Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

JAV ir pasaulį tobulinti bandantis lietuvis

Dr. Petras Ironis Jokubka

Amerikos lietuvis dr. Petras Ironis Jokubka, didis patriotas, yra vienas vyriausių užsienio lietuvių. Dr. P. I. Jokubka yra teisininkas, politologas, visuomenės veikėjas, atsargos karininkas, šaulių organizacijos narys.

„XXI amžiaus“ skaitytojams siūlome kiek patrumpintą dr. Kazio Ėringio straipsnį „Apie dr. Petro Ironio Jokubkos veikalą „American nationality and the A.N.O.“ Beveik 1000 puslapių veikale anglų kalba P. I. Jokubka pataria, kaip turėtų būti kuriamos JAV partijos, kaip turėtų funkcionuoti valstybė, įstatymų leidybos ir vykdomieji organai, teismai. Be to, autorius skiria daug dėmesio šeimai, svarsto, ką reikėtų daryti, kad ji sutvirtėtų, pagerėtų moralė, vystytųsi kultūra.

Stasys POVILAITIS

Apie dr. Petro Ironio Jokubkos veikalą „American Nationality and A.N.O.“

Habil. dr. Kazys ĖRINGIS

Tai dviejų tomų veikalas apie didelę ir gražią svajonę, kurį parašė Amerikos lietuvis, pokario ateivis iš Vokietijos. Lietuvių išeivija Amerikoje, atvykusi ir įsikūrusi šioje šalyje įvairiu laiku ir dėl skirtingų motyvų, atliko savo pavergtai ir du kartus prisikėlusiai Tėvynei labai svarbius darbus.

Dr. P. I. Jokubkos paskelbtas darbas ypatingas ne tik savo beveik 1000 puslapių dydžiu. Tai fenomenas, kuriam nei iš prieškario, nei iš pokario lietuvių ateivių niekas nesiryžo. Pokario Vokietijoje universitetą baigusio jaunuolio nenugąsdino mintis Amerikoje rašyti milžiniškos apimties knygą. Maža to, knygą autorius, matyt, išleido savo lėšomis. Tačiau svarbiausia yra tai, ką dr. P. I. Jokubka parašė. Jis, ateivis iš Lietuvos, sulaukęs garbingo amžiaus, užsimojo amerikiečius pamokyti, kaip jiems reikėtų gyventi ir tvarkyti savo kraštą bei žmones. Jis tai daro sekdamas prieškarinės Lietuvos pavyzdžiais ir moko amerikiečius patriotizmo, jausdamasis pilnateisiu amerikiečiu.

Tai keistas fenomenas. Lietuva okupuota ir trypiama komunistinės Maskvos, keliasi naujam gyvenimui, o komunizmo prievartos išguitas iš Lietuvos lietuvis asmenines santaupas aukoja ne tėvynei Lietuvai gelbėti, o ryžtasi mokyti savo antrąją tėvynę. Čia jis įžvelgia Amerikos ir Lietuvos giedrą rytojų.

Apie dr. P. I. Jokubkos knygą lietuvių išeivijos periodinėje spaudoje jau buvo rašyta. Lietuvos spaudoje būta tik užuominų. Peržvelgsiu 1994 metais išleistos knygos 2-ąją laidą kiek plačiau.

Dr. P. I. Jokubkos knygoje „American Nationality and A.N.O“ prisiminti amerikiečių valstybės kūrėjai ir vadai, pradedant T. Džefersonu (Jefferson, 1743–1836). Jie ypatingomis progomis pareikšdavo, jog „mes, amerikiečiai, turime didžią svajonę sukurti laisvą ir klestinčią Ameriką visiems žmonėms“. Vienas iš paskutiniųjų šiuos žodžius 1984 metų metinėje kalboje „Speech of Unions“ ištarė Ronaldas Reaganas.

Savaip šiai minčiai atliepia ir dr. P. I. Jokubka. Rašydamas savo veikalus, kaip tikras amerikietis, jis norėjo realizuoti didžiąją svajonę ir Amerikos ateities šviesią viziją. Kokia ta autoriaus svajonė ir galima Amerikos ateitis? Veikalų autorius, kaip antikomunistas, prioritetą teikia Amerikos respublikonų partijai ir jos konservatyviajam sparnui, pažymėdamas, kad nors Amerikos visuomenę sudaro tautų mišinys, tačiau ji turi ir daug bendro – amerikietiško, tad sudaro susitelkusią tautą. Autorius, ilgą laiką išgyvenęs Amerikoje, įsitikino, kad kai kurių tautybių asmenys, veikdami savo kilmės tautų vardu, nori atlikti pirmaujantį vaidmenį, į pavainikių vietą nustumdami kitų tautų kilmės žmones. Jeigu amerikiečių tautybės klausimas būtų pakeltas į aukštesnį lygmenį, vienodi svarbūs galėtų pasijusti visi žmonės. Jiems būtų lengviau vadinti save amerikiečiais negu anglais ar airiais. Tos tautybės, kurios veikdamos savo vardu nori lemti politiką savo naudai, skelbia liberalizmą, esą lygybę visiems, tuo mažindamos amerikietiškąjį patriotizmą. Jos dažniausiai veikia Demokratų partijos vardu. Kitų tautų kilmės piliečiams ir tiems, kurių proseneliai gimę jau Amerikoj, pagal dr. P. I. Jokubką, nieko kito nelieka, kaip remti Respublikonų partijos nacionalistų sparną. Betgi nacionalizmas Amerikos visuomenę, jeigu jį suprasti europietiškai, verčia suklusti.

Pirmosios knygos pradžioje autorius kalba, kaip nacionalizmas pasireiškė įvairiose tautose. Jis iškelia nacionalizmo reikšmę valstybių kūrimosi ir vystymosi metu, prisimena ir Lietuvos tautinį atgimimą.

Didelę dalį pirmosios knygos skiria supažindinti skaitytojus su politinėmis partijomis ir su ANO (American National Organisation) – su jo siūloma kurti visuomenine Amerikiečių nacionaline organizacija. Dėl skirtingos šių terminų interpretacijos Amerikoje ir Europoje bei painiavos atskirų tautų kalbose, nebūtų nuodėminga suprasti, jog tai Organisation of American Nationals, t. y.  Amerikos tautiečių organizacija. Jis pabrėžia, kad ANO turėtų būti masinė ideologinė organizacija, turinti narius, kurie moka nario mokestį. Tai būtų ne politinė partija, tačiau tokiai organizacijai Respublikonų partija galėtų būti erdvė reikštis. Taigi, ANO galėtų būti tarpinis visuomenės sluoksnis tarp respublikonų konservatorių ir liberalų. Kaip organizuoti ANO skyrius kiekvienoje rinkimų apygardoje, dr. P. I. Jokubka yra parašęs dar vieną knygą, III tomą, kuri yra dar radikalesnė. Ji galėtų būti išleista tuomet, kai Amerikoje įsigalės nacionalistinis judėjimas.

Knygos autorius įsivaizduoja, jog ANO nariai, kaip civilinės organizacijos veikėjai, turėtų turėti uniformas. ANO santalkų skyriams vadovus galėtų padėti parūpinti kiekvienos apygardos fabrikų ir įmonių savininkai, skirdami jais kadrų vadybininkus – respublikonus ir gal nacionalistus. Šie vadybininkai galėtų gamyklų brigadininkais skirti respublikonus – nacionalistus, kurie savo rinkimų apylinkėse turėtų eiti ir rinkimų apylinkių kapitonų pareigas. Klausimas, ar tokia demokratija sužavėtų mėlynkelnius ir ypač tuos, kurie už juos turėtų balsuoti?

