2010 m. gegužės 7 d.
Nr. 35
(1820)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kalba – gyvoji tautos dvasia

Edmundas  Simanaitis

Lietuvybės kalendorius

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – ypač svarbi lietuvybės kalendoriuje. Rusų carinė valdžia siekė  su  šaknimis išrauti  lietuvių norą atkurti Lietuvos valstybę. Maža to, buvo  mėginama  lietuviams  uždrausti  kalbėti  ir rašyti gimtąja  kalba.  O lietuvių kalba buvo, tebėra ir bus gyvoji tautos dvasia. Nepamirštas metas, kai Lietuvos vardą viešai vartoti buvo griežtai draudžiama. Lietuvių etninės žemės buvo pavadintos Rusijos imperijos  kraštu – Severo zapadnij  kraj. Neturėjo likti vietos nei Lietuvos vardui, nei lietuviškam raštui, nei lietuvių kalbai – buvo atkakliai brukamos rusišku raidynu leidžiamos lietuviškos knygos. Nepavyko. Niekada nebus pamirštas unikalus atvejis juodojoje europinės kultūros draudimo ir naikinimo istorijoje – ištisus 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas ir lietuviškų knygų deginimas. Okupantas gerai suvokė gimtosios kalbos reikšmę tautai, kurią imperinė politika pasmerkė išnykimui. Bergždžios pastangos – pasmerktoji tauta ne tik išsaugojo kalbą, raštą, spaudą, bet ir atkūrė valstybingumą, beje, ne vieną kartą.   

Ne bajorystė, o kalba lemia tautiškumą

XIX ir XX amžiaus istorija byloja apie galingesnių kaimynų pastangas ne tik išbraukti Lietuvos vardą iš Europos žemėlapio, bet ir iš tautos atminties ištrinti lietuvybės sampratą. Tenka pripažinti, kad Lietuvos bajorai po 1413 metų Horodlės unijos, kai didelei lietuvių bajorų grupei buvo suteikti lenkų herbai,  patys nutautėjo. Bajorų luomas tada  jautėsi esąs tauta ir kalbėjo jau ponų kalba – lenkiškai. Prasčiokėliai buvo įvardijami kaip  paprasti darbo gyvuliai (bydlo, lenk.).

Skaudus istorinis paradoksas: to meto šviesuomenė – bajorija, dvarininkija, dvasininkija – nesuvokė lietuvių kalbos svarbos. Vargdieniai ir kiti prasčiokai  tautiečiai,  kalbėdami lietuviškai, taigi „chamų kalba“,  tikriausiai  ir patys nesuprato, kad būtent jie išsaugojo ateities kartoms patį svarbiausią  tautos požymį – kalbą.  Šis istorinis paradoksas liudija, kad ne priklausymas bajorijos luomui, o vartojama kalba yra lemiantis tautiškumo požymis. Tauta gebėjo, kad ir patirdama nuostolių, apginti savo esmines pilietines, kultūrines, moralines  vertybes.

Pogrindžio spaudos balsas

Verta spaudos dienos proga pasklaidyti  ne tik oficialiosios spaudos leidinius, bet ir pogrindžio spaudą. Štai keletas citatų iš 1977 m. vasario 16 dieną išleisto pogrindinio laikraščio   „Aušra“ (Nr. 5 (45)).  Kreipimesi į  Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos kompartijų vadovus Enriko Belinguerą, Žoržą Marse, Santjago Kariljo buvo rašoma: „1976 m. spalio mėn. antroje pusėje per Lietuvą nusirito nauja kratų, areštų ir tardymų banga. KGB Lietuvai, o kartu ir visam pasauliui priminė, kad Helsinkio deklaracija  yra eilinis manevras viešajai opinijai suklaidinti. 1976 m.  spalio 19-osios vėlyvą vakarą buvo  suimti ir uždaryti  Vilniaus saugumo požemiuose du vilniečiai kovotojai už žmogaus teises: Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis. (...) Abu šie žmonės reikalavo Lietuvos tikintiesiems tokių teisių, kurios neginčijamai pripažįstamos  demokratinėse šalyse bet kokių įsitikinimų žmonėms. Kaip sužinota, kratos metu konfiskuota keletas „LKB Kronikos“ numerių  bei A. Solženicyno „Gulago salynas“ lietuvių kalba. Ši literatūra ir yra pagrindinė kaltinamoji  medžiaga. Lietuvos visuomenė yra nustebinta šitokių kaltinimų nepagrįstumu. (...) Mes norime tikėti, kad Vakarų šalių komunistai  suras laiko ir galimybių  išsamiau susipažinti su  mūsų skaudžiomis problemomis ir išties mums pagalbos ranką dėl mūsų tauriausių žmonių išgelbėjimo.“

GULAG‘o  tikrovės atspindžiai

Sovietmečiu  „Gulago  salynas“ buvo bene labiausiai ieškoma ir skaitoma pogrindžio knyga. Ją išgarsino užsienio  radijo balsai. Ne visiems norintiems tuomet pavyko ją perskaityti. Disidentai keisdavosi turima pogrindžio literatūra. Knygos autoriaus, Nobelio premijos laureato A. Solženicyno padaryti komunizmo sistemos analitiniai apibendrinimai priskirtini bolševizmo kritikos klasikai. Minėtame „Aušros“ numeryje rašoma:  „Tad  mums atrodo, kad A. Solženicyno „Gulago salynas“ ne tik teisingai, bet, sakytume, netgi santūriai  perteikia tai, kas iš tiesų įvyko, kad tai tik dalis tų  nesuskaitomų kančių, kurias patyrė milijonai rusų, ukrainiečių, lenkų, vokiečių, lietuvių, latvių, estų, totorių ir kitų tautybių žmonių, patekusių į  „didžiosios kanalizacijos srautą“. Lietuviai yra didžiai dėkingi  A. Solženycinui už tai, ką jis atskleidė pasauliui, ir jei Lietuvoje būtų galima laisvai įsigyti  „Gulago salyną“, ši knyga būtų laikoma  kiekvienoje šeimoje, kaip tautos kančių  epopėjos prisiminimas.“

Pogrindžio spaudos pranašumas

„Kai dėl A. Solženicyno „Gulago salyno“, tai niekas kitas taip, kaip Lietuvos gyventojai, negali taip įsakmiai paliudyti, koks šiame veikale pateikiamų faktų tikrumas. Ne kas kitas, o sovietiniai  tankai 1940 m. birželio 15 dieną sutrypė nacionalinį suverenumą, jos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą pavertė nuolatiniu chaosu. Nuo tos dienos tikruoju Lietuvos šeimininku tapo Maskva, o keletas šimtų Lietuvos komunistų, kurių didesnę dalį sudarė tautinės mažumos, buvo pakviesti talkininkauti ardomajam darbui“, – rašo straipsnio autorius (ar autoriai?), pasivadinę slapyvardžiu Lietuviai. Okupacijos metais pogrindžio spaudos skelbiama tiesa ir demaskuojantys režimą faktai turėjo išskirtinę reikšmę, nes to daryti negalėjo joks sovietinis laikraštis.                      

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Tame pačiame „Aušros“ numeryje rašoma ir apie kitą ne mažiau reikšmingą spaudos leidinį: „Kas yra LKB kronika?“ „Tai Lietuvos katalikų informacinis biuletenis, skelbiąs objektyvius ir patikrintus  Lietuvos katalikų persekiojimo faktus. Kadangi ne tik katalikų, bet ir kita nekomunistinė spauda Lietuvoje draudžiama, „LKB kronika“  yra leidžiama pogrindyje. Beje, Lietuvoje  sunkiai gaunama ir Vakarų kompartijų periodinė spauda. Jos po keliolika numerių parduodama tik didesniųjų miestų  pagrindiniuose spaudos kioskuose.“

„Ką byloja Tautos Patriarchas?“

Taip pavadintame V. Apyaušrio straipsnyje, parašytame dr. Jono Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga, rašoma: „Kovotoju dr. J. Basanavičius buvo visą gyvenimą. Paprasto Lietuvos valstiečio sūnus nepasiduoda nei gimnazijos lenkiškai, nei Maskvos  universiteto rusiškai įtakai, išlieka sąmoningu lietuviu, mylinčiu savo kraštą ir savo tėvų kalbą. (...) 1883 metais pasirodė pirmasis „Aušros“ numeris. Žmonės, nežinantys istorijos, yra vaikai“, – toks buvo pirmojo laikraščio prakalbos motto.  Šiame lotyniškame posakyje lyg lęšio fokuse buvo sutelkta visa „Aušros“ idėja ir tikslas – parodyti tautai praeitį, priminti, kas ji iš tikrųjų yra. Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra mieganti tauta, nesusivokianti dabartyje, todėl nepajėgi kovoti ir dėl ateities“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija