| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kai orumą praranda ne auka, bet agresorius
Lietuvoje šiandien daug netikrų pranašų, klastingų apsišaukėlių, paslaptingų mistikų, tvirtinančių, jog jų tiesos pačios tikriausios. Kaip atskirti tikrą religinę bendruomenę nuo religinės sektos? Kaip išsilavinusiam, padoriam, valstybės ateitimi besirūpinančiam piliečiui derėtų vertinti tokias knygas kaip Da Vinčio kodas? Kaip Bažnyčia turėtų elgtis auklėdama jaunimą? Kaip jaunimą išmokyti pažinti gėrį ir tiesą išvengiant dogmatizmo, primityvumo? Kodėl tiesa ir teisybė dažnai nėra tokia įdomi ir patraukli kaip melas ar falsifikatas? Šiais klausimais su Opus Dei regioniniu vikaru Baltijos šalims mons. dr. Andres Lavinu kalbasi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras VISOCKAS.
Perskaičiau Jūsų dovanotas informacinio pobūdžio knygeles apie Opus Dei. Gal galėtumėte paprasčiau, savais žodžiais paaiškinti, kas yra tas Opus Dei? Savais žodžiais sakyčiau, kad Opus Dei yra maža visuotinės Bažnyčios dalis. Jei Bažnyčia yra kūnas, Opus Dei yra to kūno narys, vienas iš organų, kuris atlieka savo funkciją viso kūno labui. Šventoji Dvasia 1928 metais Madride įkvėpė jauną kunigą Šv. Josemariją Eskrivą įsteigti tą organą Bažnyčioje, kad skelbtų visuotinį pašaukimą į šventumą ir apaštalavimą. Toji mintis paskui tapo kertine II Vatikano susirinkime, kaip galime skaityti konstitucijoje Lumen Gentium. Įtraukdama Opus Dei į savo hierarchinę struktūrą kaip prelatūrą, Bažnyčia suteikė organizacijai visuotinę misiją padėti paprastiems pasauliečiams suvokti ir atsiliepti į savo pilnavertišką krikščionišką pašaukimą, o tai yra pašaukimas gyventi darbo, šeimos ir visuomenės sūkuryje tikėjimu, viltimi ir meile Dievui. Žodžiu, pašaukimas į šventumą kasdienybeje: surasti Dievą darbe, visose aplinkybėse. Opus Dei veikla yra skirta mokyti prelatūros narius ir prijaučiančius, paprastus pasauliečius savo įprastą gyvenimo aplinką paversti cele, kurioje Dievas yra centras, ir kartu proga įvykdyti apaštalinę misiją. Kokie Opus Dei tikslai? Galų gale kokie Opus Dei tikslai Lietuvoje? Manau, kad mūsų laikais Opus Dei yra itin reikalingas pasaulyje ir Lietuvoje. Bažnyčia Lietuvoje nori, kad Opus Dei būtų įrankis pakeisti visuomenę iš vidaus, visų pirma užkrečiant kiekvieno pasauliečio širdį Jėzaus meile. Tik tada jis taps pasauliui šviesa ir druska, nebijos imtis gilių evangelizavimo darbų, turės jėgų plaukti prieš sekuliarizacijos srovę universitete, šeimoje, laboratorijoje, namuose, sporto aikštėje, versle, politikos arenoje... Kartą Opus Dei įsteigėjas pasakė, kad pasauliui pakeisti užtenka 50 žmonių, kurie myli Dievą labiau už viską. O tam reikia turėti tikrą vidinį gyvenimą, nuolat puoselėti intymų ryšį su Dievu, draugystę su Juo. Labai būtų įdomu sužinoti, ar Opus Dei populiarus tarp jaunimo ir kaip Jūs bendraujate su jaunuoliais? Opus Dei, kaip visuomenei ir Bažnyčiai, jaunimas yra ateitis. Mūsų patirtis su jaunimu yra labai gera, nes tikime jais ir duodame jiems suprasti, kad atsiliepimas į Dievo meilę yra pats įdomiausias nuotykis, kad verta parduoti viską dėl to perlo. Mes, kaip ir Popiežius, žinome, kad jaunas žmogus supranta Dievą ir Jo planą, nori su Juo bendrauti intymiai ir, kuo dažnai kai kas netiki, sugeba gyventi tyrai ir nepriekaištingai. Kai jaunas žmogus jaučia tokį pasitikėjimą, gali visas jėgas nukreipti į šventumo siekimą ir į geresnės visuomenės ir Bažnyčios statymą. Tai, be abejo, svarbus darbas, kaip visa tai, kas verta. Gal galite papasakoti apie save: kiek laiko gyvenate Lietuvoje, kokius įspūdžius susidarėte apie mūsų šalį, žmones, tikinčiuosius? Nuo tos pirmos dienos, kai atvykau prieš 13 metų iš Čilės, Lietuva mane sužavėjo savo vertybėmis. Lietuviai yra geraširdžiai ir moka kovoti dėl Dievo, dėl šalies, dėl laisvės. Per tiek metų šis pirminis įspūdis pasitvirtino, todėl žiūriu į ateitį su optimizmu, nepaisant sunkumų, kurie dar matosi. Bažnyčiai reikia dar daug dirbti, ugdant pasauliečių tikėjimo tiesų bei etikos principų supratimą, ginant gyvybės kultūrą, šeimą, siekiant, kad tikintieji sujungtų kasdienybę su tikėjimo reikalavimais... Bet Lietuva šitoje srityje nelabai skiriasi nuo kitų Europos šalių. Dabar daug visokių save krikščioniškomis, katalikiškomis besivadinančių organizacijų, kurioms vadovauja įvairaus plauko apsišaukėliai, netikri pranašai. Kaip atskirti tikrą organizaciją nuo sektos? Esmė turbūt yra pagarba laisvei ir meilė tiesai. Įvairovė yra geras dalykas, taip pat tarp krikščioniškų organizacijų ir jų propaguojamų dvasinių kelių. Tai tik praturtina Bažnyčią. Juk Dievas yra be galo didis ir joks dvasingumas negali jo nuostabios didybės visiškai aprėpti. Be to, mes, žmonės, irgi labai skirtingi vieniems priartėti prie Dievo labiau padeda vienas kelias, kitiems kitas. Todėl turime būti laisvi ieškoti Dievo ir meiliai jam atsiliepti pagal savo asmeninį pašaukimą. Katalikiškų organizacijų įvairovė tam labai padeda. Būtų blogai, jeigu kas nors bandytų tą laisvę apriboti, skelbiant, pavyzdžiui, kad mūsų kelias yra vienintelis galimas, ar apjuodinant kitas teisėtas organizacijas Bažnyčioje. Be to, laisvės negalima atskirti nuo tiesos. Netikriems pranašams būdingas nenuoseklumas ir nenuoširdumas tiesos ieškojimuose, bandymas palengvinti gyvenimą atmetant jiems nepatogias tikėjimo ar moralės tiesas. Tipiškas tokio nenuoseklumo ženklas yra polinkis lengvabūdiškai kritikuoti Bažnyčios mokymą, vadovus, veikimo praktiką. Man į galvą ateina senas posakis, kurį dažnai kaip maldą kartodavo šv. Josemaria: Omnes cum Petro ad Iesum per Mariam! Žodžiu, pas Jėzų turime eiti su Petru per Mariją. Jis patardavo nepasitikėti tokiu apaštalavimo darbu, kuris nepuoselėja meilaus atsidavimo Popiežiui ir Švč. Mergelei Marijai. Kokie Jūsų santykiai su Lietuvos krikščioniška žiniasklaida? Ypatingų ryšių su kuriuo nors leidiniu neturime. Tačiau esame labai atviri, jeigu jie norėtų prašyti interviu ar informacijos galimiems straipsniams. Neseniai bernardinai.lt publikavo straipsnį, kurį parašė Opus Dei prelatas Popiežiaus išrinkimo metinių proga. Lietuvos knygynuose iki šiol stūkso kalnai tos didelį populiarumą, tačiau Bažnyčią ir tikėjimą menkinančios knygos egzempliorių. Teko matyti meninį filmą, sukurtą pagal tą knygą. Tačiau tas tarp jaunimo labai populiarus filmas šmeižia krikščionybę, šmeižia katalikybę. Kaip Jūs vertinate tą knygą? Suprantu, kad kalbate apie knygą Da Vinčio kodas. Romanas ir filmas iš tiesų apgaulingi ir neteisingi, be galo žeidžiantys krikščionis. Kaip ir prieš 20 amžių, taip ir dabar Jėzus Kristus kai kuriems vis dar yra skandalas ir beprotybė. Tačiau kur kas daugiau yra tokių, kurie ne dėl savo nuopelnų, o per Dievo dovaną tvirtai tiki, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir žmonijos Atpirkėjas, atėjęs į pasaulį skleisti gėrio. Ir atrodo, kad daugeliui šie įvykiai paskatino gilinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, geriau pažinti Evangeliją ir Bažnyčią, jos praeitį ir dabartį. Tai tarsi pamoka krikščionims rimčiau žiūrėti į tikėjimą. Ar tokie leidiniai daro didelę žalą krikščionybei? Ar tikrai buvo geras sprendimas bandyti tą knygą drausti? Ar nebūtų kur kas geriau parašyti patiems ne mažiau intriguojančią, su detektyvo, nuotykinio filmo elementais knygą apie krikščionybę, neiškraipant tikrosios tiesos? Norėčiau pabrėžti, kad orumą šiuo atveju prarado ne auka, o agresorius. Krikščionys su nepagarba visada kovojo taikiai, ieškodami bendros kalbos ir vengdami ginčų. Daugelis katalikų, kitų krikščionybės šakų išpažinėjų, žydų, musulmonų, kitų tikėjimų atstovų bei geros valios piliečių ne vieną kartą prašė gerbti jų religinius įsitikinimus. Šie žmonės neprašė jokios paslaugos, nesiekė ir apriboti išraiškos laisvės. Kita vertus, visiškai sutinku, kad patys krikščionys gali ir turi aktyviau dalyvauti kultūros ir net pramogų pasaulio gyvenime, kad ir ten kaip ir visose kitose visuomenės srityse įneštų savo indėlį. Dėkoju už išsakytas mintis.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |