Tėviškės lobiai
Buvusios kiaulidės netrukus primins Veneciją
|
Daugyvenės kultūros istorijos
muziejaus-draustinio direktorius
Egidijus Prascevičius
|
|
Restauruoti centriniai dvaro rūmai
|
|
Burbiškio dvare paminklas
Vytautui Didžiajam
|
|
Dvare nenutrūksta statybos
|
Su Radviliškio rajono Daugyvenės kultūros
istorijos muziejaus-draustinio direktoriumi Egidijumi PRASCEVIČIUMI,
apdovanotu ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi, Felikso
Bugailiškio premijos laureatu, kalbasi XXI amžiaus korespondentas
Bronius VERTELKA.
Kaip pradėjote muziejininko, paveldosaugininko
veiklą?
Porą metų teko dirbti Smilgių kolūkyje (Panevėžio
r.), kur buvo kuriamas muziejus. Etnografinė sodyba Smilgiuose
irgi mano sukurta. O netoli Burbiškių dvaro esu gimęs, todėl ir
kilo mintis kilo jį sutvarkyti. Sovietmečiu čia buvo kiaulių ferma,
visi dvaro pastatai buvo pritaikyti kiaulių auginimui. Čia gyveno
žmonės, buvo pristatyta būdų būdelių, iš dvaro pastatų padaryti
daugiabučiai. 1981-aisiais, kai dirbau paveldosaugininku Radviliškyje,
turėjau galimybę įgyvendinti šitą idėją. Tikriausiai pavyko pristatyti
tą objektą visuomenei, išryškinti juose buvusius paminklus (nė viename
Lietuvos dvare nebuvo paminklo valdovui, o Baženskis nusamdė skulptorių
ir pastatė). O parkas buvo ir išliko unikalus. Jis yra peizažinio
tipo, romantiškas, jame yra daug salų ir tiltų. Paprasčiausiai
jų nežinodami nepamatome. Yra daug simbolių: vyrauja katalikiški,
tačiau yra ir graikų mitologijos pėdsakų. Aktyviausia parko zona
pasivaikščiojimo zona. Tvenkiniuose yra takų sistema. Erelių
alėja vakarinėje parko dalyje beveik kilometro ilgio. Eidamas
ja patenki į mišką.
Ką pirmiausia ėmėte tvarkyti Burbiškio dvare?
Viskas prasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje,
kai pradėjau organizuoti talkas. Parkas buvo apaugęs krūmais, jame
nebuvo jokio tako, jokios tako dangos viskas buvo apžėlę, apaugę,
tvenkinių pakrantės apaugusios menkaverčiais medžiais, krūmais.
Labai daug moksleivių atvažiuodavo padėti iš Radviliškio ir Panevėžio
mokyklų. Kelis kartus yra talkininkavęs Panevėžio esperantininkų
klubas. Pradžioje iškirtome krūmynus, šalinome sausuolius ar virtuolius
medžius.
Dar 1987 metais pirmą kartą buvo valomi tvenkiniai.
Tai buvo vykdoma Sausinimo sistemų valdybos lėšomis, nes aplinkui
melioravo laukus, tad pavyko kažkaip į tą projektą įterpti ir tvenkinių
valymą. O nuo 1991 metų lėšas pradėjome gauti iš Kultūros vertybių
apsaugos departamento bei rajono savivaldybės. Prieš porą metų gauta
aštuoni milijonai litų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Šiems
metams gauta keturi milijonai. Šiemet norime atkurti pastatus, kurie
buvo nugriauti ir kurių likę tiktai pamatai. Šiuo metu atkuriamas
rūmų priestatas su bokštu. Jau išmūrytas pirmas aukštas, o rūmai
buvo su keturių aukštų bokštu, iškeltu virš stogo. Taip ir kiti
pastatai, pagal rastus dokumentus, bus atkurti. Įsisavinus šias
lėšas, Burbiškių dvaro ansamblis bus atkurtas maždaug 92 proc.
Dvaras yra Radviliškio rajono teritorijoje.
Kokią paramą gaunate iš rajono savivaldybės, iš Šeduvos seniūnijos?
Savivaldybė pagal išgales skiria lėšų nuo 1991
metų. Be to, projektai buvo ruošiami per savivaldybę, tad jos indėlis,
be abejonės, yra didelis. Meras Antanas Čepanonis labai aktyvus
žmogus, jam pavyksta gauti daug lėšų šiam europiniam projektui.
O seniūnija prisideda labai konkrečiai. Žmonės turi atidirbti už
pašalpas, tai skiria žmonių ravėti tulpes arba parko takams tvarkyti.
Kiek žmonių dirba dvare, ar visi jie čia pritampa?
Yra keli administracijos darbuotojai, sodininkė,
gėlininkė ir du darbininkai. Vasarą gauname žmonių iš darbo biržos.
