Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Režisierius Andriejus Nekrasovas siūlo imti pavyzdį iš Gruzijos

Sensacingo dokumentinio filmo „Uroki ruskogo“ režisierius Andriejus Nekrasovas Autoriaus nuotrauka

Vilniuje balandžio 20-ąją buvo parodytas Andriejaus Nekrasovo dokumentinis filmas „Uroki ruskogo“. „XXI amžius“ jau yra paskelbęs keletą interviu su A. Nekrasovu, tačiau tie interviu daryti tuo metu, kai filmas „Uroki ruskogo“ buvo dar tik kuriamas. Šiandien pateikiame dar vieną interviu su Lietuvoje viešėjusiu režisieriumi. Su juo kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras Visockas.

Jūsų dokumentinis filmas paliko neišdildomą įspūdį. Jūsų pozicija aiški. Filme „Uroki ruskogo“ Gruzija įvardijama kaip auka, o Rusija – agresore. Bet šios nuostatos per prievartą neperšate – žiūrovas gali susidaryti savo asmeninį požiūrį. Įdomu kokius šio filmo momentus Jūs pats laikote svarbiausiais?

Atvirai kalbant, norėjau sukurti dokumentinį filmą, kuris parodytų, kaip didžioji politika daro poveikį eiliniams, su politika nieko bendro neturintiems žmonėms. Siekiau pavaizduoti, kaip didžioji politika į savo intrigas įpainioja niekuo dėtus piliečius. Šitaip sakydamas turiu omenyje Rusiją. Speciali karinė operacija, kuri buvo surengta prieš Gruziją, mano įsitikinimu, labiau kenkia ne Gruzijai, o pačiai Rusijai. Taigi aš pateikiau žmonių pasakojimus, beje, dažnai prieštaringus, Rusijos ir Gruzijos tarptautinių santykių kontekste. Man rūpėjo atskleisti Rusijos požiūrį ne tik į Gruziją – man rūpėjo parodyti, koks neteisingas Kremliaus požiūris į visus Rusijos kaimynus. Filme norėjau atskleisti Rusijos imperines ambicijas.

Sukurti informacijos gausa, realiais faktais paremtą ir kartu intriguojantį, įdomų filmą buvo nelengva. Kokie momentai buvo sunkiausi?

Labai sunku buvo montuoti, kadangi turėjome sukaupę daug unikalios, įdomios, svarbios, sensacingos medžiagos. Tai, ką parodėme, tėra nedidelė dalelė to, ką sukaupėme per paskutiniąsias keliones į Kaukazą. Bet ir filmo nesinorėjo išplėsti iki begalybės. Galų gale jį reikėjo sumontuoti taip, kad „Uroki ruskogo“ būtų suprantamas ir rusų, ir Vakarų žiūrovui. Ne tik suprantamas, bet ir nenuobodus. Suderinti visus šiuos komponentus, patikėkit, yra sudėtinga. Juk kai kurie dalykai suprantami rusams, o europiečiams – ne. Ir atvirkščiai. Tad teko gerokai pasukti galvą, kaip suderinti, regis, nesuderinamus dalykus. Be to, man norėjosi sukurti dokumentinį filmą, o ne žurnalistinį reportažą. Dokumentiniame filme mums rūpėjo atskleisti Kremliaus melą, esą Pietų Ostetija – tai tarsi kažkokia Gruzijos kolonija, kuri vieną gražią dieną nusprendė išsivaduoti iš Tbilisio įtakos. Mano supratimu, šiame filme mes įtikinamai atskleidžiame, kad Pietų Osetija – tai ta pati Gruzijos teritorija, kurioje nuo seno gyveno gruzinai. Beje, gruzinai visąlaik draugiškai sugyveno su osetinais, kol, žinoma, neįsikišdavo Kremlius. Taigi Pietų Osetija – tai „iskonno gruzinskije zemli“. Bet ši sąvoka iki galo neaiški ir vakariečiams, ir rusams. Kremliaus propaganda sugebėjo taip įkalti į žmonių sąmonę mintį, esą Pietų Osetija nėra gruziniškas darinys, kad daug kam šiandien atrodo natūralus šio regiono atplėšimas nuo Gruzijos. Žodžiu, šią natūraliai kylančią painiavą Kremlius sumaniai panaudojo savo reikmėms – dezinformacijai.

Jūs filme pateikiate įvairių nuomonių: tiek ir progruziniškų, tiek ir antigruziniškų. Kurią pusę prakalbinti buvo sunkiau?

Gruzinų kariai niekada ir niekur nedraudė filmuoti, netrukdė susitikti nei su prorusiškai nusiteikusiais pabėgėliais, nei nurodinėjo, kaip ir kur privalau elgtis. Su manimi jie kalbėdavo labai atvirai, nieko neslėpdami. O štai Rusijos karininkai ir eiliniai interviu duodavo nenoriai ir tik abstrakčius. Jie stengėsi visur trukdyti, kenkti, neleisti. Rusijos pusė beveik visuomet sakė „negalima, draudžiama, slapta“. O jei ir suteikdavo trumpalaikę specialiąją akreditaciją, tai jos tekdavo labai ilgai laukti.

Dar norėčiau pabrėžti, jog kuriant dokumentinį filmą apie tokius dalykus kaip karinis konfliktas, sunku išlikti nešališku. Tačiau šiuo atveju buvo visiškai akivaizdu, kaip akiplėšiškai ir kartu sumaniai Rusija meluoja, kaip primeta savo nuomonę ir klaidina užsienio žurnalistus bei Vakarų visuomenę. Kai kurie antigruziniškai nusiteikę liudininkai daug ko nebuvo matę, tačiau nesiliovė kartoti Rusijos televizijų paskleistas versijas apie neva įvykdytus gruzinų karių žvėriškumus. Man regis, pasisekė filme atskleisti, kaip osetinai, patys nepatyrę jokių žiaurumų ir net nematę, kaip gruzinai terioja kitus osetinus, tarsi mintinai išmokę kartodavo per TV iki tol pasakytas Vladimiro Putino klišes. Tie antigruziniškai nusiteikę liudininkai priminė zombius, kartojančius tai, kas jiems buvo įkalta į galvas.

Pabrėžiu, gruzinų žvėriškumo niekas nematė, tačiau nesiliaudavo perpasakoti iš kaimyno ar atsitiktinio praeivio išgirstus pasakojimus. Bet kai su jais nuoširdžiau ir atviriau pasišnekėdavau, paaiškėdavo, jog savo akimis jie nieko nematė, nes bombardavimo metu, pavyzdžiui, slėpėsi namo rūsyje. Taigi jie iš tikrųjų nežino, kas bombardavo miestą – rusų ar gruzinų lėktuvai. Būta net tokio pasakojimo: rūsį, kuriame slėpėsi osetinų moterys ir vaikai, aptiko gruzinų kareiviai. Gruzinų kareiviai tik patikrino, ar niekas iš besislapstančiųjų neturi ginklų, ir neradę nei šaudmenų, nei automatų išėjo, nieko nei mušę, nei kankinę. Tad iš kur paskleisti gandai, esą gruzinai skerdžia osetinus? Tokie liudytojai teigdavo, jog patys nematę, bet girdėjo kitus pasakojant.

Kokį įspūdį Jūsų filmas paliko Vakaruose? Kaip Jūs manote, ar šis filmas galėtų paveikti Vakarus sustiprinti paramą Gruzijai?

Man keblu atsakyti į šį klausimą. Filmas jau padarė poveikį Vakarams. Po jo demonstravimo Briuselyje ir Strasbūre Europos Sąjungos šalių politikai labai emocingai diskutavo dėl tolimesnių santykių su Rusija. Bet man asmeniškai buvo svarbiau juostą parodyti Rusijoje. O čia būta didelių keblumų. Dauguma tų, kurių žinioje buvo kino salės, atsisakė rodyti filmą. Kai kurie kino salių savininkai atvirai prisipažino bijantys pasekmių. Taigi mano filmas Rusijoje nebuvo plačiai rodomas. Jis parodytas Tomske, Nižnij Novgorode. Tačiau po vieno parodymo kino salės savininkai, mano žiniomis, susilaukė itin didelių nemalonumų. Tiesa, Nižnij Novgorode studentai dėl „Uroki ruskogo“ ginčijosi kiaurą parą. Jie man padėkojo už filmą.

Dėkojo už tai, kad parodėte teisybę?

Man atrodo, kad jie dėkojo būtent už tai, kad apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą papasakojau teisybę. Tiksliau sakant, man dėkojo už tai, kad stengiausi ieškoti tiesos.

Jūsų filme liudininkų pasakojimai apie kankinimus kelia šiurpą. Apie tai, kaip buvo kankinami gruzinai. Taip pat – ir osetinai, pavyzdžiui, Abchaziją ir Pietų Osetiją laikantys neatskiriama Gruzijos dalimi.

Apie kankinimus žinojo arba juos palaimino Rusijos kariškiai. Tad ne gruzinai kankino osetinus, o osetinai, kazokai ir armėnai kankino Gruzijos teritorinio vientisumo šalininkus. Filme aiškiai kalbama, kas sudarė karines formuotes, kurios siekė atplėšti šias teritorijas iš Gruzijos. Tai visokio plauko kriminaliniai nusikaltėliai, perėjūnai, marodieriai, neteisėtų ginkluotų formuočių atstovai.

Įdomi štai dar tokia detalė. Net tie, kurie stovi kitoje barikadų pusėje nei aš, pripažindavo, jog į nelaisvę pakliuvusius gruzinus iš tikrųjų kankindavo. Jie tik teisindavosi, esą žiaurumų būta iš abiejų pusių. Taigi net oponentai pripažįsta, jog gruzinai buvo kankinami. Bėda ta, kad dauguma Rusijos žmonių suklaidinti Kremliaus propagandos ir jiems atrodo, kad Gruzija užpuolė Pietų Osetiją. Toks teiginys – melagingas. Melagingas jau vien dėl to, kad gruzinai – pilnateisiai Pietų Osetijos gyventojai. Taigi gruzinai buvo išvyti iš Pietų Osetijos, o ne osetinai. Didžioji dalis Pietų Osetijos gyventojų laiko save Gruzijos, o ne Rusijos piliečiais. Be to, jie visais laikais puikiai sutarė su gruzinais. Kremlius tik paskleidė mitą, esą šios teritorijos žmonės nori prisijungti prie Rusijos. Mano supratimu, atėjus į valdžią prezidentui Michailui Saakašviliui padėtis Gruzijoje normalizavosi ir ekonomine, ir politine prasme, ir osetinams patiko gerėjanti ekonominė padėtis Gruzijoje.

Gruzijos prezidentui M. Saakašviliui pavyko sėkmingai įgyvendinti realias reformas?

Gruzijoje jaučiausi žymiai laisviau nei Rusijoje. Ypač stebina M. Saakašvilio pastangos sutramdyti korupciją. Kova su korupcija Tbilisiui pasisekė – skirtingai nei mums, rusams. Žinoma, Rusijoje pažaboti korupciją žymiai sunkiau nei Gruzijoje. Čia net neaišku, kur korupcija prasideda, o kur baigiasi. Rusijoje viskas taip supainiota, kad net nežinai, ko griebtis. Tad Rusijai derėjo mokytis iš Gruzijos, kaip kovoti su korupcija, o ne ją užpulti.

Žinoma, Gruzijoje irgi esama negerovių. Bet lyginant Gruziją su Rusija akivaizdu, kad Gruzija pranašesnė. Gruzija – teisingame kelyje. Gruzijoje žmonės jaučiasi laisvi, jie nemano esą sekami slaptųjų tarnybų, jie nesijaučia priklausomi nuo M. Saakašvilio kaip nuo V. Putino klano jaučiasi priklausomi rusai. Gruzijoje galima viską kritikuoti – net ir M. Saakašvilį. Gruzijoje nepersekiojama opozicija – nepersekiojami net tie, kurie palaiko Kremliaus poziciją.

Kokie tolimesni Kremliaus ir Tbilisio santykiai?

Deja, Rusijoje įtakingos ir galingos jėgos, kurios mano, jog Kremlius ne iki galo pamokė Gruziją, todėl reikalingas neva dar vienas karas. Šioms nuotaikoms talkina ir aplinkybė, jog V. Putinas asmeniškai nekenčia M. Saakašvilio. Gal ir neverta narplioti šių asmeniškumų, tačiau nerimą kelia tai, kad V. Putinas ir Aleksandrui Litvinenkai jautė didelę asmeninę neapykantą.

Filme kritikuojate kai kuriuos pasaulinio garso menininkus, savo kūryba padedančius Rusijai meluoti dėl padėties Kaukaze.

Rusiją valdo jėgos, kurios viską parduoda – pradedant nafta ir baigiant dujomis. Šios jėgos taip pat parduoda ir rusišką kultūrą. Paradoksas: kūriniai, kurie kadaise buvo sukurti kaip atsvara despotizmui, agresijai, melui, Kremliaus šiandien panaudojami despotizmo, agresijos, melo įtvirtinimui.

Ar Vakarai padarė viską, kad sustabdytų Rusijos agresiją?

Toli gražu ne viską. Kai kurios didžiosios ES šalys, ypač Vokietija, užsimerkia prieš Rusijos nusikaltimus. Net ir JAV administracija Pietų Osetijos okupaciją priima kaip įvykusį faktą, kurio neįmanoma pataisyti. Tokia nuostata itin pavojinga. XXI amžiaus pradžioje pakoreguotos valstybinės sienos (šias korekcijas padarė Rusija grubia karine jėga), o Vakarai kapituliantiškai susitaikė su tokia nuostata. Vadinasi, išlieka tikimybė, jog Kremlius artimiausiu metu dar kartą gali pamėginti pakeisti sienas. Ir nebūtinai Kaukaze.

Kas pirmasis pradėjo šį karą? Juk ne Gruzija.

Tikrai ne Gruzija. Pirmieji žuvo gruzinų taikdariai, žuvo kur kas anksčiau, nei Gruzija ėmėsi gynybinių, atsakomųjų veiksmų. Rusija begėdiškai meluoja, kad Cchinvalyje nuo gruzinų atakų žuvo apie du tūkstančius taikių osetinų. Žuvo kur kas mažiau, ir dauguma jų buvo kariškiai. Civilių aukų neišvengta, bet neišvengta dar ir dėl to, kad Gruzijos priešai slėpėsi civilių objektuose – ligoninėse, gyvenamuosiuose namuose. Ne tik slėpėsi, bet ir šaudydavo į gruzinus. Ypač iškalbingi Gruzijos miesto Gorio bombardavimai. Rusija juos pateikė taip, tarsi čia gruzinai apšaudo Cchinvalį. O iš tiesų tai Rusijos aviacija atakavo gruzinišką miestą Gorį.

© 2010 „XXI amžius“