Kyla klausimas, kodėl dr. P. I. Jokubka, išgyvenęs beveik visą savo gyvenimą neideologinėje partijų sistemoje, perša ideologinę srovę? Matyt, tai galėjo lemti jo narystė ideologinėje Lietuvių krikščionių demokratų sąjungoje ir tokių partijų sėkmingas veikimas prieškario Lietuvoje bei visoje Europoje. Jis nesiūlo Amerikai krikščionių demokratų partijos, nes čia europietiška krikščioniškoji demokratija yra svetima. Socialistinis judėjimas Amerikoje irgi nepopuliarus – tada lieka tik nacionalistinis patriotizmas.

Nežiūrint į tai, kad Amerikos abi didžiosios politinės partijos neideologizuotos, P. I. Jokubka išvedžioja, kad Amerikos demokratija, jos techninė, ekonominė ir politinė pažanga išsivystė ideologinėms srovėms veikiant. Jis nurodo penkias sroves. Pirmoji ideologinė patriotinė srovė iškovojo kraštui laisvę. Nualintame krašte dėl atsiradusių sunkumų kai kurie gyventojai murmėjo, esą prie Anglijos buvo geriau, kaip dabar kai kurie lietuviai sako, kad prie ruso neva buvę geriau. Pagal dr. P. I. Jokubką, dalis federalistų perėjo į opozicinę Demokratų-respublikonų partiją ir sudarė stiprų nacionalistų sparną bei ideologinę srovę. Nacionalistų spaudžiamas prezidentas Madisonas 1812 metais paskelbė Anglijai karą, siekdamas ją visai išvaryti iš Amerikos kontinento. Nacionalistai sudarė atskirą savo partiją ir pavadino ją Nacionaline respublikonų partija. Nacionalistai laimėjo rinkimus ir prezidentu tapo Johnas Quincy Adams. Pagal P. I. Jokubką, Henris Clay yra nacionalistų patronas. Jis aukštai vertina ir prezidentą Theodorą Rooseveltą, kurio prezidentavimo metais (1901–1909) Amerika tapo itin galinga.

XIX šimtmečio viduryje Amerika dar negalėjo išspręsti vergijos klausimo: Pietų valstijos gynė vergiją, o Šiaurė nepakentė jos. Artėjo konfrontacija, kuri ypač paaštrėjo, kai gimė trečioji ideologinė srovė, pagal autorių – humanistinė. Tai srovei užuomazgą davė 1848 metais įsteigta Laisvos žemės partija, reikalavusi, kad iš laisvų žemių sudaroma valstybė būtų laisva nuo vergų. Laisvos žemės partija įstojo į Respublikonų partiją, kuri vergijos klausimą išsprendė 1861–1865 metų pilietiniame kare.

Laimėję Pilietinį karą respublikonai per švelniai elgėsi su nugalėtais pietiečiais, kurie dar ilgai vergams nenorėjo duoti pilietinių teisių. Jie neigė negrams balsavimo teisę, diskriminavo viešose vietose, mokyklose ir darbovietėse. Iškovoti juodosios rasės žmonėms pilietines teises atėjo ketvirtoji, kaip P. I. Jokubka ją vadina, – pilietininkų srovė. Pilietininkams vadovavo demokratai, prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ir partijos liberalai. Liberalai, perėmę Demokratų partijos vadovavimą, nuėjo į kraštutinumus, nes kovojo ne tik už lygias piliečių teises, bet ir už žmonių laisvę. Kai žmonės pradėjo naudotis tomis laisvėmis pernelyg laisvai, moralė pašlijo. Lytiniai iškrypėliai užlipo ant pakylos ir reikalavo lygių teisių savo iškrypimų propagandai mokyklose, spaudoje. Ėmė klestėti pornografija, televizijos ekranuose pradėta rodyti lytiniai santykiai, jais mėgaujamasi reklamuojant prekes. Nevedusių lytinis santykiavimas prarado ribojimų normas, įgijo naujovišką „herojinį“ cinizmą, dėl ko atsirado daug nelegalių vaikų, rašo dr. P. I. Jokubka. Tarp juodosios rasės žmonių priskaičiuojama iki 68 proc. vaikų, gimusių iš netekėjusių motinų, kurių dauguma valdžios išlaikomos. Kraštas grimzdo bedugnėn. Abi partijos tuo susirūpino. Kilo penktoji – moralistų srovė, kuri įsikūnijo Respublikonų partijos konservatorių sluoksniuose, ir su savo programa laimėjo 1994 metų rinkimus į Kongresą.

Aptaręs penkių ideologinių srovių veiklą autorius daro išvadą, kad jos lėmė Amerikai tikrą demokratinį kelią. Ir jei idealistai-nacionalistai būtų pajėgę seniau įsteigti masinę organizaciją ir jai paruošti ilgalaikę programą, kurios tikslas – naikinti vergiją, suvienodinti žmonių teises, kelti moralę, apkarpyti monopolijas, o dabartiniais laikais – kontroliuoti ekonomikos raidą, tai tokia organizacija gal ir šiandien gyvuotų. Tačiau tas nebuvo padaryta, todėl dabar pats laikas savo klaidas taisyti, mano P. I. Jokubka. Konservatoriai, kaip ir jų oponentai, neturi didelės galimybės ilgai išsilaikyti valdžioje. Tada ateis eilė nacionalistams. Jiems reikėtų rūpintis žmonių morale ir įvesti bent ribotą ekonomikos kontrolę, be kurios neįmanomas sėkmingas žmonių įdarbinimas. P. I. Jokubka kartoja, kad nacionalistai neturi steigti savo atskiros partijos – jie turi dirbti Respublikonų partijoje, kaip jos vidurio kelias. Kiekviena ideologinė srovė, tapusi partija ir einanti į rinkimus, susiduria su pavojais pralaimėti ar net išnykti, nes kiekviena ideologija susilaukia priešų. Taip prarado reikšmingumą fašistų, nacionalsocialistų ir komunistų partijos. Ideologinės srovės gali veikti ir kitų ideologinių partijų sudėtyje, kaip konservatoriai ir liberalai veikia abiejose didžiosiose šalies partijose. Net kai partijos pralaimi rinkimus, jų ideologinės srovės gali išlikti nepaliestos ar išeiti net sustiprėjusios. Tada jos gali kritikuoti savo partijas už padarytas klaidas. Dr. P. I. Jokubka atskleidžia Amerikos demokratijos neideologinių partijų savitumą ir jėgą.

P. I. Jokubkos knygos 2 tomas (jo paantraštė – „Vidaus ir užsienio politika (autoriaus siūlymai)“) suskirstytas į dvi dalis. Pirmoji nagrinėja, kokia turėtų būti Respublikonų partijos politika, kad ji laimėtų rinkimus. Jis mano, kad kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų parengti programinį veikalą, kuriame išdėstytų savo politinę koncepciją ir ūkio šakų, krašto gynybos, užsienio politikos ir visuomeninių uždavinių sprendimo prielaidas, nurodytų būdus, kaip išeiti iš moralinio nuosmukio.

Pietų Amerikos valstijose, kur stambūs žemvaldžiai išnaudoja darbininkus, pagal P. I. Jokubką, žemės ūkio reikalus reikėtų spręsti įgyvendinant panašią žemės reformą, kokia buvo prieškario Lietuvoje, pagal prel. Mykolą Krupavičių. O Lotynų Amerikos valstybėms tokia reforma būtų vaistas nuo komunizmo.

Pietų Amerikos mažoms ispanų kalbą kalbančioms valstybėms autorius siūlo susijungti ir suorganizuoti pasaulinę konfederaciją. Lietuvai reikėtų arčiau bendradarbiauti su Estija ir Latvija.

Susirūpinęs dėl gimimų kontrolės P. I. Jokubka pažymi, kad reikėtų surasti nesantuokoje gimusių vaikų tėvus ir juos priversti išlaikyti motinas ir vaikus. Tėvų nesuradus, reikėtų motinoms pasiūlyti darbą. Autorius siūlo ir kitas radikalias priemones spręsti nesantuokinių vaikų gimimo ir jų išlaikymo problemas. Matant dalies Amerikos moterų pastangas užsitikrinti gerą gyvenimą gimdant daug vaikų, matyt, kad galima pateisinti ir šį radikalumą.

Ekonomikos srityje P. I. Jokubka pasisako prieš kompanijų susijungimą ir tvirtina, kad jeigu tam nebus užkirstas kelias, netrukus Amerikoje bus tik šimtas kompanijų dinozaurų, kurios kontroliuos prekių kainas ir diktuos politiką. Šios šmėklos regimybė nujaučiama ir Lietuvoje. P. I. Jokubka smerkia ir atlygio už darbą kraštutinumus. Kai į uniją suburti darbininkai gauna per valandą 40 ir daugiau dolerių, plius visokius priedus, o kiti dirba už minimalų atlyginimą, yra pasibaisėtina neteisybė. Autorius siūlo remtis mažiausio atlyginimo formule. Bedarbiui kompensacija ir valdžios šalpa negali būti didesnė už minimalų atlyginimą. Konservatoriams P. I. Jokubka atrėžia, kad ir laisvoj ekonominėje sistemoje egzistuoja tam tikra kontrolė: nustatomas minimalus atlyginimas, palūkanų dydis, reguliuojamos vaikų darbo valandos, akcijų prekyba ir kt. Atlyginimai neturėtų būti didesni už penkis minimalius atlyginimus. Valstybė turi reguliuoti darbo unijų ir darbdavių santykius, palaikydama tuos darbininkus, kurie yra pajėgūs dirbti, bet nėra pajėgūs rungtis su veržlesniais darbininkais. Valdžios išlaidumą reikėtų riboti, valdininkų algos negali būti nuolat keliamos. P. I. Jokubka siūlo, kad rašydamas testamentą amerikietis patriotas dalį savo turto paskirtų valstybės skoloms mažinti, ką jis pats padarė.

Darbo unijų federacijos (AFL–CIO) tikslas turėtų būti visus aprūpinti darbu, o ne reikalauti nuolat kelti algas ir mažinti darbo savaitę iki 40 valandų. P. I. Jokubka mano, kad unijų apetitai būtų sumažinti, jei būtų priimta jo siūloma minimalaus atlyginimo sistema, nes autorius baiminasi, kad tarptautinės socialistų vadovaujamos darbininkų profesinės sąjungos siekia pasaulinės darbininkų diktatūros.

P. I. Jokubka griežtai kritikuoja Amerikos šalpos sistemą. Amerika šelpia ne tik visas vienišas motinas ir jų vaikus, bet ir tinginius, narkomanus bei alkoholikus. Tuo ji palaiko prostituciją ir skatina skyrybas. Teigiamai jis atsiliepia apie maisto talonų (Food Stamps) programą ir pažymi, kad jei jau turime šelpti narkomanus ir alkoholikus, tai geriau jau duoti jiems duonos, bet ne pinigų. Jis kritikuoja pašalpų tvarką butams, nes tos pašalpos neretai gaunamos apgaulės būdu ir prašoka minimalaus uždarbio dydį. Jis pasisako, kad kriminalinių nusikaltėlių, alkoholikų ir nepadorių tėvų vaikai būtų perduoti tvarkingiems tėvams.

Pagal P. I. Jokubką, Amerikos patriotai–nacionalistai  kada nors laimės rinkimus ir paims valdžią į savo rankas. Įgyvendinti jų programą reikės laiko, todėl jis siūlo, kad būtų formuojama stipri vykdomoji valdžia. Autorius mano, kad prezidento galios neturėtų būti sumažintos, o prezidentavimo laikas turėtų būti pratęstas net iki keturių kadencijų. P. I. Jokubka smerkia besaikes teises sulaikytiems nusikaltėliams, kurie gali neduoti parodymų, o gynybai gauti nemokamą advokatą. Nusikaltėliai turi būti baudžiami už padarytus nusikaltimus, nežiūrint į tai, kaip jų kaltė įrodoma.

Aukščiausiojo teismo galios reguliuoti politiką turėtų būti apribotos, nes tai – Kongreso ir Prezidento sritis. Aukščiausiojo teismo galioms suvaržyti siūloma, kad Kongresas išleistų Konstitucijos papildymą. Apskritai Amerikos teismai stengiasi saugoti nusikaltėlių teises, primiršdami nukentėjusiųjų teises. Teisėjai turėtų būti skiriami, nes paskirti teisėjai gali būti lengviau atleidžiami.

Amerikoje nusikaltimų labai daug. Vašingtone gyvena 70 proc. (šiuo metu jau apie 90 proc. – red.) juodosios rasės žmonių, čia įvykdoma labai daug nusikaltimų.

Vienerių metų privalomąja karine tarnyba ir privalomuoju mokslu gimnazijose autorius siūlo mažinti jaunimo nusikaltimų skaičių. Nusikaltimus mokyklose išaiškinti mokytojams galėtų padėti skautai. Siūloma cenzūruoti filmus ir laikytis griežtesnės drausmės namie bei mokyklose. Priklausymas ginkluotoms gaujoms turi būti laikomas dideliu nusikaltimu. Policija turi turėti teisę įtariamus gaujos narius sulaikyti ir juos iškratyti. Ypač griežtas bausmes P. I. Jokubka siūlo skirti recidyvistams, vagims ir plėšikams. Sekliai turėtų būti gerai apmokami iš konfiskuoto nubaustų plėšikų turto. Kriminalinių užmačių darbo unijos turi būti įveiktos. Valdžia turi konfiskuoti jų pensijoms ir streikams remti skirtas lėšas.

Po Vietnamo karo jauni vyrai ėmė vengti karinės tarnybos. Karui daugiausia pasipriešino studentai, kuriems vadovavo radikalai. Kai kuriems labiau rūpėjo jų kilmės tautų, o ne Amerikos reikalai. Kovodami su valdžia, jie kūrė aborigenų įvaizdį: nekirpo plaukų, neskuto barzdų ir rengėsi kaip valkatos. Jų paskleistas netvarkingo jaunuolio įvaizdis išliko iki šių dienų. Tie radikalų maištai ir paskatino, kaip tvirtina P. I. Jokubka, parašyti aptariamą knygą, kuria jis siekė pastoti kelią tokiems bruzdėjimams ateityje.

P. I. Jokubka radikalus vertina griežtai. Jis sako, kad asmenys, kurie nori jėga pakeisti demokratinę santvarką į nedaugelio diktatūrą, turėtų būti laikomi nusikaltėliais, nes jie nori pavergti kitus ir juos išnaudoti. Organizuotas pasipriešinimas prieš bet kokį valdžios autoritetą yra pavojingas nusikaltimas. Jis turi būti tramdomas griežtomis priemonėmis. Asmenys, protestavę prieš Vietnamo karą, atsisakę stoti į kariuomenę ar dezertyravę, turi būti laikomi neištikimais piliečiais ir jie neturėtų užimti atsakingų pareigų valstybės žinybose.

Knygoje pabrėžiama, kad kalėjimai turi tarnauti kaip baudimo institucija ir kaip vieta izoliuoti visuomenei pavojingus asmenis, čia ne vieta pramogoms. Kaliniai, turėdami didelę judėjimo laisvę,  rengia susirinkimus ir planuoja, kaip išėjus į laisvę vykdyti naujus nusikaltimus, bankų apiplėšimus ir suirutes. Juk garbinga būti „plėšiku-revoliucionieriumi“. Tokius revoliucionierius verbuoti kvietė laisvai patenkanti į kalėjimus kairioji spauda ir kairieji advokatai, kurie net ragino to imtis Nacionalinę advokatų gildiją. Kalėjimuose autorius siūlo įrengti įvairios rūšies dirbtuves, net fabrikus, kuriuose kaliniai dirbdami galėtų užsimokėti už išlaikymą ir dar susitaupyti. Norint apsaugoti silpnesniuosius kalinius nuo homoseksualų pasikėsinimų ar sadistų užpuolimų, P. I. Jokubka siūlo, kad kamerose nebūtų daugiau kaip keturi žmonės. Galėtų būti leidžiama turėti televizijos aparatus. Laikinas televizoriaus atėmimas – disciplinos palaikymo priemonė.

Kiekvienas Amerikos jaunuolis turi praeiti vienerių metų privalomąją karinę tarnybą. Šauktini 18 metų sulaukę ir baigusieji gimnazijas jaunuoliai.  Karinė prievolė turi būti patriotizmo, moralės ugdymo bei fizinio pasirengimo mokykla. Čia jaunuoliai turi būti  mokomi drausmės ir paklusnumo. Kiekvienas sveikas jaunuolis, rašo P. I. Jokubka, turi skirti bent vienerius savo gyvenimo metus valstybei, atsimokėdamas už viską, ką jis iš jos gauna: nemokamą pradinį ir vidurinį mokslą, nemokamas sporto ir mokslo priemones bei stipendijas. Be to, neturtingi dar gauna nemokamą mokslą, butą ir specialų darbinį mokymą. Pašauktam kareiviui suteiktas maistas, butas ir drabužiai, taip pat pinigai, kurių neturėtų būti mokama daugiau kaip 50 dolerių per mėnesį. Kol Amerikoje yra daugiau kaip 5 mln. bedarbių, tokia sistema yra ekonomiškai pateisinama. Jaunuoliai, kurie nebaigia gimnazijos, galėtų ją baigti kariuomenėje. Jei visi sveiki vyrai atitarnautų privalomą tarnybą, kariuomenei būtų lengviau iš jų pasirinkti savanorius dar dvejų ar trejų metų tarnybai. P. I. Jokubka griežtai pasisako prieš kareivių telkimą į unijas, mūsiškai tariant – būrimąsi į profsąjungas.

Knygoje daug dėmesio skiriama moralei ir žmonių silpnybėms: girtuokliavimui, narkotikų vartojimui, prostitucijai, pornografijai ir lytiniams iškrypimams. Autoriaus nuomone, dabartiniai Amerikos įstatymai yra pernelyg liberalūs. Nenormalu, kad lytiniai iškrypėliai gali reikalauti sau lygių teisių dėstyti mokyklose, piršdami savo lytinį iškrypimą. P. I. Jokubka mano, kad homoseksualai yra ne mažiau pavojingi kaip raupsuotieji ir todėl piktybiškiausi iš jų turėtų būti izoliuoti nuo visuomenės, kad savo elgsena arba liga neužkrėstų kitų žmonių.

Pagal P. I. Jokubką, moralę griaunančios jėgos yra labai stiprios. Su jomis sėkmingai kovoti gali tik politinės partijos ir valdžia. P. I. Jokubka siūlo tų pareigų imtis patriotams-nacionalistams, kuriems svarbiausia – Amerikos geresnė ateitis. Jis mano, kad moralė turi remtis religiniais principais, bet ne partijų doktrinomis. Jis sako, kad nacionalistai, kovodami už moralinius principus, turi elgtis kaip bažnyčių nariai. Liberalizmas yra didžiausias moralės priešas, nes „duodamas laisvę visiems seksualiniams pasireiškimams – pornografijai, seksualiniams iškrypimams, nevedusių porų bendram gyvenimui  ir lytiniam santykiavimui – liberalizmas paneigia pagrindinius moralinius principus ir veda tautą į komunizmą“.

Antai Vietnamo karo metu radikalams studentams vadovavo kairieji liberalai profesoriai, kurie kovojo prieš nusistovėjusią tvarką, religiją, drausmę, moralę.  Iš tikrųjų universitetai turėtų siekti įgyvendinti pagrindinius moralinius principus. Asmenys, kuriantys pornografinius filmus ir pozuojantys juose, turi būti išaiškinami ir griežtai baudžiami. Konstitucija garantuoja žodžio ir spaudos laisvę opozicinėms partijoms, bet ne gobšiems kriminalistams tvirkinti Amerikos jaunimą. Turėtų būti priimtas naujas Konstitucijos papildymas, kuris apibrėžtų pornografiją ir pavadintų ją nusikaltimu. Visuomenės atstovų turi būti cenzūruojama televizija, propaguojanti šaudymus, muštynes, lytinius santykius ir necenzūrinius žodžius. Valdžia turi išaiškinti prostitucijos namus, merginų, moterų suvedžiotojus ir juos griežtai bausti.  Seksualinių iškrypėlių buvo visose tautose ir visais laikais, bet niekada ir niekur jie nebuvo taip proteguojami kaip Amerikoje. „Turime apsaugoti amerikiečių vaikus ir tautą nuo iškrypimo, – rašo P. I. Jokubka, – ir kovoti su vaikų tvirkintojais visomis priemonėmis. Tvirkintojus turime izoliuoti nuo normalių žmonių, užkirsti jiems kelią kandidatuoti į viešas pareigybes, balsuoti rinkimuose ir vesti agitacinę propagandą už pasirinktus kandidatus.“

Amerikoje kovą su narkotikais veda speciali žinyba. Ši įstaiga dėmesį kreipia į urminę prekybą ir mažai domisi pardavėjais, slankiojančiais žmonių telkimosi vietose, kavinėse, restoranuose, mokyklų patvoriuose ir kt. P. I. Jokubka mano, kad norėdama efektyviai kovoti su narkotikų prekyba ši žinyba turėtų policijai nurodyti areštuoti kiekvieną pardavėją. Suimtajam kelti sąlygas: arba išduoti tuos, iš kurių gauna prekes, arba kalėjimas. Turėtų būti lankomasi narkomanų reabilitacijos centruose ir klausinėjama pacientų, iš kur jie gaudavo narkotikų. Išaiškinti mokinius, kurie vartoja narkotikus, galėtų padėti net ir skautai, nes jie pasižada propaguoti blaivybę.

Užsienio politikos skyriuje P. I. Jokubka svarsto, kaip sukurti pasaulio federaciją. Jo knyga parašyta dar tuo metu, kai egzistavo Sovietų Sąjunga, todėl būdai, kaip to siekti, dabar jau pasikeitė, bet tikslas išliko tas pats. P. I. Jokubka siūlė Laisvų tautų federaciją, o dabar kalbama apie Pasaulinę federaciją, apie globalizmą.

P. I. Jokubkos nuomone, šalių bendradarbiavimo reikia, kad būtų išvengta naujų karų, kad būtų sutramdyti prievartinių valstybių išpuoliai ir tolygiau paskirstyti pasaulio turtai. Kad būtų galima  kontroliuoti atominius ginklus, lengviau susitarti dėl ginklavimosi mažinimo, vykdyti tarptautinius projektus, kurių viena valstybė nepajėgia atlikti.

Prieškarinė Tautų Sąjunga nesugebėjo sukurti taikos ir netrukus užgriuvo Antrasis pasaulinis karas. Po karo valstybių vadovai suplanavo naują tarptautinę organizaciją ir ją pavadino Jungtinių Tautų vardu. Tai ne tautų, o valstybių tarptautinė organizacija. Tačiau ši buvo daug veiksmingesnė už Tautų Sąjungą. Ji jau kelis kartus gebėjo sėkmingai sutelkti tarptautinę kariuomenę. Pirmą kartą tokią kariuomenę subūrė akcijai prieš Iraką. Tada Irakas, užgrobęs Kuveitą, buvo sutriuškintas. Antrą kartą – Bosnijoje, trečias kartas – Kroatijos gynyba nuo Serbijos agresijos. Ketvirtas atvejis – karinio smūgio bausmė Jugoslavijai už etninį valymą. Šiais atvejais Amerikai pavyko įtikinti sąjungininkus sukaupti  dideles karines pajėgas. P. I. Jokubka mano, kad tarptautinio autoriteto žinioje turi būti sukauptos didelės kariuomenės nuolatinės pajėgos. Amerikos nacionalistai turėtų imtis iniciatyvos skatinti tautas šio tikslo siekti ir rengti planus, kaip tai įvykdyti.

© 2010 „XXI amžius“