Yra čia dirbančių ne vienerius metus.
Ar palaikote ryšius su dvaro savininkais?
Bendraujame su dvaro savininkų Baženskių šeima.
Adomas Baženskis, buvusio dvaro savininko sūnus, išvyko iš Lietuvos
1941 metais, būdamas 17 metų. Su juo daug bendraudavome, jis nepamiršo
lietuvių kalbos, save laiko lietuviu. 1992 metais jis parašė pareiškimą
rajono savivaldybei, kad atiduos dvarą Lietuvos kultūros reikmėms.
Atidavė visus pastatus, aišku, tuo metu jie buvo labai blogos būklės,
nugyventi. Atidavė ir visą 28 hektarų parką ir už tai išimties tvarka
Lietuvos Prezidento dekretu jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Taigi jis buvo dviejų valstybių Lietuvos ir Lenkijos pilietis.
Mirus Adomui Baženskiui jo palaikai buvo sudeginti
ir supilti į dvi urnas. Viena jų buvo palaidota Gniezno kapinėse,
kur jis gyveno, kita už kilometro nuo dvaro, prie Dambavos bažnyčios,
kur yra išlikusi jų šeimos sena kapavietė. Savivaldybės lėšomis
bažnyčios šventoriuje jam pastatytas paminklas. Nenutraukiame ryšių
su jo artimaisiais. Atvažiavę domisi, kas čia nauja padaryta.
Pernai sezono metu Burbiškio dvarą aplankė 72
tūkstančiai žmonių. Ką nauja šiame sezone žadate parodyti?
Gegužės pradžioje saloje bus atkurta pavėsinė.
Ji bus tokia, kokia buvo prie ponų. Vienoje saloje buvo supiltas
kalnelis ir ant jo stovėjo aštuoniakampė pavėsinė. Bus atstatytas
ir bokštas, tik gal vidaus dar nespėsime įrengti. Tai tokios naujovės
laukia lankytojų. Pasidarėme parko planą ir jį pastatysime. Jame
bus sužymėti pastatai, parko takai.
Kaip randate meistrų?
Viskas daroma konkurso keliu. Dabar konkursą yra
laimėjęs UAB Panevėžio statybos trestas. Jie turi gerų specialistų
ir dėl jų darbų kokybės negali kilti abejonių. Žinoma, problemų
pasitaiko. Turime mažai specialistų. Ūkis labai didelis, turime
keliasdešimt tūkstančių eksponatų, valdome 34 pastatus. Turime daug
rašytinės medžiagos, sukaupta daug archeologijos radinių, liaudies
meno pavyzdžių. Galėtume išleisti daugiau katalogų, tačiau tam
reikia papildomų kvalifikuotų darbuotojų.
Su Burbiškio dvaru susijęs ne vienas jūsų gyvenimo
dešimtmetis. Ar nesinori kartais viską mesti, susirasti ramesnę
tarnybą ir taip sulaukti pensijos?
Aš tikėjau, jog daug padarysime, o kad tiek padarėme
tai jau yra stebuklas. Pavyko prikelti šitokią vertybę visą
dvaro kompleksą, kuris buvo paverstas kiaulidėmis ir šiukšlynu.
Kai pradėjau tą projektą, aplinkiniai iš manęs šaipėsi, klausdavo,
kada tas restoranas atsidarys. Dabar tie patys eina pas mane darbo
prašyti, aš juos įdarbinu.
Esate ir senovinio Kleboniškių kaimo kūrėjas.
Senovinį kaimą pradėjau kurti 1988 metais, bet
draustinis pavadintas pagal Daugyvenės upelio pavadinimą. Prie upelio
ir prasidėjo šios vietovės žmonių gyvenimas, iš čia vystėsi kultūra.
Ten yra šventi akmenys, senovės gyvenvietės keliose vietose palei
upę. Kleboniškiuose tebuvo trys senos sodybos. Dabar ten yra atvežta
gyvenamųjų namų, klėčių, klojimų ir pirčių stovi 28 pastatai (10
privačių, 18 muziejaus).
Taigi ten buvęs gatvinis kaimas rėžinis. Kai
1923 metais vyko nepriklausomos Lietuvos žemės reforma, kai kuriuos
iškėlė į vienkiemius ir kaimas išretėjo. Liko trys sodybos, o toliau
tarpai. Tuos tarpus ir užpildžiau atvežtais pastatais. Teko labai
daug darbo įdėti. Išvažinėjau visą Radviliškio rajoną, pusę Panevėžio
rajono, pusę Pakruojo, pusę Kėdainių, Šiaulių rajonų. Pasidariau
fototeką, koks pastatas tiktų pagal išsilaikymą ir autentiškumą.
Paskui tie pastatai ir sukeliavo į Kleboniškių kaimą.
Burbiškio kaimas, Radviliškio rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2010 XXI amžius
|