| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||||||||||
|
Istorija ir dabartis Žmonės prikelia gyventi nuošalaus kaimo mažą parapiją Birutė Nenėnienė
Lankeliškių Švč.Trejybės parapija (Vilkaviškio vyskupija) mini 400 metų įkūrimo sukaktį. Gegužės 30 dieną buvo švenčiami tituliniai atlaidai. Birželio 5 dieną vyks parapijos jubiliejaus iškilmės. 12 valandą bus aukojamos šv. Mišios, vyskupas teiks Sutvirtinimo sakramentą. Simboliška, kad Bažnyčios paskelbtais Padėkos už laisvę metais bus atidengta atminimo lenta, įamžinsianti Kazio Rudzevičiaus (19422006) ir daugelio kitų parapijiečių, kurie pasiaukojamai puoselėjo Lankeliškių bažnyčią ir parapiją, atminimą. Kazio Rudzevičiaus ir jo bendraminčių rūpesčiu nuošaliame kaime esanti šventovė keliskart buvo išgelbėta nuo grėsusio išnykimo, prikelta, išpuošta ir toliau prižiūrima bei tvarkoma. Viena seniausių Istorikai teigia, jog Lankeliškiai yra viena seniausių Sūduvos vietovių čia XIV amžiaus pradžioje apsigyveno saujelė lietuvių, pabėgusių nuo lenkų persekiojimų. Pagal istoriką J. Totoraitį Lankeliškiai žinomi nuo XVII amžiaus pradžios. 1609 metais čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, kurią aptarnavo iš Lenkijos atvykęs kunigas. Karalius Žygimantas III aprūpino naujai įsteigtą parapiją žeme, penki kaimai Lankeliškių, Moliniškių, Obelupių, Skerpievių, Stolaukėlio kasmet turėjo mokėti mokestį bažnyčios reikalams, karalius pasiliko teisę skirti klebonu lietuviškai kalbantį kunigą. 1618 metais karalius bažnyčią atleido nuo visų prievolių valstybei ir pavedė Vilniaus vyskupijos jurisdikcijai. Suteikus bažnytinių žemių privilegiją, Lankeliškių parapija buvo laikoma viena iš geresniųjų, valdė nemažus turtus. Vėliau žemes nusavino prūsų valdžia, galiausiai atėmė rusų valdžia (po lenkmečio). 1612 metais pradėtos vesti parapijos knygos dar buvo išlikusios Lietuvos Nepriklausomybės laikais. 1744 metais Vilniaus sinodo dokumentuose nurodyta apie 30 Lankeliškių parapijai priklausiusių kaimų ir dvarų pavadinimų (parapijos teritorija buvo labai didelė) nuo Prūsijos sienos iki Kalvarijos. 1817 metais parapijos lėšomis buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. Ji tarnavo žmonėms iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1944 metais baigiantis karui joje buvo įkurdinta vokiečių ligoninė. Po vienos bombų atakos bažnyčia buvo susprogdinta. Bažnyčios griuvėsiai, pradėti tvarkyti tik prieš dešimtmetį, primena ir daugiau istorinių įvykių. Skleidė šviesą Istoriniai šaltiniai nurodo, jog 1781 metais Lankeliškiuose veikė mokykla. Ją lankė 65 mokiniai. Po kelių metų mokyklą panaikino, bet aštuonis vaikus vargonininkas mokino skaityti, rašyti, Katekizmo, vargonuoti. 1894 metais Lankeliškių vikaro kun. S. Varkalos rūpesčiu mokykla atkurta, joje buvo mokoma rusiškai ir lenkiškai, ji veikė iki 1903 metų. Senosiose Lankeliškių kapinaitėse iš užrašų ant antkapių ir paminklų galima atsekti, jog čia ilsisi XIX amžiaus pabaigoje mirę kunigai J. Maciukevičius, J. Grigaitis. XX šimtmečio pradžioje parapijoje ilgesnį laiką klebonavo kunigai M. Brundza, A. Povilaitis, V. Maslauskas. 1905 metais kun. A. Uogintas įsteigė knygynėlį, o po poros metų įsisteigė Šviesos draugijos skyrius. Nepriklausomos Lietuvos metais Lankeliškiai buvo valsčiaus centras su svarbiausiomis tokioms vietovėms įstaigomis. Čia aktyviai reiškėsi pavasarininkai. Galima laikyti stebuklu, jog per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietinius laikus iki šių dienų išliko 1924 metais netoli bažnyčios pavasarininkų pastatytas paminklas. Kančios liudininkai Nuo 1936 metų Lankeliškiuose klebonauti pradėjo kunigas V. Balsys. Prieš dvidešimt metų renkant žinias parapijos istorijai pavyko sutikti prieškario laikais Lankeliškiuose gyvenusių žmonių. Jie prisiminė, jog jų klebonas buvo linksmas, šnekus, malonus, jaunimo mylimas. 1940 metais, tikriausiai sovietų rūpesčiu, Marijampolės gimnazijos kapelionas J. Petrika, dėstęs prancūzų kalbą, buvo perkeltas į Lankeliškius vikaru. Tai meniškos sielos žmogus, mėgęs dailę, muziką, turėjęs gerą balsą, skambinęs fortepijonu, aktyviai dalyvavęs visuomeniniame gyvenime. Pirmieji sovietinės okupacijos smūgiai Bažnyčiai itin akivaizdūs Lankeliškiuose. 1941 m. birželio 22 dieną enkavedistai žiauriai nužudė abu Lankeliškių parapijos kunigus V. Balsį ir J. Petriką bei į Lankeliškius iš vakaro, iš Alksnėnų, savo tėviškės, atvykusį švęsti atlaidų Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių kun. J. Dabrilą. Tą sekmadienį visą kraštą sukrėtė baisi žinia, kad enkavedistai kunigus su polutorka nuvežę į netoliese esantį Budavonės mišką žiauriai nukankino. Nukankintųjų kūnus parapijos žmonės parvežė į Lankeliškius, kur jie buvo šarvojami, už juos buvo melstasi, atsisveikinta. Ir dabar šventoriuje prisiminimui paliktas kapelis, kuriame laikinai buvo palaidoti kunigai V. Balsys ir J. Petrika. Kun. J. Dabrila iškart palaidotas tėviškės parapijos Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. Budavonės miške nukankintiems Lankeliškių kunigams atminti pastatytas paminklas, kiekvienais metais birželio šeštadienį, artimiausią nukankinimo datai, čia gausiai susirenka žmonės, daug kunigų aukoja šv. Mišias. Liko nuošalėje Lankeliškiai dabar yra viena iš mažesniųjų Vilkaviškio dekanato parapijų, kurios ribos, perskirtos ramaus Šešupės intako Širvintos, apima po dalį dviejų seniūnijų Šeimenos ir Bartninkų kaimų. Senieji kaimai palaipsniui tuštėjo. Prieš daugelį metų, kuriant kolūkio gyvenvietę, buvo bandyta namų liniją pradėti netoli Lankeliškių bažnyčios. Tačiau priėjus nuomonės, jog per brangu nutiesti kelią į laukų tolumą, tebuvo nulipdyti vieno gyvenamojo namo pamatai, ant kurių trobesiai niekada neiškilo. Tuometinės rajono valdžios sprendimu buvo pradėta statyti Klampučių gyvenvietė. Jos namai išsirikiavo arčiau, prie Vilkaviškio Gražiškių kelio, kur seno dvaro pastate buvo įsikūrusi mokykla. Lankeliškių parapijos bažnyčia su išlikusiais mūrinės bažnyčios griuvėsiais ir kaimo kapinės nutolo nuo judraus tuometinio kolūkio centro. Parapija buvo pasmerkta merdėti. Tačiau jau tuoj po karo žmonės telkėsi darbui ir maldai ten, kur gyveno. Su tuomet dirbusiu kunigu Mieldažiu šventoriuje lygino karo bombų išmuštas duobes, su kunigu Matulevičium rūpinosi pastatyti medinę bažnyčią. Barakinio stiliaus bažnyčia, pastatyta apie 1950 metus, išliko iki šių dienų. Pokario metais ilgiausiai Lankeliškių parapijoje (18 metų) dirbo kunigas J. Kupstaitis. Dėl jo nedidelio ūgio ir malonaus bendravimo žmonės kleboną vadino Kupsteliu, o parapiją daugelis žinojo kaip Kupstelio. Kunigui širdį skaudino išblaškomas kaimas iš vienkiemių žmonės kėlėsi į gyvenvietę, miestus, prasidėjo dvasinis nuopuolis, plito girtavimas. Bažnyčia specialiai buvo nutolinta nuo žmonių, o žmonės tolo nuo Dievo. Ypatinga dvasia Iškėlus iš Lankeliškių kleboną J. Kupstaitį, nuolatinio kunigo parapija daugiau negavo. Po keletą metų aptarnavo kitų parapijų klebonai. Pastaraisiais metais ilgiausiai čia darbavosi Pajevonio parapijos klebonas kun. Eugenijus Naujalis. Pernai, vyskupo iškeliamas tolimesnei tarnystei į Šeštokus, kun. E. Naujalis kalbėjo apie ypatingą Lankeliškių parapijos žmonių dvasią žavėjosi bendruomenės branduolio noru išlaikyti, prisižiūrėti ir turėti savo bažnyčią, sudarant sąlygas kunigui atlikti dvasinius