Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nuolatinis Šventosios Dvasios veikimas Bažnyčioje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina tikinčiuosius per Sekminių iškilmę

Nėra Sekminių be Marijos

„Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų mes celebruojame Sekminių iškilmę, kurioje prisimename Šventosios Dvasios galios pasireiškimą. Ji vėjo ir ugnies pavidalais nusileido ant Apaštalų, susirinkusių į Vakarienbutį ir įgalino juos drąsiai skelbti Evangeliją visoms tautoms“, – taip popiežius Benediktas XVI apibūdino praėjusio sekmadienio didžiąją liturginę šventę. Po šv. Mišių aukos gegužės 23 dieną Šv. Petro aikštėje kalbėdamas maldininkams apie tą Apaštalų darbuose aprašytą įvykį (Plg. Apd. 2, 1–13) Šventasis Tėvas pastebėjo, kad pirmųjų Sekminių slėpinį galima būtų pavadinti Bažnyčios tikruoju „krikštu“, kuris nėra vienkartinis veiksmas.

„Bažnyčia iš tikrųjų gyvena nuolatine Šventosios Dvasios sklaida, be kurios ji išsemtų savo jėgas ir taptų bejėgė, kaip burlaivis be vėjo“, – aiškino Popiežius, prieš kalbėdamas šiemet paskutinę „Regina Caeli“ maldą užbaigiant velykinį laikotarpį. Jis pažymėjo, kad tokiu būdu per Šventosios Dvasios veikimą Sekminės tarsi nuolat atsinaujina ir jų jėgą galima pajusti visuose Bažnyčios įvykiuose. Kaip pastarųjų pavyzdį Benediktas XVI nurodė Visuotinius Bažnyčios Susirinkimus, įskaitant paskutinį Vatikano II Susirinkimą (1962–1965) ir pasaulinį bažnytinių sąjūdžių suvažiavimą, kurį Dievo tarnas Jonas Paulius II buvo sušaukęs per 1998 metų Sekmines.

Tačiau begaliniu skaičiumi „sekminių“ galima pavadinti visas Bažnyčioje prasmingai celebruojamas liturgines apeigas, kurios labai pagyvina bendruomenišką tikinčiųjų gyvenimą, suteikiant  atsinaujinančio džiaugsmo ir entuziazmo jų sieloms. „Aš taip pat galvoju apie daugelį kitų maldos susitikimų, kuriuose jauni žmonės aiškiai pajunta Dievo šaukimą įprasminti savo gyvenimą Jo meilėje, net iki visiško pasišventimo Jo tarnystei“, – teigė Šventasis Tėvas. Darydamas išvadą jis konstatavo, kad „nėra Bažnyčios be Sekminių“, bet taip pat ir nėra „Sekminių be Švč. Mergelės Marijos“. Juk jau pirmajame Šventosios Dvasios atsiuntimo laukime, kaip rašoma Apaštalų darbuose, Jėzaus mokiniai „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd. 1, 14).

Ir toks Dievo Motinos dalyvavimas jaučiamas kiekvienoje bažnytinio gyvenimo vietoje ir kiekvienoje epochoje. Šventasis Tėvas sakė, kad to liudijimas gali būti neseniai vykęs jo vizitas į Fatimos šventovę Portugalijoje, kur šimtai tūkstančių maldininkų kartu su Popiežiumi jautėsi kaip viena širdis ir viena siela. Tokį nuolatinį Sekminių atsinaujinimą galima pastebėti ir kitose didžiosiose tarptautinėse Dievo Motinos šventovėse – Lurde, Gvadelupėje, Pompėjoje, Lorete, ir mažesnėse, nacionalinėse, kur susirenka gausūs maldininkų būriai. „Kur tik krikščionys susiburia maldoje su Marija, Viešpats dovanoja savo Dvasią“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI.

Vienybės dovanos prasmingumas

Su nuoroda į Jėzaus pažado išsipildymo dėl Šventosios Dvasios atsiuntimo sąlygos – „jei mane mylite, jūs laikykitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 15-17) – Šventasis Tėvas kvietė melsti šios Globėjos dovanų vienybėje su Švč. Mergele Marija. Šiais Kunigų metais reikia prašyti Evangelijos tarnų, kad „išganymo žinia būtų skelbiama visoms tautoms“. Katalikų Bažnyčios nariams Popiežius meldė Šventosios Dvasios išminties, džiaugsmo, taikos, gyvybės ir šventumo dovanų, kad taip būtų sutvirtintas Prisikėlusiojo Viešpaties liudijimas ir visų širdys būtų užpildytos karšta viltimi dėl Jo pažadų.

Prieš tai Vatikano bazilikoje aukotų Sekminių iškilmės šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas ypač akcentavo Šventosios Dvasios duotą vienybės dovaną. Po pirmųjų Sekminių prasideda visos žmonijos šeimos vienijimas, nes per gautą tikėjimą iki tol tarpusavyje besivaržantys žmonės ir tautos, pasiekti Kristaus Dvasios, atsiveria bendrystei, tampa Bažnyčios dalimi. Šiuo atžvilgiu yra svarbi ir pačios „Bažnyčios  vienybė, kaip jos „vizitinė kortelė“ visuotinės  istorijos eigoje.

„Nuo pat pradžių, nuo Sekminių dienos, Bažnyčia kalba visomis kalbomis, – aiškino Benediktas XVI, priminęs šio evangelinio įvykio ryškų apaštalams suteikto daugiakalbiškumo bruožą. – Bet visuotinė Bažnyčia yra pirmiau už dalines Bažnyčias, tad šios visada turi prisiderinti prie pirmosios pagal vienybės ir visuotinumo kriterijų. Bažnyčia niekada nelieka įkalinta politinėse, rasinėse ar kultūrinėse ribose; ji negali būti painiojama nei su valstybėmis, nei su valstybinėmis federacijomis, nes jos vienybė yra kitokio pobūdžio ir peržengia visas žmogiškąsias sienas“.

Visa tai, pasak Šventojo Tėvo, formuoja ir praktinį kriterijų visam krikščioniškajam gyvenimui: nes kai asmuo ar bendruomenė užsidaro savo siaurame mąstymo ar veikimo stiliuje, tai ženklas, kad tolstama nuo Šventosios Dvasios. Visų krikščionių ir dalinių Bažnyčių kelias turi būti gretinamas ir harmonizuojamas su vienos ir katalikiškos Bažnyčios keliu. Tai, žinoma, nereiškia, kad Šventosios Dvasios sukurta vienybė yra tam tikras sulyginimas, vienodumas ir vienos kultūros primetimas. Priešingai – kaip Apaštalai per pirmąsias Sekmines prakalbo skirtingomis kalbomis, kad visi suprastų jų žinią, taip ir Bažnyčia, nors savo prigimtimi yra viena, tačiau daugialypė. „Jai skirta gyvuoti tarp visų tautų, visų žmonių ir pačiuose skirtingiausiuose visuomeniniuose kontekstuose“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Kita vertus, atsiliepdama į savąjį pašaukimą būti  visos žmonių giminės vienybės ženklu ir įrankiu, Bažnyčia nesitapatina su atskira valstybe ar tautine kultūra. „Visada ir kiekvienoje vietoje Bažnyčia turi būti tikrai katalikiška ir visuotinė, visų namais, kuriuose kiekvienas galėtų rasti sau vietą“. Kaip Šventoji Dvasia, kuri dvelkia visomis kryptimis, patraukdama visas tautas ir asmenis.

© 2010 „XXI amžius“