|
Lietuvos krikščionių demokratų partijos ištakos jos susikūrimo ir trumpa veiklos istorija
Zigmas Tamakauskas
Krikščionys demokratai pradėjo formuotis XIX amžiuje, kai labiau pradėjo vystytis Europoje pramonė. Pirmieji katalikiški susivienijimai, organizacijos, pasiryžusios krikščioniška ideologija spręsti socialinius klausimus, pasireiškė Prancūzijoje ir Vokietijoje. Čia įsikūrė ir pirmosios krikščionių demokratų partijos.
Lietuvoje kilęs nacionalinis visuomeninis judėjimas jau iš pat pradžių turėjo demokratinę kryptį, kuri reiškėsi per pačios tautos sąmonėjimą. Ypač šį sąmonėjimą savo nenuilstančia veikla didino vyskupas Motiejus Valančius. Jo veikla buvo pagrįsta krikščioniškos demokratijos samprata, trimis dėsniais tautiškumu, demokratija ir krikščionybe, kuriuos vėliau savo filosofiniuose mąstymuose išplėtojo profesorius Stasys Šalkauskis.
Pakilus tautinei krikščioniškai sąmonei, atsirado reikalas turėti ir savos ideologijos spaudą. 1890 metais pradėta leisti Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą, kuri buvo pirmasis lietuviškas krikščionių demokratų laikraštis. Apžvalga jau pabrėžtinai drąsiai kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas.
1896 metais, nustojus eiti Apžvalgai, pasirodė krikščioniškos ideologijos laikraštis Tėvynės sargas. Jo pagrindinis tikslas taip pat buvo žadinti tautos laisvę ir gerovę, kelti tautinius jausmus, kovoti už lietuvių kalbos teises bažnyčioje. Abu laikraščiai žadino ir organizacinę krikščionių demokratų veiklą. Savo organizacijomis pasižymėjo Seinų ir Žemaičių kunigų seminarijos, Petrapilio dvasinė akademija. Iš šių įstaigų išėję tautiškai susipratę kunigai toliau plėtojo žmonėse Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės ir krikščioniškos demokratijos dvasią, kuri savo apibendrintą konkrečią išraišką įgavo pirmojoje krikščionių demokratų programoje. Ją 1904 metais parašė Petrapilio dvasinės akademijos profesoriai kunigai Pranas Būčys, vėliau tapęs vyskupu, tautinio atgimimo dainius Maironis ir Adomas Jakštas-Dambrauskas. Jie, laikydamiesi popiežiaus Leono XIII enciklikų, ypač Rerum novarum, nustatė krikščioniškosios demokratijos ideologiją, principus ir apibūdino jų praktišką vykdymą tuometinėm sąlygom.
Krikščionys demokratai aktyviai dalyvavo rengiant Vilniaus Didįjį Seimą. Seimo Prezidiume krikščionim demokratam atstovavo kunigas Pranas Būčys. Pažymėtina, kad tuo metu krikščionims demokratams priklausė didelė dalis kunigų, pasauliečių inteligentų, ūkininkų, amatininkų. Tačiau pačiai sulenkėjusiai bažnytinei hierarchijai lietuviškas sąjūdis nepatiko. Krikščionys demokratai savo Programai negavo tuometinių vyskupų pritarimo. Dėl tos priežasties krikščionys demokratai centro komiteto tada nerinko, bet organizavo savo skyrius, kūrė kuopas. Krikščionių demokratų partija, anot J. Tumo, virto tikra dvasios sąjunga. Bažnyčiose sakyti pamokslai apie spręstinas socialines problemas, Kaune 1908 metais atsirado socialiniai kursai. Ypač klausytojus žavėjo kunigo Jurgio Matulaičio (Matulevičiaus), vėliau tapusio arkivyskupu ir Palaimintuoju, paskaitos apie nuosavybę, kuriose buvo grindžiamas žemės reformos būtinumas bei jos moralinis teisėtumas.
Naudodamiesi Rusijos valdžios per 1905-1907 metų revoliuciją padarytomis nuolaidomis, krikščionys demokratai kūrė spaudos (Šv. Kazimiero draugija), švietimo (Saulės, Žiburio), kaimo jaunimo (Pavasarininkai), darbininkų (Juozapiečiai), tarnaičių (Zitietės), blaivybės (Lietuvių katalikų blaivybės draugija), moterų (Lietuvių katalikių moterų draugija), vyrų (Lietuvių katalikų vyrų draugija abi 1908 m.), ūkininkų kooperatyvų (Žagrė) ir kitas organizacijas. 1910 metais įsikūrė moksleivių ateitininkų organizacija. Ji tarsi buvo rezervas kokybiškai papildant krikščionių demokratų gretas.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vilniuje buvo sušauktas krikščionių demokratų suvažiavimas, kuriame buvo nustatyta veiklos programa karo sąlygomis. Po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijoje lietuviai tremtiniai aktyviai pradėjo burtis į krikščioniškas organizacijas. Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyriai atsirado Maskvoje, Petrapilyje, Minske, Voroneže ir kitose vietose. Čia krikščionių demokratų veikla, remiantis daugiausiai vietinių skyrių programomis, ypač pasireiškė kultūros bei labdaros baruose. Per 1917 metų birželio konferenciją įkurta LKD partijos Rusijos organizacija, priimta programa, išrinktas CK (pirmininku tapo Juozas Vailokaitis, vėliau, perkėlus Centro komitetą į Voronežą, pirmininku išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius). Tačiau netrukus įsigalėję bolševikai pradėjo dorotis su krikščionišku judėjimu. Daug narių buvo areštuota, o Mykolas Krupavičius už akių nuteistas mirti.
1917 metais Lietuvių konferencijoje Vilniuje į Valstybės Tarybą išrinkti krikščionys demokratai Aleksandras Stulginskis, Pranas Dovydaitis, Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Kazimieras Šaulys ir Justinas Staugaitis sudarė trečdalį visos Tarybos narių. Netrukus įvykusi Krikščionių demokratų konferencija priėmė naują partijos programą, išrinko Centro komitetą ir pirmininką. Pirmininku tapo būsimasis Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Sugrįžę iš Rusijos buvę tremtiniai krikščionys demokratai nutarė įsijungti į Lietuvoje veikiančią Krikščionių demokratų partiją. Partijos konferencijoje, įvykusioje Vilniuje 1918 metų lapkričio 20 dieną, buvo paskelbta, kad LKD partijos Rusijos organizacija paleidžiama. Konferencijoje daug ginčų sukėlė žemės reformos klausimas. Skilimo išvengta abipusiu susitarimu: partija viena, tačiau su dviem programomis dešiniuoju ir kairiuoju sparnu. Konferencijos priimtos programos buvo apsvarstytos su žymiu socialinių klausimų žinovu, tuometiniu Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu. Jis parėmė kairiojo sparno programos turinį ir tapo tos programos bendraautoriumi. Partijoms susivienijus, 1919 metais pirmininku išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius. Jis būdavo kasmet perrenkamas iki 1923 metų spalio mėnesio, kada buvo paskirtas žemės ūkio ministru. Jo vieton išrinktas dr. Petras Karvelis, išbuvęs partijos pirmininku iki 1925 metų pradžios. Po jo buvo kunigas Antanas Šmulkštys. 1926 metais vėl išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius.
Artėjant prie Vilniaus raudonajai armijai, Centro komitetas apsvarstė rimtą pavojų Lietuvos nepriklausomybei ir priėmė veiklos programą. Nutarta taip pat skubiai vykdyti žemės reformą. Tam pritarė ir Aleksandras Stulginskis. Krikščionys demokratai daug prisidėjo organizuojant Lietuvos kariuomenę, telkiant Lietuvos gynybines jėgas, aktyviai dalyvavo sudarant Vyriausybes. Lietuvos Vyriausybei persikėlus į Kauną, 1919 metais Trečiosios Vyriausybės vadovu pirmą kartą tapo krikščionis demokratas Pranas Dovydaitis, kuriam vėlesnė sovietinė okupacija lėmė kankinio dalią.
Krikščionys demokratai įkūrė dvi profesines sąjungas ūkininkų sąjungą ir darbo federaciją. Steigiamojo Seimo metu abi profesinės organizacijos persiorganizavo į politines organizacijas, tarp jų prasidėjo nesutarimas, nulėmęs krikščionių demokratų bloko pralaimėjimą rinkimuose į III Seimą. Šešerius metus Prezidentu buvo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.
Krikščionims demokratams valdant buvo priimta pirmoji Nuolatinė Respublikos Konstitucija, sustiprėjo lietuvių kalbos autoritetas, atlikta garsioji žemės reforma, sutvarkytas švietimas, įsteigtas universitetas, žemės ūkio akademija, aukštoji technikos mokykla, meno mokykla, 10 mokytojų seminarijų, daugybė vidurinių mokyklų ir gimnazijų, įvairių amatų mokyklų, įvestas litas, įsteigta ligonių kasa, sutvarkytas socialinis draudimas, sutvarkyti geležinkeliai ir kiti keliai, sutvarkyti teismai, policija, kariuomenė. 1923 metais pasiektas svarbiausias diplomatijos laimėjimas Lietuvai grįžo Klaipėdos kraštas, Lietuva buvo pripažinta tarptautinėje erdvėje.
Paskutinis prieškario Lietuvos KDP vadovas buvo dr. Leonas Bistras, išrinktas 1927 metų pabaigoje, kuriam laikui į Prancūziją išvykus Mykolui Krupavičiui.
1935 metais LKDP veikla buvo sustabdyta, bet ji kaip Katalikų veikimo centras neoficialiai veikė iki 1940 metų. Iki to laiko partijai pirmininkavo daktaras Leonas Bistras.
Taigi Lietuvos krikščionys demokratai turi savo garbingą istoriją, įeinančią ryškiais puslapiais į visos Lietuvos istoriją.
Pagal pranešimą, skaitytą minint LKDP atkūrimo 20-tąsias metines Kauno muziejaus menėje kovo 7 dieną.
© 2010 XXI amžius
|