patarnavimus. Tokią parapijos dvasią rado ir nuo praeitų metų Pajevonio parapijos klebonu paskirtas ir gavęs Lankeliškius aptarnauti kun. Fransas Kuklys. Išsamiau susipažinęs su istoriniais šaltiniais apie vietovę, bendraudamas su parapijos žmonėmis kunigas užsiminė, kad parapijos įkūrimo 400-metį reikėtų paminėti viešai. Žmonių įkalbinėti ar raginti nereikėjo. Jautė pareigą Kazys Rudzevičius buvo vienas iš iniciatorių Lankeliškių bažnyčios šventoriuje pastatyti paminklą 1941 metais pirmąją karo dieną enkavedistų nužudytiems kunigams. Paminklas iškilo 2003 metais, po to, kai K. Rudzevičius pradėjo bendrauti su iš šio krašto kilusiu dailininku Algimantu Šiugžda. K. Rudzevičius daug metų su savo šeima, draugais, kaimynais rūpinosi, kad parapija išliktų. Labai gražu, kad tėvo darbus tęsia sūnus Laimutis. Šiuo rūpesčiu užsikrėtė jaunesnioji žmonių karta, keletas ūkininkų šeimų, jiems kyla naujų idėjų, kalbėjo Lankeliškiuose sutiktas Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas. Iš tikrųjų K. Rudzevičius nubrėžė ryškią liniją, kurios turėtų laikytis kaimo žmonės norėdami, kad jų sielų neužgožtų neviltis. Šis žmogus 2003 metais buvo išrinktas ką tik susikūrusios kaimo bendruomenės pirmininku. Tarybos posėdyje pirmininkas rekomendavo priimti sprendimą pabaigti tvarkyti Lankeliškių bažnyčios šventorių ir jame pastatyti paminklą, įprasminantį trijų kunigų kankinių V. Balsio, J. Petrikos, J. Dabrilos atminimą. Paklaustas, kodėl pirmiausia ėmėsi šio darbo, K. Rudzevičius sakė, jog turi padaryti tai, ką jau seniai turėjo padaryti tėvai, bet dėl įvairių gerai suprantamų priežasčių to nepadarė. Darbai tęsiami K. Rudzevičiaus rūpesčiu, padedant seniūnijai, buvo pradėti tvarkyti bažnyčios griuvėsiai. Kiekvienais vėlesniais metais vis po atkarpėlę atitaisomos, sutvirtinamos senosios akmeninės bažnyčios tvoros. Viską darome bendromis pajėgomis, pasitardami, kooperuodamiesi lėšas. Gėles šventoriui papuošti arba sutarę nuperkame, arba moterys pačios priauginusios pasodina, pačios prižiūri. Kodėl aš šito darbo imuosi? Todėl, kad tėtė darė gražius darbus. Aš jaučiu pareigą juos tęsti. Negalima savieigai palikti ar leisti nunykti tai, kas padaryta, sakė parapijos pastoracinės tarybos vicepirmininkas Laimutis Rudzevičius. Dvelkia ramybe ir tvarka Lankeliškių bažnyčia, tegul ir nutolinta nuo gyvenvietės, bet jos teritorijoje, kaip mėgstama sakyti, žmonės pajaučia ypatingą aurą. Dažnai čia užsuka žmonės, net Širvinta baidarėmis iškylaujantis jaunimas ar baikeriai. L. Rudzevičius pasidžiaugė, kad bendruomenės idėjas palaiko ir darbams talkininkų duoda seniūnas. Nusistovėjo tvarka, jog kiekvieną penktadienį seniūnijos įgaliotas darbininkas nušienauja aplinką. Bažnyčios viduje švarą rūpestingai palaiko kelios moterys. Neseniai kunigo rūpesčiu sugaudė nauji vargonėliai. Ankstesniais metais patarnavęs kun. E. Naujalis įvedė naujų, seniems žmonėms kiek neįprastų tradicijų bažnyčioje Motinos ir Tėvo dienos proga sveikinamos motinos ir tėvai, organizuojamos išvykos į kitas parapijas ar šventas vietas. Prieš keletą metų buvo sukurta parapijos titulo vėliava, ruošiamasi atnaujinti ir kitas bažnytines vėliavas, įsigyti trispalvę. Bus įrengta ir parapijos istorijos ekspozicija, nes netikėtai rasti mūrinės bažnyčios varpo skeveldrų likučiai įkvėpė šiam darbui. L. Rudzevičius sakė, jog po šventės imsis labai svarbaus, bet dėl lėšų stygiaus vis atidėlioto darbo pakeisti bažnyčios stogą. Jau pasirūpinta medžiagomis. 20 tūkstančių litų yra skyrusi rajono Savivaldybė, kitas reikalingas lėšas aukojo bažnyčią norinčios išsaugoti šeimos. Vilkaviškio rajonas
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |