| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Apie paskutinįjį Lenkijos prezidentą tremtyje
Per Lenkijos valstybinę delegaciją skraidinusio lėktuvo avariją balandžio 10-ąją, be Lecho Kaczynskio, žuvo dar vienas prezidentas tai paskutinysis Lenkijos prezidentas tremtyje Ryszardas Kaczorowskis, ėjęs 91-uosius metus. Ši pavardė nedaug kam girdėta, nes prezidentu jis tapo 1989 metais, kai Lenkija, valdoma komunistinio režimo, jau vadavosi iš jo. Balandžio 10-ąją reikšdama nuoširdžią užuojautą prezidento Lecho Kaczynskio, jo sutuoktinės ir daugelio iškilių sūnų bei dukterų netekusiai lenkų tautai, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II atskirai paminėjo ir R. Kaczorowskio pavardę. Tokių iškilių Lenkijos asmenybių kaip prezidento tremtyje žūtis tik padidina šią tragediją, sakė Jungtinės Karalystės monarchė, neseniai Didžiosios Britanijos sostinėje gyvenusį R. Kaczorowskį apdovanojusi Šv. Mykolo ir šv. Jurgio ordinu. Kaip atsitiko, kad net Lenkijoje mažai kas žinojo apie šį žmogų, politikos veteraną? Nuo 1940-ųjų Londone įsikūrusi Lenkijos emigracinė vyriausybė bemaž penkis dešimtmečius labiausiai neįtiko Sovietų Sąjungos komunistiniams vadams, nes jie pasidalijo Lenkiją perpus, taip pradėdami Antrąjį pasaulinį karą. Dar daugiau ji neįtiko komunistinei vadinamosios Lenkijos Liaudies Respublikos valdžiai. Juk tiek R. Kaczorowskis, tiek iki jo buvę penki prezidentai tremtyje buvo vieninteliai teisėti, konstituciniai Lenkijos valstybės vadovai. Tuo buvo įsitikinę ne tik lenkų pabėgėliai Vakaruose (jų čia buvo apie 300 tūkst.), bet ir Vakarų valstybės, nepripažįstančios prievartinio Lenkijos įjungimo į Sovietų Sąjungos satelitų sistemą. Vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo sukurta vyriausybė tremtyje iš pradžių Paryžiuje, po to ilgam įsitvirtinusi Londone. Emigracinė vyriausybė siutino komunistinį Varšuvos režimą. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis) šią administraciją laikė vienintele teisėta. Tačiau tuoj pat po karo rinkimus Didžiojoje Britanijoje laimėję leiboristai pripažino sovietinę Varšuvos valdžią. Nors ir ignoruojama oficialiojo Londono, Lenkijos išeivių administracija veikė iki pat komunistinės sistemos žlugimo. Britų sostinės centre esančiame name, simboliškai pavadintame Laisvosios Lenkijos pilimi, kiekvieną savaitę posėdžiaudavo prezidentas ir jo ministrų kabinetas. Satelitinės Lenkijos žiniasklaida šiems politikams negailėdavo patyčių ir užsipuolimų. Jie suvokė, kad tie ministrų posėdžiai tėra simbolinės rezistencijos išraiška. Visi šie žmonės buvo idealistai, tačiau nestokojo ir pragmatiško realizmo. Istorija įrodė, kad jie buvo teisūs: Lenkija atgavo laisvę, o komunizmas pasitraukė į nebūtį. Londone dar veikia Lenkų institutas, kurio vadovas A. Suchcitzas žino apie Lenkijos vyriausybės tremtyje darbus ir veiklą. R. Kaczorowskis gimė Balstogėje, neturtingoje geležinkelininko šeimoje, 1919 m. lapkritį, o į Lenkiją įsiveržus nacių ir sovietų armijoms, jis jau ėjo dvidešimtus metus. Iškart pasitraukęs į antisovietinį pogrindį, jau 1940-ųjų liepą buvo suimtas NKVD ir kalinamas Balstogėje ir Minske. Stalino troikos teismas jį buvo pasmerkęs myriop už veiklą, tačiau po ilgiau nei trijų mėnesio kalinimo mirtininkų kameroje nuosprendis sušvelnintas iki 10 metų sunkiųjų darbų lageriuose. Hitleriui užpuolus Sovietų Sąjungą 1941-ųjų birželį, Lenkijos ministras pirmininkas tremtyje Wladyslawas Sikorskis Londone su sovietų ambasadoriumi Ivanu Maiskiu pasirašė sutartį, pagal kurią maždaug 100 tūkstančių lenkų kariškių ir civilių galėjo evakuotis iš Sovietų Sąjungos. Kaip tik tada pirmą kartą ir atėjo pirmosios žinios, kad daugiau nei 20 tūkstančių karininkų mįslingai dingo prie Katynės ir kitose sovietinėse teritorijose įkurtuose lageriuose. R. Kaczorowskiui buvo leista pasitraukti iš SSRS bei prisidėti prie lenkų generolo Wladyslawo Anderso 2-osios divizijos britų armijos sudėtyje. 1944-aisiais Italijoje R. Kaczorowskis dalyvavo mūšiuose su hitlerininkais ties Montekasino vienuolynu. Po karo jis apsigyveno Londone, įgijo buhalterio profesiją ir ėmė aktyviai dalyvauti lenkų emigrantų organizacijose. R. Kaczorowskis buvo itin kuklus, ramus žmogus, nedvejodamas kovojęs už principinius dalykus. Jis daug prisidėjo prie ilgus metus trukusio spaudimo Londono vyriausybėms, kad šios oficialiai pripažintų, jog dėl Katynės žudynių kalti ne naciai, o būtent sovietų NKVD. Tiesos apie Katynės ir kitų vietovių žudynes išaiškinimas buvo jo gyvenimo prioritetas. Šeštuoju ir paskutiniu Lenkijos prezidentu tremtyje R. Kaczorowskis tapo 1989-ųjų liepą, kai komunistinis Wojciecho Jaruzelskio režimas gyveno paskutines dienas. Tuomet jis sakė: Tapti prezidentu lyg ir turėtų būti didžiausia garbė mano gyvenime. Bet taip nėra. Aš būsiu laimingiausias tuomet, kai prezidento tremtyje saugomus simbolius ranka rašytą valstybės konstituciją ir antspaudą perduosiu laisvos Lenkijos vadovui. Ir tai netrukus išsipildė 1990 m. gruodžio 22-ąją atskridęs į Varšuvą prezidentas tremtyje asmeniškai perdavė savo įgaliojimus demokratiniuose rinkimuose išrinktam savo šalies vadovui Solidarumo vadovui Lechui Walęsai. Taip R. Kaczorowskio vaidmuo pokarinėje Europos istorijoje buvo įtvirtintas. Savo aktyvią veiklą R. Kaczorowskis tęsė ir vėliau: globojo istorinių karinių objektų išsaugojimo Lenkijoje organizaciją, vadovavo Istorinės lenkų draugijos Didžiojoje Britanijoje senųjų karinių paminklų fondui, vadovavo lenkų harcerams (skautams), prižiūrėjusiems žuvusių Anderso kariuomenės karių kapus prie Romos. R. Kaczorowskis palaidotas balandžio 19-ąją Vilanovo (Wilanow) Dievo Globos bažnyčios kriptoje.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |