Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Apie jotvingius

Knygos pristatymas Signatarų namuose

Knyga „TERRA JATWEZENORUM“

Enciklopedijose nurodoma, jog baltų genčių grupei priklausantys jotvingiai gyveno dabartinės Lietuvos pietuose, Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytuose, kur dabar gyvena daugiausia lietuvių, save laikančių jotvingių palikuonimis.

Kovo pradžioje Signatarų namuose įvyko solidžios knygos „TERRA JATWEZENORUM“ (Jotvingių kraštas) sutiktuvės. Knygą 2009 metais išleido Punsko „Aušros“ leidykla, finansavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tai jau šeštas leidinio pristatymas skaitytojams. Programinę tarybą sudaro trys žymūs mokslininkai – akad. prof. Zigmas Zinkevičius, dr. Marytė Černelienė ir dr. Bronius Makauskas. Vyriausias redaktorius ir knygos sumanytojas bei sudarytojas, poetas, vertėjas ir publicistas Sigitas Birgelis sakė: „Mes, gyvenantys Suvalkų krašte, save laikome jotvingiais. Jie, kartu kovoję, gynęsi nuo priešų, ištirpo lietuvių tautoje. Šį savo darbą skiriame dingusiems jotvingiams ir tiems, kuriems brangus baltų paveldas“.

Keturios giminingos jotvingių gentys pagal savo materialinę ir dvasinę kultūrą nebuvo vienalytės: vienos artimesnės lietuviams, kitos – prūsams. Jotvingiai buvo karingi, iš Rusijos ir Lenkijos atsivarydavo belaisvių. Iki šiol žinomi jų vadai kunigaikščiai: Komotas, Skomantas, Skurda ir kt. Jotvingiai padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais. Per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274), o ypač po jo, nukentėjo ne tik prūsai, bet ir jotvingiai. Buvo sunaikinti jų ūkiniai ir administraciniai centrai, dalis gyventojų išžudyta, išvaryta į nelaisvę, ištremta. Ištuštėjusiose jotvingių žemėse ėmė kurtis lenkai ir lietuviai. Jotvingių likučiai susiliejo su naujaisiais gyventojais. Jotvingiai rašytinių paminklų nepaliko, mus pasiekė tik pavieniai žodžiai.

Knygos pratarmėje rašoma: „Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, kurie pasakoja apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį“. Leidinį sudaro trys skyriai. Pirmajame „Jotvingių laiko labirintuose“ straipsnius spausdina šeši autoriai. Akad. prof. Zigmas Zinkevičius apžvelgia jotvingių kalbą, filologas Algis Uzdila, įsteigęs „Jotvos“ sambūrį, straipsnyje „Upių dainos“ tyrinėja vandenvardžius ir ieško jotvingių kalbos pėdsakų, S. Birgelis spausdina savo straipsnį „Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose“ ir kt.

Didžiausias yra antrasis skyrius „Istorijos puslapių vingiose“, į kurį sudėti įvairių laikų parašyti straipsniai (jų autoriai – Mykolas Romeris, Kazys Šapalas, Barbora Vileišytė) ir dar žmonių atmintyje gerai išsilaikę įvykiai apie Lietuvos partizanų veiklą Suvalkų krašte ir Lenkijoje 1945–1950 metais (autorius dr. Bronius Makauskas), Lenkijos lietuvių veiklos ribojimas 1956–1960 metais (autorė dr. Marytė Černelienė) ir kt.

Trečias skyrius „Gyvi mūsų atminty“, kurį sudaro tik trys straipsniai, baigiamas padavimu „Jotvingių vado Skomanto mirtis“.

Knygos pristatyme kalbėjo akad. prof. Z. Zinkevičius, dr. Br. Makauskas, plačiai papasakojęs apie tai, kaip Lenkijos ūkininkai ir inteligentai globojo Lietuvos partizanus, nes suprato gilią mintį: „Kas dėl laisvės nekovoja, tas ją praranda“. Tačiau išdavysčių netrūko ir čia. Jotvingių žemėje palaidota 16 partizanų, jų atminimui pastatyta nemažai paminklų. Knyga gausiai iliustruota. Renginyje koncertavo Punsko kultūros namų kaimo kapela „Klumpė“.

Dr. Aldona Kačerauskienė

Jono JAKIMAVIČIAUS nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“