Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Didėja mokslininkų istorikų gretos

Istorijos mokslų daktarė Aušra Jurevičiūtė

Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus mokslinė bendradarbė Aušra Jurevičiūtė Vytauto Didžiojo universiteto mokslinėje taryboje apgynė humanitarinių mokslų srities istorijos disertaciją „Buvusių karių organizacijos ir jų vaidmuo Lietuvos vidaus politikoje 1923–1940 m.“ ir jai suteiktas daktaro mokslo laipsnis. A. Jurevičiūtė, kuri, beje, eina Lietuvos kariuomenės karių kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities pirmininkės pareigas, sutiko atsakyti į „XXI amžiaus“ klausimus.

Kada susidomėjote istorija? Paprastai merginos nelabai linkusios į istorijos studijas.

Mokytoja Zita Kudzevičienė labai įdomiai mokėjo pateikti istorinius faktus, pailiustruoti juos pavyzdžiais iš gyvenimo. Jos visa klasė klausydavo susikaupusi, bijodama praleisti žodelį. Mokytojos pavyzdys nulėmė, kad kai reikėjo apsi-spręsti, ką studijuoti, nebuvo jokių abejonių, kad turiu pasirinkti Vilniaus universitetą ir tapti istorike. Teko dirbti įvairų darbą, o darbas istorijos tyrinėjimų srityje buvo labiausiai prie širdies. Kai 1988 metais susikūrė Sąjūdis, teko įsijungti į aktyvią veiklą siekiant esminių pasikeitimų. Tada kunkuliavo  visa Lietuva, pasak poeto Kęstučio Genio, „žaižaruojanti mums kaip vilties pašvaistė“. Tada visiems kilo poreikis pažinti tikrąją Lietuvos istoriją.

Kaip rinkotės mokslinio darbo tematiką?

Disertacijos tyrimo objektu pasirinkau iki šiol dar kompleksiškai nenagrinėtas buvusių karių organizacijas ir jų veiklą Lietuvos Respublikoje 1923–1940 metais bei jų įtaką šalies vidaus politikai. Nepriklausomoje Lietuvoje buvę karų dalyviai sudarė išskirtinę visuomenės dalį. Iš kitų gyventojų juos skyrė ne tik kovinė patirtis ir kare patirti išgyvenimai, bet ir aktyvus dalyvavimas iškovojant Nepriklausomybę. Dėl tos priežasties jie buvo verti didesnio dėmesio ir pagarbos. Per 17 metų laikotarpį Lietuvoje susikūrė ir veikė septynios buvusių karių organizacijos, vienijusios buvusius karius pagal tam tikrą požymį: Nepriklausomybės  laisvės kovų invalidų draugija (LKID), Pirmojo pasaulinio ir Nepriklausomybės kovų  karo invalidai – Lietuvos karo invalidų sąjunga (LKS), atsargos karininkai – Atsargos karininkų sąjunga (Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų sąjunga (LKAKS), savanoriai – Lietuvos kariuomenės savanorių sąjunga (Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS), atsargos karininkai studentai – VDU studentų atsargos karininkų korporacija „Ramovė“, kariai, 1917–1920 metais dalyvavę lietuvių sąjūdyje Rusijos kariuomenės sudėtyje – Kariuomenės pirmūnų sąjunga (KPS) ir net pagal tautybę – Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga (ŽKS). Tokių organizacijų atsiradimas Lietuvoje buvo atspindys tų procesų, kurie vyko visoje Europoje po Pirmojo pasaulinio karo.

Darbe naudota gausi įvairioms modernios Lietuvos respublikos vidaus ir užsienio politikos temoms skirta mokslinė literatūra. Didžiausia ir įtakingiausia buvusių karių organizacija buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Šalyje vykusiems procesams jos įtaka buvo didžiausia, be to, ir valdžios dėmesys jos nariams ir veiklai buvo išskirtinis. Tai buvo didelė patriotiškai nusiteikusi asmenų grupė, visada pasiryžusi vėl stoti į žūtbūtinę kovą už Lietuvos laisvę. Ji nevengė atstovų suvažiavimuose pateiktose rezoliucijose ar pareiškimuose išreikšti savo nuomonę visais svarbiais valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimais, kuri ne visada sutapdavo su valdžios oficialia pozicija. Sąjungos nariai buvo pasirengę bet kuriuo momentu vėl ginklu ginti valstybę ir aktyviai veikė Ginklų fonde, o 1939 metais bandė suvienyti visas patriotines jėgas steigiant Patriotinį frontą valstybės gynimui. Patriotinio fronto idėją entuziastingai palaikė Lietuvos studentija, surengusi mitingus ir pirmoji įkūrusi fronto skyrių Vytauto Didžiojo universitete.

Atsargos karininkus suvienijusios organizacijos pasižymėjo išskirtiniu lojalumu valdžiai.

Žydų karių, dalyvavusių nepriklausomybės atvadavime (būtent atvadavime, taip pas juos parašyta) sąjunga buvo vienintelė tautiniu pagrindu įsikūrusi buvusių karių organizacija. Jos įsteigimas 1933 metais buvo susijęs su Hitlerio atėjimu į valdžią, siekiant ginti žydų teises Lietuvoje, remiant valdžios politiką ir užmezgant glaudesnius lietuvių ir žydų santykius bei noru įkurti vieningą žydų bendruomenę Lietuvoje. Žodžiu, buvusios karių organizacijos turėjo didelį moralinį autoritetą visuomenėje, bet silpna materialinė bazė neleido joms užsiimti aktyvia įvairiapuse veikla.

Sveikiname papildžius istorijos mokslininkų gretas. Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Kazimieras Dobkevičius

Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“