| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Europos katastrofa Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė
Kukliai Černobylio avarija vadinama nelaimė iš tiesų buvo kontinentinio lygio katastrofa, kurios metu nukentėjo šimtai milijonų žmonių. Ko verta vien iš už geležinės uždangos išsprūdusi informacija apie milijoną nukentėjusių vaikų? Iš tiesų daugiau ar mažiau nukentėjo visi, kuriuos palietė radiacija. Atominės bombos sprogimo vietoje Hirosimoje įrengtas didžiulis memorialas, kuriame paliktas sutirpęs namas. Jo geležinis karkasas primena buvusią ir įspėja apie būsimas žmonijos katastrofas, kurios įvyks, jei nebus sureguliuotas branduolinės energijos naudojimas. Čia yra įrengtas muziejus, kuriame galima rasti visą informaciją apie tragediją, kad žmonija pasimokytų ir daugiau klaidų nedarytų. Specialiose Japonijos medicinos įstaigose sukaupta didžiulė patirtis, gydant nukentėjusias Hirosimos aukas. Kasmet šalyje organizuojamos tarptautiniai minėjimai-konferencijos radiaciniam pavojui aptarti ir prevencinėm priemonės kurti. Taip pirmoji nukentėjusi nuo atominės bombos šalis rūpinasi, kad nelaimė nepasikartotų. Deja, pasikartojo Černobylyje. Šiandien į Černobylį bei Pripetę irgi plaukia turistų srautai pasižiūrėti į dar gyvą, mirtimi kvėpuojantį monstrą, sarkofagu pažabotą, bet vis tiek spinduliuojantį ir grasinantį nauju protrūkiu. Tai tęsiasi jau 24 metus. Ar žinote, kad pirmiausia nukentėjo arčiausiai AE buvę Pripetės gyventojai. Vėliau pagal vėjo kryptį plitusio radioaktyvaus užteršimo teritorijų žmonės. Pagal pirmos savaitės (balandžio 28 gegužės 3 d.) užteršimo žemėlapius akivaizdžiai matyti, kad pirmą ir didžiausią (iki 400 kartų viršijantį normas) radiacinį smūgį gavo Lietuva. Plečiantis užterštumo riboms po visą Europą, radiacijos intensyvumas mažėjo, bet nesitraukė visą savaitę. Blogiausia, kad niekas nebuvo įspėtas ir nesisaugojo, todėl pažeistų žmonių skaičius ypač didelis. Pirmosios avarijos dienos sutapo su savaitgaliu ir Gegužės 1-osios šventėmis, buvo puikus, saulėtas oras ir dauguma leido poilsio dienas lauke. Tik informavus gyventojus apie radiaciją ir patarus neišeiti iš namų, tinkamai vartoti jodą, vandenį ir maistą, buvo galima išvengti apšvitinimo pasekmių milijonų žmonių sveikatai ir būsimų kartų genetikai. Tačiau sovietinė valdžia nepranešė, todėl visa Vidurio bei Vakarų Europa nukentėjo... Aišku, blogiausia padėtis buvo Pripetėje. Avariją mačiusių medikų liudijimais, virš AE buvo pakilęs atominis grybas. Morgai perpildyti žuvusiųjų kūnais. Tačiau Pripetės gyventojai nebuvo įspėti: kiemuose žaidė vaikai, motinos į pavasario saulutę išvežė vežimėlius su kūdikiais, prekyba iš patalpų persikėlė į lauką... Žinanti tikrąją padėtį gydytoja blaškėsi po miestelį ir šaukė, kad visi slėptųsi. Deja, ja niekas nepatikėjo tik stebėjosi, ko ši panikuoja. Aplinkui tyku, ramu, šviečia saulė ir visai nepavojinga. Be to, ir radijas tyli juk praneštų, jeigu ką... Oficiali evakuacija iš Pripetės prasidėjo pavėluotai, net neatlikus būtinos dezaktyvacijos po dušu! Tačiau... atskyrus vaikus nuo tėvų! Tik po trejų metų tėvai atrado savo atžalas, bet ne sanatorijoje, kaip tikėjosi, o tolimo kaimo karvidėje žaizdotus, apleistus ir ignoruojamus, kaip užkrečiamus ligonius. Ar visa tai būtų galima pavadinti kitaip nei suplanuota vaikžudyste? Vienintelė nepriklausomybę pasiskelbusi, bet niekieno nepripažinta Lietuva priglaudė černobylinius vaikučius į Druskininkų sanatoriją, kur jie gavo būtiniausią gydymą, maistą ir