krito ne mažiau.

1945 m. pavasarį būrys įsijungė į Dzūkų rinktinę. Tuo metu iš atskirų rinktinių formavosi Dainavos partizanų apygarda.

1945-ųjų vasarą žuvus pirmajam būrio vadui Šarūnui vadovavimą perėmė Laimutis. Būrys toliau kovėsi su priešais ir keršijo už pirmąjį būrio vadą. 1946 m. žiemą, žuvus Laimučiui, būrio vadu tapo Vilkas, kuris tiesiogine prasme nusileido iš dangaus į mišką (Vilkas buvo užsienyje paruošto desanto parašiutininkas). Su savo būrio vyrais Vilkas sėkmingai vykdė karines operacijas, kovojo su kariniais KGB daliniais, stribais ir kolaborantais.

1946 m. vasarą žuvo daug partizanų ir jų vadas Vilkas. Būriui pasipildžius naujokais, vadovavimą perėmė Tauras. Būrys kovėsi toliau.

1945 m. mano brolis partizanas Adomas Bunevičius pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas 10-čiai metų kalėti. Būdamas lageryje, jis gaudavo žinių apie partizaninį karą Lietuvoje, į kurią sugrįžti jam dar ilgai nebuvo lemta. Po lagerio jo laukė tremtis. Į prašymus leisti grįžti į Lietuvą jis gaudavo atsakymus: „Jums tremtis nepriteista, bet atleisti jus iš tremties nėra pagrindo“. Tiktai praėjus 20-čiai metų nuo suėmimo brolis gavo teisę sugrįžti į Lietuvą. Deja, neilgai teko džiaugtis laisva Tėvyne… 1992 metais Adomas Bunevičius mirė.

Atgimusi Lietuva pripažino, kad A. Bunevičius Lietuvos Respublikai nekaltas ir jo – kario-savanorio – veiklą įvertino dviem medaliais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija