|
Kada Lietuva sugriovė kaimą?
Perskaičiau dr. E. Mažinto labai piktą publikaciją XXI amžiuje (2010, Nr. 21), kurioje nepriklausoma Lietuva kaltinama dėl kolūkinio kaimo griūties. Kažin, gal autorius daug metų negyveno Lietuvoje, gal jis yra naivus mokslininkas, besiremiantis nusenusiais savo profesoriais. Aš irgi noriu papasakoti apie kolūkinį kaimą ir apie tai, kas artino jo griūtį. Daug metų gyvenau ir dirbau kaime, gerai pažinau kaimiečių gyvenimą, mačiau jų vargus. Teko ir man basomis kojomis braidyti po pažliugusius rudens dirvonus ir su mokinukais iš balų traukti laiku nenuimtų kviečių permirkusius pėdus, rauti linus ir dirbti kitus darbus. Pamokos palaukdavo, nes mūsų darbai kolūkyje tęsdavosi nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio ir net ilgiau.
Dr. Mažintas rašo, prie darbo laukuose valstiečiai skubėjo. Netiesa: kolchozų jie nemylėjo ir į darbus nesiskubino, nes uždarbis juokingai graudus už darbadienį 300 g pasturlakų, grūdais vadinamų, ir 0,30 kapeikų. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis 60 arų pasodybinis sklypas, miško uogos, grybai. Varu suvaryti į kolchozą, netekę savo žemės, gyvulių, žmonės gyveno be perspektyvos. Prasidėjo girtavimas, vagystės, smuko moralė. Jauni vyrai, grįžę iš sovietinės armijos, kaime nesiregistravo, važiavo į miestus ieškoti darbo. Taip prasidėjo kaimo išsivaikščiojimas. Žinoma, gyvenimas po truputį gerėjo, atsirado geresni ūkių vadovai. Tačiau kaimo laukė nauja griūties banga melioracija, iškeldinimas į gyvenvietes. Su širdgėla žmonės žiūrėjo, kaip draskomos jų sodybos, raunamos obelys, griaunami namai. Prasidėjo antras išsivaikščiojimo iš kaimo etapas: kas kūrėsi miesteliuose, kas važiavo pas vaikus į didesnius miestus. Į gyvenvietes suėjo stipresni, jaunesni mechanizatoriai, fermų darbininkai. Nepaprastai trūko vadinamosios darbo jėgos laukininkystėje, todėl kiekvieną rudenį kelioms savaitėms nutraukti mokslus turėjo studentai, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleiviai su savo mokytojais ir vykti į talką kolūkiams. Neapsieita be talkininkų ir vasarą. Tokiu būdu kolūkiai šiaip taip susidorodavo su darbais. Žinoma, tokie talkininkai palikdavo laukuose ir bulvių, ir runkelių, ir kitokių pasėlių. Buvo daug neūkiškumo, vagysčių, slėgė skolos valstybei. Apdumti akis užsieniečiams gyvavo ir kolūkiai milijonieriai, kuriuos, nežiūrint griežtos sovietinės cenzūros, spalvingai pavaizdavo K. Saja.
E. Mažintas prie kryžiaus kala konservatorius, kurie esą sugriovė kolūkius ir žemes išdalino ūkininkams. Pagal sovietinių profesorių svaičiojimus, iš tų varganų kolūkių turėjo išaugti stambios bendrovės. Tik vienas klausimas, kas jose dirbtų. Laikai kiti, prievarta į jas nesuvarysi. Bėda ne tai, kad sugriuvo kolūkiai, o kad nebuvo tai griūčiai tinkamai pasiruošta: trūko jėgų, kontrolės. Dėl to leista išvogti, į visas puses išmėtyta tiek turto! Daugiausia prisigrobė, aišku, buvę kolūkių pirmininkai. Jie dabar stambūs žemvaldžiai, latifundininkai, o sąžiningi kolūkiečiai, kaip toje pasakoje, liko prie suskilusios geldos. O kad buvusiems ūkininkams išdalinta žemė, pasielgta teisingai. Nors maža dalele atlyginta skriauda lagerininkų, Sibiro vergų vaikams bei vaikaičiams. Aišku, nesuprasti tiems, kurie to siaubo neišgyveno.
Seniai neliko prieškarinio Lietuvos kaimo. Jį sunaikino ne nepriklausoma Lietuva, bet nuožmus okupantas su savo talkininkais. Šiandien kaimas jau kitoks jį kamuoja įsisenėjusios ir naujos ligos. Betgi melas, kad jo dirvos augina vien piktžoles ir viksvas.
Iš visų ligų patalo mes pakilsime greičiau, jei nustosime rizenti, visas valdžias kritikuoti, o imsimės konkrečių darbų. Pavyzdžiui, gerb. Mažintas už tokią publikaciją Baltarusijoje būtų pasodintas už grotų, o pas mus laisvai reiškia savo nuomonę ir, negana to, Lietuvai nepelnytai dar lipdo pseudodemokratijos etiketę ir visus tarnautojus vadina valstybinio banditizmo klerkais.
Ona BEINORYTĖ
Klaipėda
© 2010 XXI amžius
|