Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Vyskupas, kurio anksti netekome

Vyskupo Vincento Padolskio (1904-1927-1940-1960) mirties 50-osioms metinėms

Bičiuliai Romoje (iš kairės): kun. Vytautas Kazlauskas, kun. Vincas Bartuška, vysk. Vincentas Padolskis, kun. Jonas Patašiusir kun. Kazimieras Senkus. Apie 1947 metus

Prieš 50 metų, 1960-ųjų gegužės 6 dieną, Romoje mirė vysk. Vincentas Padolskis. Šis Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas, būdamas 36 metų, tapo Vilkaviškio vyskupo padėjėju su paveldėjimo teise. Ganytojo pareigas ėjo iki 1944 metų, kol per antrąją rusų okupaciją pasitraukė į Vokietiją. Jei ne ankstyva jo mirtis, daugelio jį pažinojusiųjų nuomone, galbūt Lietuva jau popiežiaus Pauliaus VI valdymo laikais būtų turėjusi lietuvį kardinolą.

Romas BACEVIČIUS

V. Padolskis gimė 1904 m. balandžio 24 dieną Virbalio mieste (Vilkaviškio apskr.), pasiturinčių ūkininkų Navickų-Padolskių šeimoje (Jo motina buvo ištekėjusi už Navicko, o jam mirus – už Padolskio. Iš pirmosios santuokos gimė keturi sūnūs. Tarp jų žymus muzikas Stasys Navickas ir karšta lietuviška dvasia bei uolia veikla JAV pagarsėjęs kun. dr. J. Navickas MIC. Iš antrosios – gimė duktė ir būsimasis vyskupas Vincentas). Pradžios mokyklą jis lankė Virbalyje, Pirmojo pasaulinio karo metais gimnazijos mokslą ėjo Kybartuose.

Pradėjęs lankyti gimnaziją, įstojo į ateitininkų kuopą ir visą laiką buvo veiklus jos narys. Ypač mėgo sportą ir meną, sugebėjo ruošti įvairias pramogėles. Kad būtų ką vaidinti, parašė veikaliuką, kurį su nemažu pasisekimu vaidino Kybartų ateitininkai ir Virbalio pavasarininkai. Norėdamas paruošti jį spaudai, jau būdamas kunigu atsidėjęs jį perdirbinėjo, tobulino, bet, deja, kiti darbai ir rūpesčiai sukliudė išspausdinti.

Augdamas giliai pamaldžioje šeimoje ir turėdamas prieš akis vyresniojo brolio kunigo pavyzdį, Vincukas nuo mažens troško pasišvęsti Dievo tarnybai. Todėl 1922 metais, dar nebaigęs gimnazijos, išvyko į užsienį  mokytis. Su lėšomis vargo neturėjo: jų pakankamai parūpino mylintis tėvas (motina jau buvo numirusi) ir broliai. Gana greitai pabaigęs gimnazijos kursą viename Missions de la Salette vienuolyne Prancūzijoje, įstojo į Grigaliaus universitetą Romoje. 1925 metais jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Tų pačių metų rudenį išvyko į Fribūro universitetą (Šveicarija) studijuoti teologijos. Fribūre įstojo į lietuvių studentų draugiją „Lituania“ ir kurį laiką jai vadovavo. 1927 m. rugpjūčio 21 dieną įšventintas kunigu. 1929 metais baigė universitetą. Prancūzų kalba parašė ir apsigynė doktoratą „Kryžiaus idėja laiške žydams“ ir gavo teologijos daktaro laipsnį. Mokslas sekėsi, lėšų netrūko, todėl ryžosi dar tęsti studijas. Įstojo į Šventojo Rašto institutą Romoje, kurį baigė 1932 metais Šventojo Rašto kandidato laipsniu (Candidatus ad Laureatu).

Daug metų studijuodamas užsienyje turėjo gerą progą išmokti svetimų kalbų. Gerai mokėjo vokiečių, prancūzų, italų, anglų, lotynų, hebrajų ir senovės graikų kalbas. Be to, neblogai pramoko rusų ir lenkų kalbų. Taigi buvo pavyzdingai pasiruošęs užimti filosofijos, teologijos ar Šventojo Rašto profesoriaus pareigas bet kurioje aukštojoje mokykloje. 1932 metais grįžo į Lietuvą.

Grįžęs į tėvynę noriai padėdavo visoms katalikiškoms organizacijoms, skaitė įdomias, rūpestingai paruoštas paskaitas. Kalbėjo visada aiškiai, tvirtai ir įtikinamai. Per šventes ir atostogas mielai padėdavo Virbalio ir apylinkės pavasarininkams. Tai darė ir besimokydamas užsienyje.

Lietuvoje  jo jau laukė vieta Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kur būtinai reikėjo Šventojo Rašto profesoriaus. Dėstė įvairias Šventojo Rašto mokslo šakas ir hebrajų bei senovės graikų kalbas.

Neseniai miręs apaštalinis protonotaras prof. dr. Vincas Jonas Bartuška pasakojo, kad būdamas Vilkaviškio kunigų seminarijos klieriku susidraugavęs su savo dėstytoju kunigu profesoriumi V. Padolskiu. Sužinojęs, kad klierikas gimnazijoje mokėsi prancūzų kalbos, kad ją geriau išmoktų, profesorius studentui susitikus siūlė kalbėtis tik prancūziškai. Jie taip ir darydavo. Kartą kun. prof. V. Padolskis  Vilkaviškyje klierikus nusivedė į žydų sinagogą ir rabino paprašė parodyti Torą. Atsivertęs ritinį skaitė hebrajiškai ir aiškino klierikams, kas parašyta. Žydai klausėsi ir stebėjosi tokiu mokytu kunigu.

1937 metais kun. prof. V. Padolskis buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą Teologijos-filosofijos fakultete užimti išeinančio į pensiją arkivyskupo Juozapo Skvirecko vietą. Atlikęs habilitacijos darbą gavo docento titulą ir ėmė dėstyti Šventąjį Raštą bei graikų kalbą.

1940 metų vasaryje, Vilniuje mirus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjui vysk. Kazimierui Michalkievičiui, reikėjo parinkti kandidatą į jo vietą. Po diskusijų ankstesnysis Vilkaviškio vyskupas koadjutorius Mečislovas Reinys buvo paskirtas į Vilnių, o kun. prof. dr. V. Padolskis liepos 9 dieną nominuotas tituliniu Larandos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo augziliaru su paveldėjimo teise. Konsekracija vyko Vilkaviškio Katedroje rugpjūčio 4 dieną. Dalyvavo vyskupai Antanas Karosas, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis, Vincentas Brizgys ir Vincentas Borisevičius, taip pat nuncijus Luidžis Centozas. Nors tą dieną komunistai šventė oficialų Lietuvos „priėmimą“ į SSRS, naujojo vyskupo konsekracija praėjo ramiai, žmonės net gatvėje buvo suklaupę, kad gautų vyskupų palaiminimą.

Lietuva tada buvo ką tik netekusi laisvės ir nepriklausomybės. Nors rusai bolševikai dar nespėjo parodyti savo vilkiškų nagų ir nasrų, bet jau spėjo nemaža pikto padaryti, o ypač katalikams. Jie jau buvo atėmę Vilkaviškio vyskupo namą ir viską, kas priklausė Kunigų seminarijai. Vyskupui su visa raštine teko persikelti į kleboniją, kur vos užteko vietos parapiją aptarnaujantiems kunigams. Į tokią spūstį pateko ką tik konsekruotasis vysk. Vincentas. Bet to dar maža. Netrukus bolševikai atėmė ir tą kambarėlį, kuriame jis buvo prisiglaudęs, pasityčiojimui paversdami jį venerinių ligų dispanseriu. Vyskupui teko apsigyventi žmonėms nelabai tinkančioje gyventi patalpoje. Tačiau po kelių savaičių kilo vokiečių ir rusų karas, ir bolševikai pakniopstomis išsinešdino iš Lietuvos.

Naujieji Lietuvos okupantai vokiečiai nebuvo linkę grąžinti tikriesiems savininkams to, ką bolševikai buvo iš jų atėmę. Jie planavo visa tai pasilaikyti sau. Tik tais atvejais, kai savininkai, išsidanginus bolševikams, suskubo užimti jiems priklausančiąją nuosavybę ir pastatė vokiečius prieš įvykusį faktą, jie nekliudė ja naudotis. Taip atsitiko ir su Vilkaviškio vyskupo namu ir Kunigų seminarija. Tai vysk. V. Padolskio nuopelnas, kad jis paliepė ir padėjo veikti drąsiai ir greitai. Tuo būdu Vilkaviškio vyskupas galėjo grįžti į savo namą, o Kunigų seminarija pradėti darbą, kurį tęsė visus trejus vokiečių okupacijos metus, nors vysk. V. Padolskiui ne kartą teko ginti ją nuo okupanto užmačių.

Profesoriaus darbo vysk. V. Padolskis nenutraukė ir per pirmąjį bolševikmetį (1940–1941), nors tada jau buvo Vilkaviškio vyskupas augziliaras, o važinėti iš Vilkaviškio į Kauną buvo sunku. Kai 1941 metais, išsidanginus iš Lietuvos bolševikams, vėl pradėjo veikti Vilkaviškio kunigų seminarija, ir toliau joje dėstė Šventąjį Raštą, kol galėjo pasilikti Lietuvoje.

1944-ųjų vasarą sovietams priartėjus prie Vilkaviškio vysk. V. Padolskis galvojo pasitraukti prie Lietuvos ir Vokietijos sienos ir savo vyskupijos ribose palaukti, kol audra praūš. Deja, taip neišėjo. Netrukus jis atsidūrė Vokietijoje, Regensburge, apsistojo karmelitų vienuolyne, kur jau gyveno nacių internuotas prel. Mečislovas Krupavičius. Susiradus pastogę, vysk. V. Padolskio, kaip ir kitų tremtyje buvusių lietuvių dvasininkų – arkivyskupo Juozapo Skvirecko ir vyskupo Vincento Brizgio – svarbiausias rūpestis buvo kunigų seminarijų auklėtiniai. Į Vokietiją buvo atvykę nemažai klierikų iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Reikėjo apsaugoti juos nuo paėmimo į kariuomenę ar į darbus ir surasti jiems galimybę tęsti mokslą. Šiuo tikslu vysk. V. Padolskiui teko atlikti daug sunkių žygių pas pasaulietinę ir dvasinę vokiečių vyresnybes. Bet ne veltui. Dar 1944 metų rudenį lietuviai klierikai galėjo susirinkti į dėl karo ištuštėjusią Aichštato kunigų seminariją ir mokytis toliau.

Kai karui pasibaigus šiek tiek pagerėjo susisiekimas, vysk. V. Padolskis pradėjo lankyti lietuvių stovyklas Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse, teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, nešdamas nuraminimą ir paguodą. Ir lankė jas kasmet tol, kol dauguma mūsų tautiečių išvyko į užjūrius. Bet ir pasilikusių Europoje neužmiršo. Sunkiose tremties sąlygose lietuviams reikėjo dvasinės ir materialinės pagalbos. Pagalba rūpinosi ir teikė vysk.V. Padolskis. Galima drąsiai sakyti, jog nėra Vakarų Europoje tokios lietuvių gyventos vietos, į kurią jis nebūtų keletą kartų nuvykęs. Jo ryšys su tremtinių stovyklomis buvo glaudus. Mėgo jas lankyti ir savo žodžiu stiprinti lietuvius tiek religiniu, tiek tautiniu atžvilgiu. Nesibaidė nė ilgesnių kelionių Lietuvos reikalais pas aukštus bažnytinės ir civilinės valdžios asmenis. 1947 metais vysk. V. Padolskis aplankė daug Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos, Olandijos, Airijos ir Anglijos vyskupų, informuodamas juos apie sunkią lietuvių būklę tremtyje ir tėvynėje bei rinkdamas pašalpas tremtiniams klierikams ir kunigams.

Apaštalinis protonotaras prof. dr. V. J. Bartuška pasakojo, kad studijuodamas Romoje irgi bendravo su vysk. V. Padolskiu. Kai kartą pasitaikė proga abiem kažkokiu reikalu užsukti į vieną dikasteriją, vysk. V. Padolskį apspito būrelis prelatų, monsinjorų – visi su juo sveikinosi, o šis su kiekvienu kalbėjosi jo gimtąja kalba.

1950 metais vysk. V. Padolskis atsikėlė į Romą ir ėmė vadovauti Šv. Kazimiero kolegijai. Kaip žurnale „Aidai“ rašė prel. Feliksas Bartkus, svarbiausia vyskupui buvo tinkamas medžiaginis kolegijos aprūpinimas ir pakankamo skaičiaus kandidatų į ją suradimas. Tai per atostogas lankydamas Europoje gyvenančius lietuvius vysk. V. Padolskis visada turėdavo prieš akis. Dėl to jis 1954 bei 1958 metų vasaromis važiavo į JAV ir Kanadą.

Kaip rašė kun. dr. J. Vaišnoras MIC, gyvendamas krikščionybės centre vysk. V. Padolskis savaime pasidarė tarsi lietuvių katalikų atstovas prie Šventojo Sosto. Savo įgimtu švelnumu ir taktu jis daug pasitarnavo lietuviams katalikams Vatikane. Jau jo, kaip lietuvio vyskupo, dalyvavimas įvairiose iškilmėse teikė lietuviams garbę. Mokėdamas svarbiausias Vakarų Europos kalbas, jis galėjo užmegzti ir palaikyti ryšius su įvairių kraštų dvasininkija ir tuos ryšius panaudoti lietuviškam reikalui.

Savo prigimtimi buvo mokslo žmogus. Nuo 1950 metų, vadovaudamas Šv. Kazimiero Kolegijai Romoje, aplankė Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą. Gyvendamas Šventajame Mieste, nuolat atstovavo lietuviams didžiuosiuose suvažiavimuose, bet labiausiai Lietuvos reikalus kėlė Vatikane. Dažnai kalbėdavo per Vatikano radiją į Lietuvą. Ypač daug laiko skyrė arkivysk. J. Skvirecko verstojo Šventojo Rašto leidimui: papildė komentarus, taisė korektūrą. Bene daugiausia laiko ir jėgų jis skyrė naujų Šventojo Rašto laidų spausdinimui prižiūrėti. Bendradarbiavo mokslinėje lietuvių spaudoje, rašė „Aidams“. Kai buvo atgaivinta Lietuvių katalikų mokslo akademija, kelerius metus jai vadovavo.

Dar vyresnėse gimnazijos klasėse pradėjo bendradarbiauti spaudoje, siųsdamas rašinius „Ateičiai“. Studijuodamas užsienyje ir profesoriaudamas Lietuvoje, bendradarbiavo „Tiesos kelyje“, „Židinyje“, „Logos“.

1932 metų vasarą, skatinamas mokslinio susidomėjimo bei maldingumo, aplankė Šventąją Žemę – Palestiną, Siriją, Galilėją ir aplinkines šalis. Parašė kelionių įspūdžius „Kelionė į Šventąją Žemę“, iliustruodamas savo darytomis fotografijomis. Dar dvi knygos apie kelionę dalys – „Kelionė po Šventąją Žemę“ ir „Kelionė po aplinkines Šventosios Žemės šalis“ – turėjo netrukus pasirodyti. Deja, darbai sutrukdė, o paskui kilo karas, pečius užgulė kitokios pareigos ir rūpesčiai, ir spausdinimą teko atidėti neribotam laikui.

Pasak prel. F. Bartkaus, vysk. V. Padolskis turėjo daug gilių minčių, kilnių sumanymų ir aukštų svajonių. Taip būtų galima apibūdinti kiekvieną gerą ir naudingą Bažnyčiai bei tėvynei darbą. Bet vyskupo mintys vis  sukosi apie tai, kaip lietuviai grįš į tėvynę, kaip joje kurs gyvenimą Dievo garbei ir žmonių gerovei. O grįžti į tėvynę jis turėjo vilties – juk buvo vos peržengęs šeštojo kryželio pusę, buvo sveikas, stiprus, protingai atsargus. Deja, jo svajos neišsipildė... Skaudžiausia, kad mirtis pakirto jį visai netikėtai, pačiame jėgų žydėjime – jis dar ilgai galėjo darbuotis Bažnyčios naudai ir tėvynės gerovei.

Vysk. V. Padolskis palaidotas Campo Verano kapinėse Romoje. Laidotuvėse dalyvavo Romos lietuviai ir daug svetimšalių, tarp kurių kardinolai Agagianianas ir Pizzardas.

© 2010 „XXI amžius“