|
Piliečiu ne gimstama, o tampama
Edmundas Simanaitis
Politinių kalinių ir tremtinių sueigose, susirinkimuose, suvažiavimuose teko ne kartą girdėti nusiskundimų ir priekaištų nūdienos jaunuomenei, kad jie esą nesidomi ar nepakankamai domisi Tėvynės praeitimi, o ypač Laisvės kovų istorija, Atgimimo meto įvykiais.
Šią tiesą gyvenimas patikrino begalę kartų
Lietuvos piliečiu ne gimstama, o tampama. Pirmąjį supratimą apie pareigas ir asmeninę atsakomybę bei visuomenės tradicijas vaikai gauna šeimoje. Kiek esu patyręs, Tėvynės laisvės kovų istorijos kursas yra vidurinių mokyklų ir gimnazijų programose. Pedagogų pastangos, ugdant auklėtinių tautinę savimonę ir pilietinio pareigingumo sampratą, vertintinos teigiamai. Apsilankęs keliose vidurinėse mokyklose ir gimnazijoje tuo įsitikinau. Tačiau žinant, kad politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės mažėja, norėčiau atkreipti tėvų bei pedagogų dėmesį į vieną mažai išnaudojamą galimybę.
Atsakomybė už Tėvynės rytojų
Tikriausiai vargu ar rastume Lietuvoje šeimą, kurios nariai okupacijos metais nebūtų patyrę represijų, persekiojimų, suvaržymų, orumo žeminimo ir patyčių. Deja, amžius, ligos, badmečio pasekmės ir katorginis darbas taigoje ar anglies kasyklose trumpina gyvenimą. Jau dvidešimt metų pagal galimybes naudojamės atkurto valstybingumo laisvėmis ir teisėmis, jausdami atsakomybę už savo šalies ateitį, o atsakomybė už Tėvynės rytojų pamažėle pereina jaunesnėms kartoms. Nukentėjusių nuo okupacijos piliečių visuomeninės organizacijos galėtų į savo ataskaitinius susirinkimus, suvažiavimus, šventinius minėjimus kviestis jaunimo organizacijų atstovus, pavyzdžiui, jaunuosius šaulius, skautus, jaunalietuvius, krikščionis-demokratus ir t. t..
Leisti jaunimui pajusti, ko iš jo tikimasi
Planuojant tokius renginius, derėtų skirti jaunimui aktyvaus dalyvio vaidmenį. Vyresniųjų klasių moksleiviai puikiausiai padarytų trumpą pranešimą nurodyta tema, pavyzdžiui, apie vietinius pasipriešinimo dalyvius, Sąjūdžio veikėjus ir pan. Jaunieji dainininkai ar šokėjai galėtų surengti muzikinį meninį pasveikinimą. Tačiau svarbiausia leisti jaunimui pasijusti lygiaverčiais renginio dalyviais kurioje nors srityje.
Reikia tikėtis, kad jaunieji svečiai, išklausę pagrindinį pranešimą arba atsakingo valstybinės valdžios pareigūno kalbą, alsuos ta pačia susirinkimo nuotaika ir pajus vyraujančią dvasią. Žinoma, varginti jaunimo užsitęsusiame susirinkime netiktų.
Kartos turėtų gebėti oriai ir abipusiai naudingai bendrauti
Teko girdėti, kad 1941 m. birželio sukilėliai, retėjant gretoms ir silpnėjant sveikatai, buvo pasitelkę mokyklinio jaunimo, kuris išradingai ir sklandžiai atliko bemaž visą organizacinį renginio darbą. Tuo buvo patenkintos abi pusės.
Rekomenduotina palaikyti ryšį su konkrečia mokykla. Tada rastųsi natūraliai susiklostantis kalendorius švęsti šventes ar minėtinas dienas rezistentų renginyje su svečiais iš mokyklos, o į mokyklos susirinkimą pakviesti vieną kitą partizaną, laisvės kovotoją, tremtinį, politinį kalinį. Tačiau reikėtų atminti, kad jaunuoliai nemėgsta pamokslavimo, peikimo ar aštrios kritikos, o vertina domėjimąsi jų veikla, padrąsinimą, paskatinimą.
Šiandien moksleivis rytoj laisvos šalies pilietis
Kita vertus, žiniasklaida gali atlikti papildomą teigiamą pilietinės savivokos stiprinimo vaidmenį. Savo ruožtu moksleivių ir garbaus amžiaus karių savanorių ar sugrįžusių iš Sibiro bendros nuotraukos šeimų albumuose liktų kaip gyvosios kartų istorijos liudytojos.
O pabaigai citata iš unikalaus 1991 metų Sąjūdžio manifesto: Laisvas pilietis tai žmogus, nebesukaustytas baimės, kad valstybė nesugebės apginti jo teisės į normalų gyvenimą, į laisvę ir nuosavybę, tai žmogus, suprantantis, kad valstybė turi tiek galios ir įgaliojimų, kiek jis, būdamas visuomenės nariu, jai deleguoja.
© 2010 XXI amžius
|