Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiaus vizito į Kiprą istorinis kontekstas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su Kipro prezidentu Dimitriju Christofiju 2009 metais Vatikane

Šventasis Tėvas Kipre buvo laukiamas su jo portreto plakatais

Pasienio zona Nikozijoje, skirianti Kipro graikiškąją ir turkiškąją dalis

Katalikai vienuoliai bendrauja su Kipro tikinčiaisiais

Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho Fuado Tualio vikaras Kipro tikinčiųjų sielovadai italas pranciškonas kun. Umbertas Baratas

Nikozijos katalikų šventovės: priekyje – Maronitų bažnyčios bokštas, toliau – pranciškonų Šventojo Kryžiaus bažnyčia

Kipro katalikų senovinė bažnyčia Kiriakyje

Popiežius Benediktas XVI su Kipro ambasadoriumi prie Šventojo Sosto Georgiju Pulidžiu

Politinio ir etninio susitaikymo iniciatyva

Daugeliu atžvilgių birželio 4–6 dienomis įvyksiantis popiežiaus Benedikto XVI vizitas į savo valstybinės nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos 50-ąsias metines švenčiančią Kipro Respubliką bus tikrai ypatingas. Dėl šios Viduržemio jūros rytinėje dalyje esančios salos geografinės padėties – kartais žinynuose Kipras priskiriamas Azijai – tą kelionę galima laikyti dar vienu Šventojo Tėvo apsilankymu Šventojoje Žemėje. Kaip tik todėl šį vizitą popiežius Benediktas XVI pasirinko pristatyti būsimąjį Vatikane rengiamą Artimiesiems Rytams skirtą Vyskupų Sinodo darbo dokumento „Instrumentum laboris“. Pristatymas įvyks Kipro sostinėje Nikozijoje per ateinantį sekmadienį numatytą Šventojo Tėvo susitikimą su regiono Katalikų Bažnyčios hierarchais. Būsimojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, pavadintoje „Katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose – bendrystė ir liudijimas“, bus svarstomos krikščionių mažumos musulmonių terpėje aktualijos.

Kitas svarbus aspektas, kuris, matyt, bus ryškus vizito metu sakomose popiežiaus Benedikto XVI kalbose, – tai Kipro politinis ir etninis susitaikymas. Ši 850 tūkstančių gyventojų turinti šalis, kurių 77 proc. yra graikai stačiatikiai ir 18 proc. turkai musulmonai, nuo 1974 metų yra padalinta. Turkija yra okupavusi apie trečdalį salos teritorijos, kurioje įsikūrusi vadinamoji Šiaurės Kipro turkų respublika. (Šią „valstybę“ yra pripažinusi tik Turkija.) Buferinę zoną tarp padalintų „graikiškosios“ ir „turkiškosios“ dalių saugo Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos. (Pačiame Kipre yra gausu ir kitų šalių kariuomenės – kartu su Turkijos ir Graikijos daliniais savo bazes yra išlaikiusi ir Didžioji Britanija.) Pastaruoju metu dedama nemažai tarptautinių diplomatinių pastangų Kipro suvienijimui (dideles pajamas salai duodančių turistų patogumui buferinė zona yra jau lengvai perkertama). Šventojo Tėvo autoritetu paremti padrąsinantys žodžiai gali iš esmės pasitarnauti šiam tikslui.

Politiniu atžvilgiu bus įdomus ir popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su šalies vadovybe, nes Kipras šiuo metu yra vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, kurią valdo demokratiškai rinkti komunistai. Kipro prezidentas Dimitris Christofijas priklauso Kipro pažangiajai darbo liaudies partijai (AKEL), kuri iki 1941 metų vadinosi komunistų partija ir faktiškai išsaugojo savo ideologinį paveldą. Per visą savo istoriją AKEL palaikė „broliškus santykius“ su Sovietų Sąjungos vadovybe, dalyvaudavo tarptautiniuose komunistų susitikimuose, o dabar sėkmingai išlaiko savo padėtį Kipro politiniame gyvenime. Ši komunistų įtaka paradoksali todėl, kad Kipro Stačiatikių Bažnyčia turi valstybinės Bažnyčios statusą ir pirmasis nepriklausomybę atkūrusios šalies prezidentas buvo šios Bažnyčios vadovas arkivyskupas Makarijas III (1913–1977). Prezidentas D. Christofijas lankėsi Vatikane 2009 metų kovą ir perdavė oficialų kvietimą Šventajam Tėvui apsilankyti Kipre. Tai bus pirmasis istorinis Popiežiaus vizitas į šią šalį, kadangi Jonas Paulius II dėl įvairių aplinkybių į ją nebuvo nuvykęs.

Katalikų bendruomenių istorija ir dabartis

Kalbant apie negausius Kipro katalikus, kurie sudaro tik apie 2 proc. vietos gyventojų (mažiau nei 10 tūkstančių tikinčiųjų, neskaitant maždaug tiek pat iš Filipinų ir Rytų Europos uždarbiauti atvykusių imigrantų), tai jų yra dvi pagrindinės grupės: prieš daugelį amžių iš Libano ir Sirijos atsikėlę rytų apeigų katalikai maronitai ir taip pat seną istoriją čia turinčių pranciškonų globojami lotynų katalikai. Iš aštuonių maronitų parapijų Kipro saloje yra sudaryta diecezija, kuriai vadovauja arkivyskupas Jozefas Sueitas. Keturios lotynų katalikų parapijos įeina į Jeruzalės lotynų patriarchato sudėtį ir jas aptarnauja Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos dvasininkai. Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Fuadas Tualis savo vikaru Kipro tikinčiųjų sielovados koordinavimui yra paskyręs italą pranciškoną kunigą Umbertą Baratą.

Nuo VIII amžiaus į Kiprą pradėję keltis arabišku dialektu kalbantys maronitai praeityje saloje buvo labai suklestėję. Apie XIII amžiaus vidurį jie gyveno daugiau kaip 60 miestelių ir kaimų, o jų skaičius (beveik 90 tūkstančių) prilygo vietiniams graikams. Tačiau kai XVI amžiaus antroje pusėje Kiprą užvaldė Otomanų (turkų) imperija, maronitų bendruomenės beveik visiškai sunyko. Jos vėl kiek atsigavo, kai Kipras XIX amžiaus antroje pusėje perėjo į Didžiosios Britanijos priklausomybę (turkai salą atidavė anglams už pažadą paremti juos 1877–1878 metų kare su Rusija), tačiau jau telkėsi tik keliose šiaurinės salos dalies gyvenvietėse. Didelė tragedija maronitų bendruomenes ištiko, kai 1974 metais šiaurinį Kiprą okupavo Turkijos karinės pajėgos ir jų kaimai atsidūrė okupacinėje zonoje.

Beveik visi maronitai apleido gimtuosius namus ir pasitraukė į pietinę „graikiškąją“ Kipro dalį, o jų gyvenvietėse liko tik keli šimtai senelių. Laukiama, kad vizito metu susitikęs su Kipro maronitais katalikais popiežius Benediktas XVI atkreips dėmesį į jų nelengvą padėtį ir teisių gynimo svarbą.

Pranciškonų sielovados istorija Kipro saloje taip pat turi gilias šaknis ir siekia beveik prieš 800 metų įkurtos šios vienuolijos pradžią. Manoma, kad ir pats vienuolijos įkūrėjas šv. Pranciškus Asyžietis pakeliui į Šventąją Žemę buvo sustojęs saloje ir joje paliko savo pasekėjų. Pranciškonų veikla buvo ypač ryški, kai prieš Otomanų kontrolės pradžią Kiprą valdė Venecijos Respublika. Mažieji broliai kūrė savo prioratus, statė bažnyčias, vykdė sielovadą tarp gausių prekybininkų ir italų kilmingųjų šeimų. Šią veiklą nutraukė otomanų įsiveržimas. Tada daug katalikų dvasininkų buvo išžudyta, jų bažnyčios paverstos mečetėmis, o prioratai – musulmonų religinėmis mokyklomis. Kad išvengtų visiško sunaikinimo, kai kurios katalikiškos institucijos perėjo į graikų stačiatikių priklausomybę, kurių veikimą turkų sultonai labiau toleravo. XVI amžiaus pabaigoje pranciškonams buvo leista sugrįžti į Kiprą ir jie atkūrė kai kurias savo bendruomenes didžiausiuose miestuose – Nikozijoje, Larnakoje, Limasole. Pranciškonų veikimas darniai įsiliejo į 1847 metais Vatikano atkurtą Jeruzalės lotynų patriarchatą, kurio bažnytinėje priklausomybėje atsidūrė ir Kipro katalikai. Salą valdant Didžiajai Britanijai, pranciškonai toliau vystė sielovadą, karitatyvinius ir švietimo darbus, užsiėmė anglų karių ir kalinių pastoracija. Panaši situacija išliko ir nepriklausomoje Kipro Respublikoje, kurios vyriausybė stengiasi su katalikais palaikyti gerus santykius. Pranciškonai taip pat aptarnauja negausius katalikus, kurie liko turkų kontroliuojamoje Kipro šiaurinėje dalyje.

© 2010 „XXI amžius“