2010 m. balandžio 30 d.
Nr. 33
(1818)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Tėviškės lobiai

Buvusios kiaulidės netrukus primins Veneciją

Daugyvenės kultūros istorijos
muziejaus-draustinio direktorius
Egidijus Prascevičius

Restauruoti centriniai dvaro rūmai

Burbiškio dvare – paminklas
Vytautui Didžiajam

Dvare nenutrūksta statybos

Su Radviliškio rajono Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriumi Egidijumi PRASCEVIČIUMI, apdovanotu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Felikso Bugailiškio premijos laureatu, kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

 

Kaip pradėjote muziejininko, paveldosaugininko veiklą?

Porą metų teko dirbti Smilgių kolūkyje (Panevėžio r.), kur buvo kuriamas muziejus. Etnografinė sodyba Smilgiuose – irgi mano sukurta. O netoli Burbiškių dvaro esu gimęs, todėl ir kilo mintis kilo jį sutvarkyti. Sovietmečiu čia buvo kiaulių ferma, visi dvaro pastatai buvo pritaikyti kiaulių auginimui. Čia gyveno žmonės, buvo pristatyta būdų būdelių, iš dvaro pastatų padaryti daugiabučiai. 1981-aisiais, kai dirbau paveldosaugininku Radviliškyje, turėjau galimybę įgyvendinti šitą idėją. Tikriausiai pavyko pristatyti tą objektą visuomenei, išryškinti juose buvusius paminklus (nė viename Lietuvos dvare nebuvo paminklo valdovui, o Baženskis nusamdė skulptorių ir pastatė). O parkas buvo ir išliko unikalus.  Jis yra peizažinio tipo, romantiškas, jame yra daug salų ir tiltų.  Paprasčiausiai jų nežinodami nepamatome. Yra daug simbolių: vyrauja katalikiški, tačiau yra ir graikų mitologijos pėdsakų.  Aktyviausia  parko zona – pasivaikščiojimo zona. Tvenkiniuose yra takų sistema.  Erelių alėja vakarinėje parko dalyje – beveik kilometro ilgio. Eidamas ja patenki į mišką.

Ką pirmiausia ėmėte tvarkyti Burbiškio dvare?

Viskas prasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjau organizuoti talkas. Parkas buvo apaugęs krūmais, jame nebuvo jokio tako, jokios tako dangos – viskas buvo apžėlę, apaugę, tvenkinių pakrantės apaugusios menkaverčiais medžiais, krūmais. Labai daug moksleivių atvažiuodavo padėti iš Radviliškio ir Panevėžio  mokyklų. Kelis kartus yra talkininkavęs Panevėžio esperantininkų klubas. Pradžioje iškirtome krūmynus, šalinome sausuolius ar virtuolius medžius.

Dar 1987 metais  pirmą kartą buvo valomi tvenkiniai. Tai buvo vykdoma  Sausinimo sistemų valdybos lėšomis, nes aplinkui melioravo laukus, tad pavyko kažkaip į tą projektą įterpti ir tvenkinių valymą. O nuo 1991  metų lėšas pradėjome gauti iš Kultūros vertybių apsaugos departamento bei rajono savivaldybės. Prieš porą metų gauta aštuoni milijonai litų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Šiems metams gauta keturi milijonai. Šiemet norime atkurti pastatus, kurie buvo nugriauti ir kurių likę tiktai pamatai. Šiuo metu atkuriamas rūmų priestatas su bokštu. Jau išmūrytas pirmas aukštas, o rūmai buvo su keturių aukštų bokštu, iškeltu virš stogo. Taip ir kiti pastatai, pagal rastus dokumentus, bus atkurti. Įsisavinus šias lėšas, Burbiškių dvaro ansamblis bus atkurtas maždaug 92 proc.

Dvaras yra Radviliškio rajono teritorijoje. Kokią paramą gaunate iš rajono savivaldybės, iš Šeduvos seniūnijos?

Savivaldybė pagal išgales skiria lėšų nuo 1991 metų. Be to, projektai buvo ruošiami per savivaldybę, tad jos indėlis, be abejonės, yra didelis. Meras Antanas Čepanonis – labai aktyvus žmogus, jam pavyksta gauti daug lėšų šiam europiniam projektui. O seniūnija prisideda labai konkrečiai. Žmonės turi atidirbti už pašalpas, tai skiria žmonių ravėti tulpes arba parko takams tvarkyti.

Kiek žmonių dirba dvare, ar visi jie čia pritampa?

Yra keli administracijos darbuotojai,  sodininkė, gėlininkė ir du darbininkai. Vasarą gauname žmonių iš darbo biržos. Yra čia dirbančių ne vienerius metus.

Ar palaikote ryšius su  dvaro savininkais?

Bendraujame su dvaro savininkų Baženskių šeima. Adomas Baženskis,  buvusio dvaro savininko sūnus, išvyko iš Lietuvos 1941 metais, būdamas 17 metų. Su juo daug bendraudavome, jis nepamiršo lietuvių kalbos, save laiko lietuviu. 1992 metais jis parašė pareiškimą rajono savivaldybei, kad atiduos dvarą Lietuvos kultūros reikmėms. Atidavė visus pastatus, aišku, tuo metu jie buvo labai blogos būklės, nugyventi. Atidavė ir visą 28 hektarų parką ir už tai išimties tvarka Lietuvos Prezidento dekretu jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Taigi jis buvo dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos pilietis.

Mirus Adomui Baženskiui jo palaikai buvo sudeginti ir supilti į dvi urnas. Viena jų buvo palaidota Gniezno kapinėse, kur jis gyveno, kita – už kilometro nuo dvaro,  prie Dambavos bažnyčios, kur yra išlikusi jų šeimos sena kapavietė. Savivaldybės lėšomis bažnyčios šventoriuje jam pastatytas paminklas. Nenutraukiame ryšių su jo artimaisiais. Atvažiavę domisi, kas čia nauja padaryta.  

Pernai sezono metu Burbiškio dvarą aplankė 72 tūkstančiai žmonių. Ką nauja šiame sezone žadate parodyti?

Gegužės pradžioje saloje bus atkurta pavėsinė. Ji bus tokia, kokia buvo prie ponų. Vienoje saloje buvo supiltas kalnelis ir ant jo stovėjo aštuoniakampė pavėsinė. Bus atstatytas ir bokštas, tik gal vidaus dar nespėsime įrengti. Tai tokios naujovės laukia lankytojų. Pasidarėme parko planą ir jį pastatysime. Jame bus sužymėti pastatai, parko takai.

Kaip randate meistrų?

Viskas daroma konkurso keliu. Dabar konkursą yra laimėjęs UAB „Panevėžio statybos trestas“. Jie turi gerų specialistų ir dėl jų darbų kokybės negali kilti abejonių. Žinoma, problemų pasitaiko. Turime mažai specialistų. Ūkis labai didelis, turime  keliasdešimt tūkstančių eksponatų, valdome 34 pastatus. Turime daug rašytinės medžiagos, sukaupta daug archeologijos radinių, liaudies meno pavyzdžių. Galėtume išleisti  daugiau katalogų, tačiau tam reikia papildomų kvalifikuotų darbuotojų.

Su Burbiškio dvaru susijęs ne vienas jūsų gyvenimo dešimtmetis. Ar nesinori kartais viską mesti, susirasti ramesnę tarnybą ir taip sulaukti pensijos?

Aš tikėjau, jog daug padarysime, o kad tiek padarėme – tai jau yra stebuklas. Pavyko prikelti šitokią vertybę – visą dvaro kompleksą, kuris buvo paverstas kiaulidėmis ir šiukšlynu. Kai pradėjau tą projektą, aplinkiniai iš manęs šaipėsi, klausdavo, kada tas restoranas atsidarys. Dabar tie patys eina pas mane darbo prašyti, aš juos  įdarbinu.

Esate ir senovinio Kleboniškių kaimo  kūrėjas.

Senovinį kaimą pradėjau kurti 1988 metais, bet draustinis pavadintas pagal Daugyvenės upelio pavadinimą. Prie upelio ir prasidėjo šios vietovės žmonių gyvenimas, iš čia vystėsi kultūra. Ten yra šventi akmenys, senovės gyvenvietės keliose vietose palei upę. Kleboniškiuose tebuvo trys senos sodybos. Dabar ten yra atvežta gyvenamųjų namų, klėčių, klojimų ir pirčių – stovi 28 pastatai (10 privačių, 18 – muziejaus).

Taigi ten buvęs gatvinis kaimas – rėžinis. Kai 1923 metais vyko nepriklausomos Lietuvos žemės reforma, kai kuriuos iškėlė į vienkiemius ir kaimas išretėjo. Liko trys sodybos, o toliau tarpai. Tuos tarpus ir užpildžiau atvežtais pastatais.  Teko labai daug darbo įdėti. Išvažinėjau visą Radviliškio rajoną, pusę Panevėžio rajono, pusę Pakruojo, pusę Kėdainių, Šiaulių rajonų. Pasidariau fototeką, koks pastatas tiktų pagal išsilaikymą ir autentiškumą. Paskui tie pastatai ir sukeliavo į Kleboniškių kaimą.

Burbiškio kaimas, Radviliškio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija