| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ko šeima tikisi iš kunigo šiandien? Kun. teol. lic. Andrius Vaitkevičius, Telšių vyskupijos šeimos centro reikalų vedėjas
Balandžio 17 dieną Žemaičių Kalvarijoje įvyko metinė Lietuvos šeimų centrų konferencija, kurioje buvo svarstoma, ko šeima tikisi iš kunigo šiandien. Nuomones šiuo klausimu išsakė abi pusės tiek šeimos, įvardijusios, ko šeima tikisi iš kunigo, tiek dvasininkai, įvardiję, ko kunigas tikisi iš šeimos. Konstruktyvaus dialogo metu iškeltos mintys, tikimasi, pasitarnaus naujo požiūrio kūrimui ir bendradarbiavimui tarp šeimų ir kunigų, kurie būdami vienos Dievo tautos nariai savo gyvenimuose turi tą patį tikslą eiti asmeninio tobulėjimo (šventėjimo) keliu. Konferenciją pasveikinimo žodžiais atidarė vyskupai Jonas Boruta SJ ir Arūnas Poniškaitis. Vyskupas A. Poniškaitis pabrėžė, kad kunigo ištikimybė savo pašaukimui toji, kuri turi įkvėpti ištikimybei šeimoje. O ir kunigas, žvelgdamas į ištikimybę šeimoje, semiasi stiprybės savajam keliui. Abu pašaukimai papildo vienas kitą. Nederėtų į šiuos du pašaukimus žvelgti kaip į prieštaraujančius vienas kitam, mąstant vien apie lytinį gyvenimą. Čia reikia dvasinio žvilgsnio, kuris sustiprinamas per gaunamus santuokos ir kunigystės sakramentus jie yra stiprybės šaltiniai abiems. Per artėjimą prie Dievo vyskupas kvietė kovoti su nebrandžia meile, elgesiu, santykiais. Vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo apie santuokos sakramentą bei pasirengimą jam. Jis pateikė keletą nebrandžiai (nesąmoningai) bandomų sudaryti santuokų pavyzdžių. Viena mergina nėščia, kalbėjo vyskupas, ir tėvai nori priversti tuoktis. Atėję pas kunigą aiškina: Nenorime, kad vaikelis gimtų nuodėmėje, ne šeimoje! Bet iš tikro juk nuodėmė jau padaryta! Tad dabar reikia spręsti, ar tie du jauni žmonės yra subrendę santuokai ir ar galės visą gyvenimą praleisti kartu? Ar galės krikščioniškai šeimoje gyventi? Vadinasi, reikia tinkamo pasiruošimo ir suvokimo, kas yra toji santuoka, o ne tiesiog pridengti momentą jau įvykusios nuodėmės ir nugrimzti į dar didesnę painiavą nesuvokiant ir pilnai neprisiimant sakramentinės santuokos malonės, pagal kurią reikia gyventi visą likusį gyvenimą. Vyskupas kvietė teikti pirmumą sielovadai, o ypač sąmoningam Santuokos sakramento priėmimui. Kunigas Robertas Šalaševičius kvietė brolius kunigus dvasiškai maitinti bendradarbius ir šeimas. Ypač vaisingas susitikimas grupėse. Išgryninta sielovada, vedanti prie Dievo, yra toji, kuri palaiko kunigą. Priminė, kad kiekvienos šeimų grupelės ar bet kokios kitos prie bažnyčios veikiančios grupelės pareiga (ir atsakomybė) susirasti kunigą dvasinį vadovą. Dievo Motinos šeimų bendruomenės atstovas Jonas Morkus teigė, kad šeimų grupelės leidžia kunigui pamatyti visą tikrovę, šeimų mechanizmą. Nepaisant visos kasdienybės tos šeimos yra kartu ir savo pavyzdžiu duoda kunigui stimulo likti ištikimam savo pašaukimui. Ilgalaikis susitikimas duoda tokių rezultatų, kokių negausi per trumpalaikį renginį. Susitikimai ugdo kunigo kantrybę dirbant su žmonėmis, mažai žinančiais apie bažnytinio gyvenimo ypatumus. Darbuojantis grupelėse ne kunigas turi priimti atsakingus sprendimus, dėl to jam tai pasitarnauja kaip atsikvėpimas nuo jo pareigų. Kunigas suteikia žinias, Bažnyčios mokymo supratimą, o būdamas kartu panaikina mitą, jog yra reikalingas tiktai kilus rimtoms problemoms kunigas tampa draugu ir bičiuliu. Dar daugiau, grupelėse dažnai iškeliama tai, kas buvo nutylėta atskirose šeimose, tad sprendžiamos ir net labai opios problemos. Judėjimo Sutuoktinių susitikimai vadovai Danguolė ir Donatas Zalepūgos liudijo savo gyvenimo istoriją. Ji iš tikėjimą praktikuojančios šeimos. Jis ne (susitikdavęs su dvasiniais dalykais tik tiek, kiek to reikalavo aplinka). Vyrui susirgus rimta liga žmona ieškojo vilties maldoje, Mišiose. Per santykį su Dievu natūraliai atėjo į gyvenimą ir santykis su kunigu. Kada vyras pajuto vidinę krizę, lydimą problemų šeimoje, pajuto norą nuvykti pas kunigą. Ir nors kunigas, su kuriuo susitiko, nieko ypatingo nepasakė, pradėjo sveikti. Taigi, kunigas jų šeimoje, kaip ženklas, rodantis kelią Dievo link. Gydytoja dr. Nijolė Liobikienė kvietė pamąstyti, kaip galime vieni kitiems padėti: kunigai šeimoms, šeimos kunigams. Nors mūsų valstybė politiškai gerokai ūgtelėjo, tačiau bendravimo santykiai keičiasi be galo lėtai. Dažnai pasauliečiai teigia, jog mes patys viską susitvarkysim, kam čia tie kunigai. Toks požiūris kyla iš Bažnyčios, kaip hierarchinės struktūros nepažinojimo, teigė gydytoja. Tas nežinojimas atveda į pasimetimą. O kartais galbūt ir kunigai per mažai pasitiki pasauliečių pagalbos reikalingumu. Tad galima būtų teigti, jog klaidų pasitaiko iš abiejų pusių. Popietiniuose susitikimuose visi rinkosi į darbo grupes, kuriose aptarė pagrindinį konferencijos klausimą. Buvo sudarytos devynios darbo grupės, iš kurių dvi buvo kunigų ir klierikų. Apibendrinant visų grupių darbą, tiek šeimų, tiek dvasininkų, galima daryti keletą išvadų. Šeimos nori matyti kunigą dvasinį vadovą, kuriam nesvetima šeimos gyvenimo virtuvė, kadangi pats yra kilęs iš šeimos. O svarbiausia kunigas turi padėti artėti prie Dievo, atrasti nuoširdesnį ryšį, santykį su juo. Kunigas draugas ir bičiulis, nuolat esantis šalia. Nutarta, jog yra be galo svarbu žinoti, ko vieni iš kitų tikimės, tad reikia kalbėtis ir bendradarbiauti. Kunigai kvietė mąstyti kartu, kaip visiems žmonėms perteikti tikėjimo dovaną. Juk tai nėra vien tik kunigo užduotis. Dievo nešimas slepiasi po išorinėmis priemonėmis, o mes jau esame atsakingi, kaip jomis naudojamės. Reikia maldos vieniems už kitus, savanoriavimo, prisidedant savo darbu prie tikėjimo vertybių skleidimo, programų įgyvendinimo. Reikia, kad šeimos remtų vienos kitas, padėtų einant per gyvenimą bręsti. Bažnyčia tai darni bendruomenė, tačiau ir čia yra klystančių, silpnų ir nuodėmingų žmonių, todėl konkurencingumas ir noras pasirodyti geresniais už kitus visada atveria dar platesnę galimybę nuodėmei įsigalėti. Bendru paraginimu dvasininkai kvietė kovoti su tokia konkurencijos dvasia bei uždarumu ir nenoru, neatvirumu padėti ieškančioms šeimoms. Vienos grupės sugalvotas šūkis be galo tiko darbo grupių apibendrinimui: Be kunigų ir maldos nėra šeimos! Visą šią nuostabią bendradarbiavimo tarp kunigų ir pasauliečių, šeimų judėjimų atstovų dieną vainikavo šv. Mišių auka Žemaičių Kalvarijos bazilikoje, kurios metu melstasi prie stebuklingo Dievo Motinos, Krikščioniškų Šeimų Karalienės paveikslo, prašant jos užtarimo ir globos. Šeima meilės ir bendrystės tarp Kristaus ir Bažnyčios simbolis. Šiai vyro ir moters meilei augant ir bręstant išsipildo tas kvietimas, kurio pats Dievas nori žmogaus gyvenime ėjimo šventumo link. Tad be galo svarbi šeimos ir kunigo bendrystė bei ėjimas kartu Dievo link. Du asmenys, gyvenantys šeimoje, yra atsakingi už vienas kito žemišką ir amžiną likimą. Svarbu, kad šeima turėtų kelrodį, kuris padėtų išlikti tikrajame dvasinio augimo ir artėjimo prie Dievo kelyje. Toks asmuo yra kunigas, palydintis šeimą jos dvasinės brandos kelyje. Tartum koks saugiklis, nuolat primenantis, kur link mes einame, o kartu pats asmeniškai bręstantis ir besidalinantis. Kunigas, atėjęs iš šeimos, pažįsta šeimos poreikius (matydamas motinos ir tėvo gražią bendrystę), dėl to gali būti ir dvasiniu vadovu atsiliepdamas į pačius asmeniškiausius šeimos poreikius. Šeima ir kunigystė vienas kitam duodantis ir gaunantis santykis tarp žmonių.
Onutės DARBUTAITĖS nuotrauka
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |