| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovo žūtis vis dar neįminta
Lenkijos prezidento L. Ka-czynskio ir jį lydėjusios delegacijos netikėta žūtis primena kitą skausmingą XX amžiaus Lenkijos istorijos puslapį. Tai 1943-iųjų liepos 4-osios tragedija Gibraltare, kai sudužus britų oro pajėgų lėktuvui Liberator žuvo Lenkijos laisvųjų karo pajėgų vadas ir vyriausybės vadovas tremtyje generolas Wladyslawas Sikorskis. Aukštų pareigūnų skrydžiams pritaikytas bombonešis sudužo vos pakilęs iš britų karinės oro bazės Gibraltare. Per šią katastrofą, sukrėtusią Lenkiją ir už jos ribų gyvenančius lenkus, žuvo visi 16 keleivių kartu su W. Sikorskiu į Londoną skridę karo vadai ir šeimos nariai. Gyvas išliko tik lėktuvo pilotas čekas Maxas Prchalas, kuris sulaužytomis kojomis išsikapstė iš skęstančių lėktuvo nuolaužų. Oficialaus britų armijos tyrimo metu nustatyta, kad tragedija įvyko dėl techninio gedimo užstrigusių vairalazdžių. Ši katastrofa, kurios aplinkybės nėra išaiškintos iki šiol, įvyko tuoj po to, kai 150 tūkstančių lenkų armijai vadovavęs generolas W. Sikorskis viešai nutraukė diplomatinius santykius su Maskva. Taip jis padarė, kai tik sužinojo apie Katynėje rastą NKVD nužudytų 20 tūkstančių lenkų karininkų kapavietę. Britų ir lenkų istorikai neatmeta galimybės, kad Liberator gedimą suplanavo būtent sovietų žvalgyba. Gibraltaro oro uoste tą pačią dieną šalia nesaugomo W. Sikorskio lėktuvo kelias valandas stovėjo sovietų lėktuvas, skraidinęs ambasadorių I. Maiskį tą patį, kuris kilniaširdiškai pasirašė sutartį su W. Sikorskiu dėl šimto tūkstančių Lenkijos piliečių evakuacijos iš Sovietų Sąjungos (tuo pat metu daugiau nei 20 tūkst. lenkų karininkų buvo žvėriškai žudomi Katynėje ir kitur). Būtent tuo metu Gibraltare dirbo garsusis sovietų dvigubas agentas Kimas Philby, anglų žvalgybos karininkas, specializavęsis sabotažo technologijose, kartu dirbęs su sovietų NKVD. Beveik po 30 metų vienas aukšto rango britų tyrėjas papildomo tyrimo metu padarė išvadą: Saugumo priemonės tame oro uoste buvo minimalios, todėl buvo galimybių įvykdyti sabotažą. Įsidėmėtina ir tai, kad į W. Sikorskį buvo kėsintasi dukart 1942 metų pradžioje ir pabaigoje, o likus 40 dienų iki žūties keliems W. Sikorskio vyriausybės ministrams anonimas telefonu, lyg numatydamas būsimus įvykius, pranešė apie jo žūtį virš Gibraltaro. W. Sikorskis buvo itin populiarus politikas ir gabus karo vadas. Dar 19191920 metais vadovavo lenkų kovoms su bolševikais ties Vilniumi ir Varšuva, 1922-aisiais jis buvo išrinktas premjeru. Po Jozefo Pilsudskio perversmo 1926-aisiais W. Sikorskis pasitraukė į Paryžių ir grįžo į tėvynę tik 1938 metais. Savo įžvalgiais straipsniais jis perspėjo Europos politikus apie galimą Hitlerio agresiją prieš pasaulį. Į Lenkiją įsiveržus nacių ir sovietų armijoms, nuo 1939 metų lapkričio jis iš Paryžiaus, o nuo 1940 metų birželio iš Londono vadovavo Laisvajai Lenkijos armijai (integruotai į britų karo pajėgas). Padedamas anglų, jis sugebėjo iš 100 tūkst. lenkų kareivių, dislokuotų Prancūzijoje, apie 34 tūkst. pėstininkų ir karo aviacijos korpusą perkelti į Didžiąją Britaniją. Kartu jis vadovavo Lenkijos vyriausybei tremtyje. 1941 metais generolas lankėsi JAV ir Kanadoje. Čikagoje jį entuziastingai sveikino 75 000 lenkų kilmės amerikiečių. 1943 metais, sužinojęs apie Katynės miške nužudytus ir palaidotus lenkų karininkus, Sikorskis kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, prašydamas išaiškinti Sovietų padarytus nusikaltimus. Tada Stalino režimas nutraukė iki tol tolygiai besivystančius Lenkijos emigracinės vyriausybės ir Sovietų Sąjungos santykius. Po kelių savaičių Sikorskis iš Londono išskrido į Viduriniuosius Rytus. Grįžtant jo lėktuvas, trumpam nusileidęs Gibraltare, patyrė avariją. Staigi generolo žūtis buvo itin naudinga stalininei Kremliaus valdžiai Teherano konferencijoje 1944-aisiais J. Stalinas kur kas lengviau įgyvendino planus pokarinėje Rytų Europoje, juo labiau kad jo planams pritarė ir tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis, vertęs naująjį Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovą S. Mikolaijczyką nesipriešinti Sovietų teritorinėms pretenzijoms Lenkijai. Neabejotina, kad generolo Sikorskio žūtis atėmė iš Lenkijos galimybę priešintis sovietų įtakai. Lenkija su W. Sikorskiu priešakyje būtų turėjusi geresnes galimybes išsikovoti daugiau autonomijos nuo Maskvos. Įtartina lieka ir tai, kad po generolo žūties buvo paskleista hipotezė esą jo žūtis buvo naudinga ir Didžiosios Britanijos politikams. Reikia manyti, kad tą mintį ypač skleidė Sovietų agentūra Europoje. 2000-aisiais Londono centre W. Sikorskiui pastatytas paminklas.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |