| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šventoji Kristaus kančios ikona Mindaugas BUIKA
Drobulės istorija ir tyrimai Šventoji Drobulė, senovinis įkapių audeklas, į kurį, kaip teigia tradicija, buvo suvyniotas ant kryžiaus mirusio Jėzaus Kristaus kūnas, vėl tapo pasaulio piligrimų traukos centru. Per dabartinę Drobulės ekspoziciją jos nuolatinėje saugojimo vietoje Turino miesto katedroje, šiaurinėje Italijoje, tikimasi sulaukti iki dviejų milijonų lankytojų. Kristaus kančios ikona, kurioje stebuklingu būdu išlikęs nukryžiuotojo atvaizdas, yra išstatyta viešam tikinčiųjų pagarbininkui nuo Atvelykio (Dievo gailestingumo) sekmadienio išvakarių iki ateinančių Sekminių (balandžio 10 gegužės 23 dienomis). Bažnyčia niekada oficialiai netvirtino Drobulės autentiškumo, teigdama, kad įvertinti jos amžių ir kilmę galima tik atlikus mokslinius tyrimus. Įvairiapusė ekspertizė bei specialistų debatai, vykstantys jau daugelį dešimtmečių, dažnai pateikia skirtingus ir netgi prieštaringus rezultatus ir nuomones. Pagal geriausiai žinomas 1988 metais atliktų radioaktyviosios anglies (C14) tyrimų išvadas, audeklas pagamintas tik viduramžiais (apie 12601390 metus), taigi, žymiai vėliau nei Išganytojo kančios įvykiai. Tačiau dabar kai kurie ekspertai tikina, kad per 1988 metų tyrimus (jie buvo atlikti Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Šveicarijos laboratorijose) galėjo būti padaryta rimtų klaidų dėl eksperimentams paimtų mėginių pokyčių. Vėlesni tyrimai nustatė, kad Drobulės audekle rastų žiedadulkių pavyzdžiai yra iš augalų, randamų Palestinos regione, o audinio raštas yra būdingas tam istorijos laikui, kuriame gyveno Kristus. Testai patvirtino, kad audekle išlikusios geležies oksido žymės galėjo ženklinti išdžiūvusį kraują, nes Drobulėje atsispindėjusiame atvaizde parodomos ir nukankinto asmens žaizdų kraujo dėmės. Dabar vis plačiau kalbama apie naują Drobulės medžiagos tyrimą, ypač kada po ankstesnio jos viešo eksponavimo 2000 jubiliejiniais metais buvo atliktas esminis jos apvalymas nuo susikaupusių nešvarumų, pašalinių medžiagų (skylių užlopymo siūlų) ir dulkių. Kaip manoma, šventoji Drobulė iš Artimųjų Rytų į Vakarų Europą galėjo būti atgabenta per XIXIII amžių kryžiaus karus. Tačiau tiksliai dokumentuota jos istorija siekia XIV amžių, kada Prancūzijos kilmingas riteris Žefris de Šarny nurodė audeklą saugoti 1353 metais Trua mieste jo pastatytoje bažnyčioje. Kilus Prancūzijos ir Anglijos vadinamajam šimtmečio karui, 1453 metais riterių palikuonys perkėlė Drobulę į šalies pietinį Šambery miestelį ir perdavė ją globoti Italijos karališkajai Savojų šeimai. Pastaroji 1578 metais Drobulę perkėlė į Turiną, kuris nuo to laiko yra nuolatinė relikvijos saugojimo ir eksponavimo vieta. Gaisrai ir nacių pagrobimo pavojus Savo dokumentuotoje istorijoje Šventoji Drobulė patyrė bent du didelius gaisrus, kurie galėjo paveikti medžiagos struktūrą ir turėti įtakos vėlesnių tyrimų rezultatams. Per gaisrą, vykusį dar jai esant Šambery pilyje 1532 metais, sudegė koplyčia, kurioje buvo saugojama ši Kristaus kančios ikona, ir dalinai išsilydė sidabrinė dėžė su įdėta medžiaga. Išsilydžiusio metalo gabalai, nukritę ant audeklo, padarė skyles, kurias vėliau užlopė vienuolės. 1997 metais gaisras kilo Turino Šv. Jono Krikštytojo katedroje, kurioje dabar laikoma Drobulė. Tuo metu jos specialiai jai pastatytoje koplyčioje nebuvo, nes vyko restauracijos darbai, todėl didesnio pavojaus pavyko išvengti. Ugniagesiams pavyko liepsną suvaldyti, tačiau Drobulės medžiaga buvo vandens srauto užlieta ir todėl nukentėjo. Dėl pastarosios nelaimės teko atlikti konservavimo darbus, kad panašūs dalykai daugiau nepasikartotų. Dabar Drobulė saugoma Turino katedros centrinėje koplyčioje už nepramušamo ir neperšaunamo stiklo. Talpa, į kurią įdėta Drobulė, yra pagaminta iš specialiai kosminiams skrydžiams naudojamos medžiagos, kuri atspari vandeniui, liepsnai ir visiškai hermetiška. Apie dar vieną grėsmę Drobulei, iškilusią Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, plačiau informuojama tik per pastarąją šio atvaizdo ekspoziciją. Tada, 1939 metais, Drobulė slapta traukiniu iš Turino per Romą buvo nugabenta į pietinėje Italijos dalyje prie Avelino miesto įsikūrusią Monteverdžinės benediktinų abatiją. Nors anksčiau buvo kalbama, kad Drobulė iš Turino laikinai buvo išvežta baiminantis galimo bombardavimo, tačiau dabar patvirtinta, kad šią akciją nulėmė nacių ketinimas ją pagrobti. Apie šį pavojų tuometinis Drobulės savininkas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III sužinojo 1938 metais, kai Hitleriui ir jo patarėjams lankantis šalyje nacių vadovai labai domėjosi Drobulės saugojimo vieta. Pasak benediktinų istoriko tėvo Andria Kardino, pradžioje karalius Viktoras Emanuelis II siūlė popiežiui Pijui II atvežti Drobulę į Vatikaną, bet Šventasis Tėvas suabejojo jos saugumu. Tuomet ir buvo nuspręsta Drobulę perkelti į Monteverdžinės vienuolyną, kuriame buvo saugotos svarbios Bažnyčios relikvijos. 1943 metais, sąjungininkams pradėjus kovas pietinėje Italijoje, nacių kariškiai nuodugniai apžiūrėjo Monteverdžinės abatiną. Tačiau vienuoliai tuo metu susirinko melstis prie centrinio altoriaus, po kuriuo buvo paslėpta Drobulė, ir kratai vadovavęs vokiečių karininkas įsakė jų netrukdyti. Taip šventoji relikvija nebuvo atrasta, pažymėjo tėvas A. Kardinas. 1946 metais Drobulė buvo sugrąžinta į Turino katedrą. Tais pačiais metais Italijoje surengus referendumą buvo panaikinta monarchija. Paskutinis jau emigracijoje gyvenęs Italijos karalius Umbertas II, miręs 1983 metais, testamentu Šventąją Drobulę perdavė Popiežiaus nuosavybėn. Tačiau šventoji relikvija tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu palikta nuolatinei Turino arkivyskupo globai. Šventojo Tėvo leidimu Drobulės vieša ekspozicija toliau rengiama Bažnyčios jubiliejaus bei kitomis progomis. Dabartinį viešą šventosios ikonos pagarbinimą leido surengti popiežius Benediktas XVI, kuris tuo tikslu gegužės 2 dieną atliko piligrimystę į Turiną.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |