|
Ištaisyti klaidą dar nevėlu
Šarūnas gražus lietuviškas vardas, kuris asocijuojasi su legendine senovės laikų asmenybe. Saukos pavardė primena talentingų, darbščių ir taurių literatūros ir tautosakos mokslininkų, tautosakos leidėjų, propaguotojų šventą veiklą. Jų darbai švies šimtmečius Lietuvos ir pasaulio žmonėms. Taurins juos.
Tiesa, ir Šarūnas Sauka apdovanotas Nacionaline premija
Gaila, kad mūsų šviesuoliai keiksmažodžiais pavertė tokius prasmingus žodžius kaip patriotizmas, dorovė, idealizmas, pagarba, tiesa, altruizmas... Kodėl dabar mums per prievartą kemšama visokia bjaurastis, šlykštynė, niekšybė, purvas
Argi jaunas žmogus, murdydamasis daniškų kiaulių srutose, gali galvoti apie tautos šviesią ateitį? Argi kasdienė bjaurastis gali sukelti mumyse idealizmo, grožio ilgesį?
Tu siek idealo tik doro ir aukšto
Kodėl Čiurlionio ar Šimonio dailės kūriniai, Maironio ar Putino eilėraščiai, klasikinis baletas, dailusis čiuožimas, klasikinė muzika jaunimui sukelia alergiją? Žinoma, čia švietimo, mokymo, auklėjimo problema. Dabar kuriamas pasaulio žmogus žmogus be Tėvynės, be Dievo, be tėvų, senolių išminties, be dieviškosios dvasios, be idealiosios istorijos, be idealų, doros, grožio
Žmogus vartotojas, suvokiantis tik materialines reikmes. Deja, prie šitokių rezultatų prisideda ir Š. Sauka.
Tad pakalbėkime apie Prezidentūros šedevrą, kuriame daug kas protu ir širdimi nesuvokiama. Teks į pagalbą pasitelkti klasiką ir baltų mitologiją. Tikriausiai dailininkas savo sielą pardavė Mefistofeliui, kuris iš žmogaus tyčiojasi, laiko jį gyvuliu, kuris vadovaujasi neigimo, griovimo, naikinimo filosofija. Jis pragaištingai pavojingai valdo dabartinį mokslą, didžiulius turtus. Mefistofelis siautėja, šeimininkauja Lietuvoje ir beveik visame pasaulyje.
Mefistofelis dailininką, matyt, buvo nusivedęs į Auerbacho rūsį, kuriame girtuokliavo studentai, jis dalyvavo Valpurgijų naktyje raganų beprotiškoje puotoje ir lietuviškose pirtelių orgijose. Pirtelių orgijos saldus sovietmečio palikimas. Taigi tose orgijose pamatyti nuogaliai neišėjo iš galvos. Tada sumanyta juos nutapyti. Bet kaip nutapyti jų galvas? Tada Mefistofelis pakišo seniai darytas Lietuvos šviesuolių galvas. Rezultatas tapyba-montažas. Tikriausiai dailininkas nežinojo, kad tose nuotraukose mūsų šviesiausios, tauriausios, doriausios asmenybės, paaukojusios savo gyvenimą, kad mes išlaikytume tą mažytį žemės lopinėlį prie Baltijos, kad kalbėtume lietuviškai, kad būtume dori, gražūs, mylėtume Tėvynę ir Dievą.
Mefistofelis atnešė Rūpintojėlį, kažkokioje bjaurastyje, gal daniškų kiaulių srutose išmaudytą, ir įsakė tokį jį pavaizduoti. Bet Rūpintojėlis tai mūsų šventos išminties, gerumo, dorumo, rūpestėlio bei globos įkūnijimas. Rūpintojėlį droždami mūsų žmonės širdyje turėjo Kristaus gyvenimą. Rūpintojėlis mūsų Dievo, mūsų Kristaus atvaizdas.
Tačiau dailininkas, Mefistofeliui parsidavęs, mėgina eiti Fausto klystkeliais. Deja, Fausto intelektui jam neprilygti. Faustas, kad ir tragiškai klysdamas, vis dėlto suranda jėgų įveikti Mefistofelio šėtonišką galią ir jėgą. Jis skaudžiai išgyvena savo nusikaltimus ir ryžtasi išgelbėti mylimą žmogų
Faustas galų gale sveikina gyvenimą ir save atiduoda žmonėms, darydamas gražius ir kilnius darbus.
Net ir Prezidentė Mefistofelio šėtoniškai galybei atsispirti nepajėgė: kaip Margarita arba mūsų Eglelė ištarė Taip. Juk Mefistofelis jėga. Mūsų Eglelė, nežinioje išgyvenusi skaudų, tarsi ir laimingą gyvenimą, paaukoja save ir savo vaikus lietuvių tautai, jos žmonėms. Drebulėlė nėra išdavikė. Ji pasakė tiesą apie savo tėvą svetimąjį, kuris apgaule, prievarta pagrobė jos mamą. Iki šiol Eglelė ir jos vaikai medeliai liko šventi
Jie ilgiau išgyvena negu žmogus.
Mes galėtume dailininką už šį šedevrą nubausti pavyzdžiui, šimtu milijonų dolerių
Deja, Tėvynės šviesa, taurumas, kilnumas, dorumas negali būti vertinamas doleriais. Galėtume padovanoti kokį šimtą metelių gyvenimo valdiškuose namuose
Tačiau mes amžinai laikome širdyje šventus žodžius: Atleiskite, nes jie nežino, ką daro.
Mes trokštame, kad dailininkas nugalėtų Mefistofelį ir pasiųstų jį velniop. Tada nueitų į Prezidentūrą, atsiprašytų Prezidentės ir savo šedevrą išsigabentų ir kremuotų. Lietuvoje nėra tam galimybės, todėl tektų vežti į Rygą. O pelenus supilti į urną tegu tai primena paklydimus.
Lietuvių tauta laukia pasiaukojimo kilnių ir gražių darbų, kad mūsų Tėvynė prisikeltų naujam, gražiam, doram ir laimingam gyvenimui. Istorinė tematika tapyboje turi gilias šaknis. Štai kad ir garbusis tapytojas Janas Mateika (Jan Matejko) nutapė daugybę paveikslų Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė Vilniuje, Žalgirio mūšis, Liublino unija ir daugelį kitų. Tai ne pasenusi tradicija tai pagarba istorinėms asmenybėms, idealus estetinis požiūris. Ilgus šimtmečius jį su pagarba ir meile minės, žavėsis jo darbais ne tik Lenkijos, Lietuvos, bet ir viso pasaulio žmonės.
Kęstutis Žemaitėnas
© 2010 XXI amžius
|