Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiškoji šventosios Drobulės meditacija

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas iš Turino arkivyskupo Severino Polečio priima plokštelę su Drobulės atvaizdu

Popiežius Benediktas XVI su Turino meru Serdžiju Čamparinu

Šventasis Tėvas ir Turino arkivyskupas Severinas Poletis

Benedikto XVI apsilankymo Turino katedroje akimirkos

Didžiojo šeštadienio slėpinys

Pagrindiniu maldininku, aplankiusiu Turino šv. Jono Krikštytojo katedroje dabar išstatytą Bažnyčios didžiąją relikviją – šventąją Drobulę, be abejonės, buvo popiežius Benediktas XVI. Praėjusį sekmadienį per pastoracinį vizitą į šį šiaurės Italijos miestą Popiežius centrinėje Šv. Karolio aikštėje gausiems piligrimams aukojo šv. Mišias ir susitiko su jaunimu. Gegužės 2 dieną Šventasis Tėvas nuvyko į katedrą, čia trumpoje adoracijoje pasimeldęs prie Švč. Sakramento, nuėjo pagarbinti ant centrinio altoriaus eksponuojamą šventąją Drobulę, į kurią, kaip tikima, buvo suvyniotas nuo kryžiaus nuimto Jėzaus Kristaus kūnas.

Susirinkusiems šventovėje skaitytoje meditacijoje, kurios tema buvo „Didžiojo (Velykų) šeštadienio slėpinys“, popiežius Benediktas XVI pirmiausia dėkojo Dievui už piligrimystės dovaną. Jis sakė, kad, kaip apaštalo šv. Petro įpėdinius, širdyje atsinešė visą Bažnyčią ir netgi visą žmoniją. Popiežius priminė Evangelijos pasakojimus apie nukankinto Atpirkėjo palaidojimą uoloje iškalto kapo rūsyje, prieš tai kūną pagal judėjišką tradiciją įvyniojus į audeklą. Jis pažymėjo, kad Jėzaus mirties laikas iki prisikėlimo „chronologiniu atžvilgiu buvo trumpas (pusantros paros), tačiau savo verte ir prasme neaprėpiamas, tiesiog begalinis“.

Didžiojo šeštadienio laikotarpis, kuris Tikėjimo išpažinimo maldoje įvardijamas, kaip mirusio Viešpaties nužengimas į pragarus, – tai žmonijos palikimas tyliame vienišume, ypač jautriai išgyvenamas šiuolaikinėje sekuliarizuotoje epochoje. „Dievo pasislėpimas yra dabartinio žmogaus dvasinės patirties svarbi dalis – tai egzistencinė, beveik nesąmoninga širdies tuštuma, kuri ir toliau plečiasi“, – sakė Šventasis Tėvas. Dargi XIX a. pabaigoje vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė paskelbė: „Dievas yra miręs! Mes jį nužudėme“, – taip pakartodamas Kryžiaus kelio kulminacines mintis, kurias net patys krikščionys ne visada gerai suvokia.

Dievo solidarumas žmogui

XX amžiuje išgyventi du pasauliniai karai su konclagerių siaubu, taip pat komunistiniai „gulagai“ su milijonų nekaltų žmonių aukomis, pagaliau Hirosimos ir Nagasakio  atominio bombardavimo tragedija – visa tai akivaizdžiai byloja apie Didžiojo šeštadienio sutemas. Todėl kaip tik to istorinio dramatizmo akivaizdoje tikintiesiems neišvengiamai kyla gyvenimo prasmės (kai Dievas nutildomas) klausimai ir mintis, kad „turime kažką daryti šių tamsybių akivaizdoje“, – sakė Popiežius.

Tačiau kaip šventojoje Drobulėje atspindėtas fotografinis nukankinto Išganytojo paveikslas turi ne tik „negatyvą“, bet ir „pozityvą“, taip ir Dievo Sūnaus istorinė mirtis turi ryškų teigiamą bruožą, yra mūsų paguodos ir vilties versmė. Iš tikrųjų Didysis šeštadienis, kaip niekieno žemė tarp Jėzaus mirties ir prisikėlimo, yra Dievo radikalaus solidarumo žmogui raiška. Juk Jėzus Kristus tuo unikaliu ir nepakartojamu istorijos intervalu „ne tik dalijosi mūsų mirtimi, bet kuriam laikui, kaip ir mes, liko mirtyje“. Tai reiškia, kad Dievas, tapęs žmogumi, įžengė į ekstremalų ir visišką žmogiškosios mirties vienišumą, kurio nepasiekia joks meilės spindulys.

Tokia totalaus apleidimo būklė paprastai įvardijama jokios paguodos nenešančia „pragaro“ sąvoka. Betgi Jėzus Kristus, nužengęs į tą mirties karalystės vienatvę, iš jos savuoju prisikėlimu pergalingai išėjo. Įveikęs mirtį, Jis atkėlė vienatvės vartus, kad ir mes kartu su Juo galėtume iš jos išeiti. Tokiu būdu Didysis šeštadienis, kaip tamsiausias mūsų tikėjimo slėpinys, kartu yra ir šviesiausias mūsų beribės vilties dėl išgelbėjimo ženklas, aiškino Šventasis Tėvas. Net ir visiško apleidimo bei vienišumo akivaizdoje mes suvokiame, kad nesame vieni: su mumis kenčia Kristus („Pasio Christi. Passio Hominis“) ir veda į išgelbėjimą.

Popiežius Benediktas XVI palygino žmogiškąją mirties (taigi visiško vienišumo) baimės būklę, su tuo nerimu, kurį jaučia tamsumoje atsidūrę vaikai. Jie taip pat bijosi likti tamsumoje vieni ir tik vyresnio mylinčio asmens buvimas greta gali juos padrąsinti. Taip pat atsitinka ir Didįjį šeštadienį: visus apninka mirties (tamsos) karalystės visagalybės pojūtis su fatališkos nežinomybės perspektyva. Ir tokioje atrodytų beviltiškoje aplinkoje pasigirsta Dievo padrąsinantis balsas, kuris prasismelkia netgi į pragaro tamsybes, meilingai mus paima už rankos ir išveda iš ten. „Iš tikrųjų žmogus gyvena žinojimu, kad yra mylimas ir gali mylėti; ir jeigu meilė prasiskverbia netgi į mirties karalystę, tai gyvybė ten taip pat gali atsirasti“, – darė išvadą savo meditacijoje Šventasis Tėvas.

Didžioji kenčiančių misija

Tokia yra Prisikėlimo šviesa, kurią galima pastebėti tikėjimo akimis žvelgiant į šventosios Drobulės audeklą, kuriame išlikęs mirusio Dievo Sūnaus atvaizdas. Kaip tik dėl šios viltingos šviesos daugybė tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio lanko ir medituoja šią nepaprastą relikviją. „Joje jie pastebi ne tik tamsybę, bet ir šviesą; ne tiek gyvybės ir meilės pralaimėjimą, kiek pergalę, gyvenimo pergalę prieš mirtį ir meilės prieš neapykantą, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Jie mato Jėzaus mirtį, bet įžvelgia Prisikėlimą“. Tokia didžioji drobulės galia, parodant liūdinčio Žmogaus veido išraišką, kuris savo kančioje prisiėmė visų mūsų nuodėmes ir kartu spinduliuoja savąjį didingumą. Drobulės tyli kalba yra Nukryžiuotojo žaizdų kraujo kalba, bet kiekvienas šio kraujo pėdsakas kalba apie meilę ir gyvybę, pabrėžė Šventasis Tėvas.

Šią didžiąją Kristaus kančios prasmę ypač puikiai gali suvokti ligoniai, kuriuos popiežius Benediktas XVI aplankė užbaigdamas savo vizitą Turino mieste. Susitikęs su neįgaliaisiais šventojo kunigo Benedeto Kotalengo (1786–1842) įkurtų Mažųjų Dievo Apvaizdos namų koplyčioje, Šventasis Tėvas sakė, kad tas pasimatymas „yra kaip aidas mano piligrimystės prie šventosios Drobulės, kurioje galima įskaityti visą kentėjimo dramą, o kartu Kristaus prisikėlimo šviesoje, ir prasmę, kiek toji kančia buvo reikšminga pasaulio atpirkimui“.

Šiuo požiūriu taip pat atsiskleidžia ligonių ir visų kenčiančių žmonių misijos prasmė: gyvendami vienybėje su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi, jie dalyvauja ir Išganytojo kančioje už pasaulio išgelbėjimą. „Aukodami savo skausmą Dievui per Kristų, mes galime dalytis gėrio pergale prieš blogį, kadangi Dievas padaro šią mūsų auką, mūsų meilės aktą, vaisingu“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, pabrėždamas, kad po Išganytojo prisikėlimo blogis ir mirtis neturi paskutinio žodžio.

© 2010 „XXI amžius“