|
Motinos dienai
Marija motinų ir mūsų Motina
Sužavėdama visus tvarinius, tu pagimdei Tą, kuris sukūrė tave! skaitome Jono Pauliaus II enciklikoje Redemptoris Mater (Išganytojo Motina). Kukli Nazareto Mergaitė ne iš vyro norų, bet iš Šventosios Dvasios meilės apstumo padovanojo pasauliui Atpirkėją, kad ne tik prieš Jį neišmatuojamą meilės bedugnę priklauptų kiekvienas kelis (Fil 2, 10), bet kad visos žmonių kartos ir Mariją vadintų palaimintąja (Lk 1, 48), nes ji, apsisiautusi saule (Apr 12, 1), visiems savo vaikams nepaliaujamai skleidžia Kristaus gailestingumą.
Todėl ačiū Tau, Dieve, kad krikščionės motinos, patirdamos įvairius Žemei ir Dangui vaikų gimdymo skausmus, užuot vien žmogiškai dejuodamos, kelia aukštyn širdis ir sako: Marija, užtark namiškius pas Viešpatį, nes pati vien savo jėgomis nieko pakeisti nebegaliu. Jėzau, Marija, patikiu Jūsų globai save ir savo pašlijusius šeimos santykius. Kai tikinčios mamos (ir sąmoningi tėvai) pradėjusias kraujuoti savo artimųjų dvasines žaizdas per Mariją paaukoja Jėzui, Jis priima jų maldas ir trokšta išpildyti savo pažadą, kurį davė šv. Faustinai: O, kaip Aš myliu sielas, kurios visiškai manimi pasitiki viską joms padarysiu.
Tačiau kad krikščioniškos šeimos, siekiančios sandermės, galėtų toliau dvasiškai augti, joms ne tik svarbu pasikliauti maldos galia, bet ir nuolat rūpintis atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje (Ef 4, 2324). Kartą mokinys tarė mokytojui: Ieškodamas Dievo esu pasiruošęs atiduoti bet ką turtus, draugus, šeimą, tėvynę, patį gyvenimą. Ką dar žmogus gali paaukoti? Mokytojas ramiai atsakė: Savo įsitikinimus apie Dievą. Nuliūdęs mokinys nuėjo šalin, nes įsikibęs laikėsi savo įsitikinimų. Neišmanymo jis bijojo labiau nei mirties.
Tačiau Švč. M. Marija nebijojo neišmanymo. Nors jai netikėta angelo žinia apie būsimą motinystę buvo nesuvokiama staigmena, ji ne tik neištarė jokio prieštaraujančio žodžio, bet nuolankiai atvėrė protą ir širdį Viešpaties apreiškimo naujienai, kurios klusnus priėmimas ją panardino į dieviškojo nuotykio paslapties gelmę. Pasak A. Maceinos, savuoju nusižeminimu Marija sakė didžią tiesą: žmogus yra elgeta pačia savo būtimi, ir tik šį elgetos pavidalą jis gali pasiūlyti Viešpačiui.
Palaipsniui Marija savo įsitikinimus apie Dievą iškeitė į Dievo įsitikinimus apie ją. Kai Aukščiausiasis per angelą bylojo, kad Marijai lemta tapti antgamtinio žmonijos lūžio dalininke, nejau ji brangindamasi būtų tarusi: Mano Viešpatie, dar palūkėki. Kai vėliau berniukui Jėzui, netikėtai užsibuvusiam Jeruzalės šventykloje, reikėjo būti Tėvo reikaluose, nejau Marija, tik po trijų dienų Jį suradusį, būtų Jam priekaištavusi: Mano Sūnau, gal aš su Juozapu Tau neberūpime? Arba kai Marija stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, ar ji galėjo (kaip motina) iš nevilties pradėti šaukti: O jūs, budeliai, nedrįskite žudyti vienintelio mano Sūnaus!
Tokių žodžių ji negalėjo ištarti, nes jos krištolinė sielos buveinė buvo tapusi dieviškos meilės pripildytu rezervuaru. O kadangi Dievo Tėvo meilė yra tolygi nekintamai Švč. Trejybės valiai, Marija susitaikė su ta mintimi, kad jos Sūnus bus nukryžiuotas. Nes jei paskutinį momentą Dievas Tėvas būtų sustabdęs savo Sūnaus egzekuciją, tada nebūtų tobulai įvykdyta Jo valia, nebūtų paliudytas prakilniausios meilės herojiškumas Jėzaus gyvybės dėl žmonijos išgelbėjimo paaukojimas...
Kai ant kryžiaus mirė Jėzus, Marija liko gyventi. Ji buvo pašaukta liudyti pasauliui, kad, Visagaliui padedant, įmanoma ištverti tuos gyvenimo smūgius, kuriuos visiems žmonėms jų visapusiškos gerovės labui leidžia iš anksto viską žinanti Dievo Apvaizda.
Todėl Motinos dienos proga tesikreipia krikščionės mamos į Mariją, motinų Motiną, kuri pakėlusi visus išbandymus išmokys jas visus širdies sopulius aukoti už savo vaikų bei vyrų vidinį keitimąsi. Ji padės atsispirti pagundoms, kai dėl gyvenimo nesėkmių kartais norisi kaltinti kitus. Ji kasdien užtars ir globos, užjaus ir paguos, laimins ir saugiai lydės į amžinybės uostą visas motinas, tėvus bei vaikus, kurie kasdien su ja maldingai bendrauja, ypač brangindami Rožinio maldą.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|