poilsį. Buvo tėvų (pora autobusų), kurie nesiskyrė nuo savo vaikų, nors kagėbistai grasino Sibiru. Vis dėlto ryžtingieji tėvai pateko į sanatorijas kartu su vaikais. Beje, specialistai avarijos likvidavimo darbams pradėti rinkti dar balandžio 26-ąją dieną. Vadinasi, valdžia žinojo, kas įvyko, tik neperspėjo gyventojų. Ir avarijos likviduotojai buvo be apsaugos, be spec. aprangos, be medikamentų ir netgi be maisto nors jie ėjo į mirtį ir nuogomis rankomis gesino gaisrą. Aviatoriai, kaip ir medikai, pirmieji pasiekė avarijos vietą ir pirmieji susidūrė su visiška betvarke ir nesiskaitymu su žmonių gyvybėmis bei sveikata. Aviatoriai atsidarę sraigtasparnio duris metė smėlio maišus į degantį reaktorių neturėdami jokių apsaugos priemonių nei respiratorių, nei švininių apsaugos lakštų, nei, pagaliau, neturint dozimetrų! Todėl jau pirmąją dieną jie gavo leistiną dozę ir jautėsi labai blogai. Tuometinė situacija buvo tokia: radiacija aplink AE vieno kilometro spinduliu buvo mirtina, oro temperatūra sraigtasparnių skraidymo lygyje (200 m) apie 300 laipsnių pagal Celsijų. Štai į kokį karštą ir radioaktyvų pragarą vienas po kito skrido sraigtasparniai ir metė į degančio reaktoriaus nasrus smėlio, žėručio ir švino maišus ir kuo skubiausiai sprukdavo tolyn. Juos pakeisdavo kiti sraigtasparniai, laukiantys savo eilės, kurių vienu metu kas keli šimtai metrų, kabodavo keletas dešimčių. Visi gavo didžiausią radiacijos dozę, nes per dieną teko atlikti dešimt skrydžių! Jei kuris nors iš lakūnų pasijusdavo blogai, jo darbą, t. y. vienuoliktą skrydį, tekdavo atlikti kitiems. Pamainos nebuvo. Buvo ir tokių atvejų, kai lakūnas, pasigydęs specializuotos aviatorių ligoninės profilaktoriume vėl buvo siunčiamas į Černobylį... Ir vėl tos pačios bėdos ir vargai: apsaugos priemonės neefektyvios, nes vadovybė neturėjo netgi šio darbo vizijos! O juk Hirosimos nelaimė turėjo būti žiauria, bet rimta pamoka: juk Japonijoje veikia ištisi institutai pasekmėms tirti ir prevencinėms priemonėms kurti? Bet, pasirodo, geležinė uždanga svarbiau, nei milijonų žmonių gyvybė, sveikata ir genetika. Kuriozas Černobylyje yra likviduojant avariją naudotos technikos kapinynas, tačiau žuvusiųjų kapų nėra! Černobylio avarijos likvidatoriai nepasinaudojo netgi daugiavaikių šeimų vyrų turima lengvata grįžti namo. Maža to juos užkėlė ant stogo, kur radiacija siekė nuo 600 iki 1000 rentgenų per valandą, iš kur reikėjo sprogimo nuolaužas sumesti į reaktorių, kad būtų paruošti plotai sarkofago statybai. Taigi jų vaikai tyčia, planuotai buvo padaryti našlaičiais. Teoriškai ant stogo buvo galima būti tik 2 minutes, tačiau... Iki stogo dar buvo ilgiausia laiptinė, kurios langai jau uždengti švininiais lakštais, kad nesklistų radiacija. Taigi, jau pati laiptinė padidinto užterštumo, o ja reikėjo lipti ir nulipti ne 2 minutes... Ant stogo siuntė grupelėmis po keturis. Atlikusieji darbą lipo žemyn ir laukė apačioje, prie reaktoriaus, kitų vyrų, dirbančių ant stogo, nors turėjo būti skubiai išvežti iš mirtinos zonos, nuprausti po dušu ir perrengti švariais rūbais. Maža to, laukiantys šalia jėgainės vyrai buvo išrikiuoti, generolo garbės raštais ir 100 rublių premijomis apdovanoti už savanorišką žygdarbį. O radiacijos viršnormį gavo dėl beviltiškai bukaprotiško saldofoninio vadovavimo. Šiandien tokia situacija protu nesuvokiama, jokia logika nepateisinama ir jokiais pinigais neįkainojama. Kodėl baigus darbą vyrai nebuvo tuoj pat išvežami iš pavojingos zonos, kodėl nebuvo individualių radiacijos matuoklių-kaupiklių, o dozės buvo nustatomos iš akies!? Kodėl tos dozės buvo 4050 kartų sumažintos? Į šiuos klausimus neatsakyta netgi Jelcinui paviešinus slaptuosius Kremliaus protokolus. Šie ant stogo buvę černobyliečiai ir sudaro didžiausią mirtingumo statistiką. Juk jie neturėjo nei apsaugos, nei aprangos, nei vaistų, netgi jodo. Tiesa, keturias tabletes davė kitą dieną, nors jas reikėjo išgerti prieš lipant ant stogo. Vėliau paaiškėjo, kad apsaugos priemonių ir dargi tinkamų tokiam atvejui, buvo pilni sandėliai, tačiau likvidatoriai gavo paprastus aulinius, medvilninę uniformą. Gal tik guminės pirštinės, prijuostės ir švininiai skydeliai lyčiai pridengti atrodė panašesni į apsauginius. Bet be respiratorių, o tik su medvilninėmis kaukėmis, be akinių žmonės buvo visai nevertinami kaip stalininių represijų laikais. Namo savanoriški stogo tvarkytojai grįžo jausdami nepakeliamus galvos skausmus, sirgdami kvėpavimo takų, priešpriešinės liaukos ligomis... Nervingi ir užsidarę savyje daugelis jų neteko šeimų ir nusižudė. Šito dar maža! Netgi maistas priminė badmirio laikotarpį: po darbo ant stogo priverstiniai savanoriai gavo ne tik generolišką garbės raštą ir premiją, bet ir šventinius pietus: supelijusį džiūvėsių pakelį, konservuotos perlinės košės ir mažytę pašteto dėžutę... dviem! O atėjus vakarienės metui, paaiškėjo, kad šventinių pietų davinys buvo skirtas visai dienai, t. y. ir vakarienei taip pat... Reikia tik įsivaizduoti, ką valgė avarijos likvidatoriai ne šventinių pietų metu. Vėliau paaiškėjo, kad ir šio, ir to trūko dėl elementarios informacijos šifruotojo klaidos vietoje trijų dienų buvo perduota mėnuo. Taigi, avarijos likvidatoriai laiku negavo palapinių, apsaugos priemonių, maisto, vandens... Akivaizdu, kad ne klaida buvo telefono ir telegrafo ryšio nutraukimas iš avarijos zonos kad informacija nenutekėtų, kad geležinė uždanga nesurūdytų ir nesubyrėtų. Šeimos liko be jokio ryšio su likvidatoriais ištisus mėnesius ir nežinojo ar jie gyvi ir sveiki, ar jau pražuvo... Jelcinui išviešinus slaptuosius Kremliaus protokolus, išaiškėjo valdžios vyrų nusikalstami sprendimai: atskiedus užterštą maistą santykiu 1:10, paleisti jį į prekybą po visą SSRS išskyrus Maskvos miestą! Černobylis tai ne vien avarijos likvidatoriai. Tai ir žmonės, gyvenę dabar draudžiamoje zonoje. Juos reikėjo evakuoti. Tegu ir pavėluotai, bet šis darbas buvo daromas. Tik jis buvo panašus į trėmimus, kai duodamas pusvalandis gyventojams susiruošti, leidimas pasiimti tik brangenybes ir pinigus bei draudimas imti maistą, drabužius, gyvulius. Tokia pati neviltis, šokas ir emocijos. Ištuštėję miesteliai, kaimai, kuriuose siautėja vilkų ir sulaukėjusių šunų gaujos, laukuose kaimiečių palikti gyvuliai, padargai ir suvešėjusios piktžolės... Žydi sodai, bet nėra pavasarinio džiaugsmo šalyje be žmonių. Sovietinė valdžia nutarė pastatyti Slavutičiaus miestą Černobylio AE darbuotojams, iškeltiems iš Pripetės. Ši vieta viena iš labiausiai užterštų ir gerokai viršijančių netgi dirbtinai sumažintą normą. Bet... Buvo tikimasi, kad kol baigsis statybos, spinduliuotė išsivadės. Bet neišsivadėjo. Maža to, buvo imtasi represinių priemonių susigrąžinti darbuotojus į Černobylio AE... Griežtu Lietuvos ministro įsakymu į Černobylio užterštą zoną Slavutičiaus statybai buvo išsiųstas priverstinai (nors jie nebuvo kariškiai) mūsų statybininkų būrys. Sąlygos tos pačios kaip ir avarijos likvidatoriams: jokių apsaugos priemonių, jokių dozimetrų, jokių vaistų... 2000-aisiais, uždarius Černobylio AE, Slavutičius tapo nebereikalingu miestu užterštoje zonoje taigi ir žala statybininkų sveikatai visiškai beprasmė. Šiandien Černobylis tapo kančios ir baimės sinonimu tiems, kurie prievarta buvo išsiųsti tuos pragaro vartus uždaryti. Skausmo ir nevilties simboliu tiems, kurie dėl slepiamo radioaktyvumo neteko sveikatos. Suluošinto gyvenimo ir mirties ženklu tiems, kurie ne tik patys mirė, bet černobylinės giltinės prakeikimą perdavė savo vaikų ateičiai. Visam pasauliui Černobylis tapo globalaus genocido šmėkla. Ar žino Lietuva avarijos likvidatorių savo tyliųjų didvyrių vardus ir pavardes? Ar pastatė jiems Kryžių kalne koplytstulpį ar kryželį? Ar paminėjo juos nors vienu geru žodeliu šventėse, džiaugsme ar maldose? Nežino tauta, kad daugiau kaip 7000 jos vyrų kaip ąžuolų nuvežė į Černobylį ir pakišo po spinduliuojančios šmėklos dalgiu. Nežino Lietuva, kad daugiau nei 1000 jų neatlaikė ir jau išėjo amžinybėn... Pasirodo žmonija nepasimokė iš Hirosimos, o SSRS ir Lietuvos valdžia nepakeitė savo požiūrio į branduolinę energiją nei karo ginkluotėje, nei taikaus atomo frontuose. Nepasimokė iš japonų ir apsaugos priemonių galimų avarijų atveju. Atvirkščiai geležinėm uždangom uždengė pavojaus galimybę, slaptomis tarptautinėmis sutartimis paslėpė avarijų branduoliniuose objektuose aukas. 1956 metais TATENA ir Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pasirašė sutartį dėl duomenų apie įvykusių avarijų branduoliniuose objektuose neskleidimą! Šios sutarties pasekmės daug baisesnės nei Ribentropo ir Molotovo pakto, nes tai reiškia tylią, nematomą mirtį, išsigimimą bei gimstamumo sumažėjimą. Be to, paliko visą žmoniją didžiausiame pavojuje, nes niekas negarantuoja, kad tai nepasikartos. O pasikartojo. Ir JAV atominėje jėgainėje, ir SSRS kelis kartus, tačiau mažesniu mastu, ir užgniaužta informacija nepaplito. Pasaulis nesužinojo. Kukliai avarija vadinamas sprogimas Černobylio AE šiandien prilyginamas keturioms Hirosimoms, tačiau pažvelgus į radiacinio užteršimo žemėlapius akivaizdžiai matosi jo paplitimo ribos nuo Skandinavijos iki Italijos. Tai yra visa Centrinė ir Vakarų Europa ištisą savaitę buvo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų (Baltijos valstybės) kartų viršijančioje normas spinduliuotėje. O žinant, kad radiacijos poveikis neturi griežtos ribos, tai neigiamos pasekmės apšvitintų žmonių sveikatai, gyvybei ir genetikai apima visą užterštą teritoriją, nežiūrint į radiacijos intensyvumo. Antra vertus, išviešinus slaptuosius Kremliaus protokolus paaiškėjo, kad SSRS tyčia sumažino radiacijos standartus 3050 kartų, todėl atstačius tikrąją padėtį aplinkos užteršimo parametrai viršijo 400500 kartų žmogui nepavojingas ribas. Ir trečia, išviešinti protokolai pademonstravo Kremliaus valdovų suplanuotą, tyčinį visos SSRS gyventojų apkrėtimą radiacija per radioaktyvius maisto produktus. Kokios buvo tokio užteršto maisto bei oro poveikio pasekmės žmogaus sveikatai, gyvybei ir genetikai, netgi praėjus 24 metams vis dar slepiama. Jei Kremliaus geležinę uždangą praskleidė B. Jelcino reformos, tai TATENOS ir PSO slaptųjų sutarčių kol kas neišviešino niekas. Ir kaltųjų nenuteisė taip pat. Jau vien šie faktai rodo, kad branduolinė energija, patekusi į abejotinos moralės politikų rankas, yra visa griaunanti jėga, grasinanti ištisiems kontinentams ir netgi pasauliui. Černobylio medicinos centre atlikti tyrimai rodo, kad avarijos padarinių likvidatoriai serga ne mažiau kaip 56 ligomis. Susirgimai dažniausiai tokie: psichikos ir elgesio sutrikimai bei nervų sistemos ligos 27,1 proc., kraujotakos sistemos 22,8 proc., endokrininė 12,6 proc., virškinimo trakto 10,5 proc., piktybiniai augliai 8,4 proc., lėtinės kvėpavimo ligos 4,4 proc. Nukentėjusi nuo Černobylio katastrofos Europos Sąjunga pakeitė savo požiūrį į branduolinę energetiką, nusprendusi uždaryti AE ir vietoj jų plėtoti alternatyvią energetiką. Lietuva vienintelė Europos Sąjungoje planuoja naujos atominės statybą, nors dar neužgydytos Černobylio žaizdos, neatlyginta padaryta žala, nesužinota visa tiesa apie katastrofą. Nežinome mes apie tuos, kurie plikomis rankomis, be jokių apsaugos priemonių likvidavo Černobylio katastrofą. Nežinome nei jų vardų, nei jų atliktų darbų masto, nei jų kapų. Išvežė, prievarta nugabeno į Černobylį mūsų vyrus kaip ąžuolus ir privertė tris mėnesius dirbti prie reaktoriaus, kur ilgiau kaip 3 min. pabuvę gaudavo 100 rentgenų. Tokių tarp Lietuvos likvidatorių yra 12 proc. Šiek tiek lengvesnėmis sąlygomis reaktoriaus zonoje dirbo 20 proc. ir 30 km zonoje dirbo 30 proc. mūsų vyrų. Likusieji dirbo už 30 km zonos. Kiek jie gavo rentgenų, neaišku, nes niekas nematavo. Tik faktas, kad gydytojai, prižiūrėję gaisrininkus-likvidatorius, patys gavo spindulinę ligą. 190 tonų radioaktyvaus kuro pasklido per orą po visą Europą, o jei radiacijos poveikis neturi minimalių ribų, tai tik matematiškai galime apskaičiuoti žalą. Ji bus apytikrė. Jei 150000 Hirosimos aukų padauginsime iš 400500 kartų didesnės spinduliuotės gausime apie 70 milijonų apšvitintų europiečių. Tiksliau galėtume apskaičiuoti pagal Černobylio katastrofos likvidatorių duomenis, tačiau tokių nėra. Epizodinių anketavimų duomenimis Lietuvoje kas dešimtas likvidatorius mirė. Realiai manoma, kad skaičius dvigubai didesnis. Kas trečias likvidatorius tapo invalidu. Bet šį skaičių labai koreguoja Sveikatos apsaugos ministerijos kvotos invalidumui. Jei palyginti su Latvijos duomenimis, kur kvotų nėra, ten pusė likvidatorių turi invalidumą. Ar lygintume įstatyminę bazę, ar materialinę pagalbą, ar socialinę būklę Lietuvos černobyliečiai labiausiai nuskriausti: negauna jokios pagalbos, kompensacijų ar garantijų. Antai Ukrainoje buvo skirta 13 proc. biudžeto avarijos pasekmėms ir likvidatorių socialinėms reikmėms patenkinti. Tik Lietuva neskyrė nė lito, nors turime per 7 000 likvidatorių ir visa Lietuva gavo 400500 didesnę nei norma radiaciją. Mūsų kaimynų latvių likvidatoriai gauna triskart didesnes pensijas, o invalidumą gauna visi sveikatos neturintys, o ne pagal kvotas. Paradoksalu? Bet taip Lietuvoje yra jau 24 metus. O atrodytų jie atliko karinę prievolę savo sveikatos, savo gyvenimo, savo vaikų ateities kaina, jie atliko karinę prievolę, todėl jų socialinis aprūpinimas turi būti Krašto apsaugos ministerijos įstatymais reglamentuojamas. O ypač dabar, kai ministre tapo medikė. Ir kriterijai tam yra pakankami: tarp avarijos likvidatorių 35 proc. buvo su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu (juos galima prilyginti karininkams ir puskarininkiams), 52,7 proc. su viduriniu išsilavinimu bei 12,5 proc. su nebaigtu viduriniu (galėtų būti prilyginti kariams). Karių ir kariūnų socialinis aprūpinimas Lietuvoje yra žymiai geresnis nei Sodros pensininkų, todėl černobyliečiai ir jų šeimos bent jau neskurstų. O nubraukus skurdą, būtina pagarsinti mūsų Lietuvos didvyrius, jų vardus aukso raidėm išrašyti matomiausioje sostinės vietoje. Svarbiausia, kad Tėvynė jų nepamirštų.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |