| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||
|
Ne rožėmis klotas gyvenimas buvo
Klaipėdoje gyvena buvusi lietuvių kalbos mokytoja, Kaimo rašytojų sąjungos narė, dešimties poezijos ir prozos knygų suaugusiems ir vaikams autorė, dviejų knygų sudarytoja, redaktorė ir leidėja, tris sūnus išauginusi aštuoniasdešimtmetė Rožė POŠKIENĖ. Ją kalbina mūsų žurnalistas Stasys POVILAITIS. Kokia Jūsų biografijos pradžia? Pabjuręs 1929 m. rugsėjis. Mama skuba nukasti bulves. Juk jau greit... Ne, nespėjo rugsėjo 10-ąją pasibeldžiau į šio pasaulio duris. Tėvelis išlėkė parvežti bobutės Eglinskienės. Vos spėjo. Aplankyti atėjo dėdė Pranciškus Venckus. Pažiūrėjo į mane miegančią, tokią mažutę, rožinę: Tikra roželė... Tegul būna Roželė, o tu su Veronika pabūsit kūmais. Taip ir gavau vardą Rožė. Buvau penktas vaikas šeimoje. Po dukros Anastazijos ir trijų sūnų Stasio, Rufo ir Broniaus, žinoma, laukta mergaitės. Bet dar nesulaukusi nė metukų, gerokai išgąsdinau tėvelius sunkiai susirgau, kaip mama sakė, smauga. Parvežta gydytoja liepė visus vaikus iš namų išvesti kitur, kad neužsikrėstų. Gydytoja man išrašė vaistų, tėvelis išlėkė jų pirkti. Gydytoja sudavė juos: jei iki ryto pagerės gyvens. Mama per naktį klūpojo prie mano lopšio, meldėsi ir paaukojo mane Tverų bažnyčios Stebuklingajai Dievo Motinai. Rytą pramerkiau akis ir pirmą kartą pasakiau mama. Nuo tada prie mano lopšio atsirado šv. Rožės Linietės, Amerikos žemyno ir mano globėjos, paveikslas. Tik per sodybų tuštėjimo metą jis dingo kartu su tėviške. Dabar turiu įsirėminusi nedidelį šv. Rožės paveiksliuką. Kur mokėtės? Papasakokite apie savo kelią į literatūrą. Skaityti išmokau dar nepradėjusi eiti į mokyklą. Mama maldaknygėje turėjo gražų Švč. Mergelės Marijos paveiksliuką. Aš taip jo norėjau. Išdrįsusi paprašiau mamos. Jei perskaitysi, kas apačioj parašyta, tai atiduosiu. Po kelių savaičių paveiksliukas jau buvo mano. Ir dabar dar prisimenu prieš mokyklą išmoktus J. Janonio, B. Brazdžionio, Trupinėlio, A. Matučio eilėraščius. Prieš mokyklą iš vyresniųjų jau girdėjau apie Brisių, apie nuskriaustą katytę, gailėjau V. Krėvės Marcės iš Silkių, Janulio iš A. Vienuolio Grįžo. Įsivaizdavau, kaip Anykščių bažnyčios varpai skamba: dan-gun dū-šia, kū-nas že-mėn, dan-gun dū-šia... Jaudino Šatrijos Raganos berniukas Iš daktaro pasakojimų. Viskuo jis norėjo tapti, kad tik būtų naudingas žmonėms. Klumpėta lankiau Budrikių kaimo mokyklėlę netoli Rietavo. Žiemą basa bridau per patvinusį Ežerupalį. Suskaldžiau ne vienų klumpių užkulnius, daužydama sniegą. O kartais visa klumpė perskildavo. Tada mokyklos sargas, kuris buvo ir namo šeimininkas, apsukdavo klumpę viela, kad nereikėtų basai eiti namo. Tiesa, tų kojinių tiek ir tebuvo apačia nuplyšusi, basakojė laksčiau po klasę. Tik virš pėdos tabalavo kojinės viršus. Klumpes reikėdavo pasidėti prieangyje, tik batelių nereikėjo nusimauti. O tokių su bateliais buvo nedaug iš mūsų kaimo tik viena mergaitė. Sykį mokykloj padariau baisų nusikaltimą. Pertraukos metu lakstėme suolais, kažkas pastūmė, ir aš griuvau į langą. Iškūliau. Rodos, dangus užgriuvo. Mokytoja nebarė, tik sakė susitarti su mokyklos sargu. Kaip aš tarsiuos pinigų neturiu. Mamai juk nepasisakysi. Išgelbėjo brolis Bronius. Miške ganydamas karves jis pynė krepšius. Turgaus dienomis Medingėnų keliu važiuodavo daug žmonių į turgų ir iš jo, o brolis prie kelio siūlydavo savo prekę. Gautus pinigus atidavė už mano iškultą langą. Pradinėj mudu su broliu buvom geriausi deklamuotojai. Kartais duetu deklamuodavome: Arė mano tėvas, būsiu aš artojas..., Kas esi tu? Lietų Vytis. Čimžė rimžė šakar makar, kur buvai, oželi, vakar... Mokykloje kabėjo kryžius, o ant priešingos sienos Lietuvos žemėlapis, įstrižai perkirstas raudona demarkacijos linija. Ta linija mums į kraują įaugo, degino ir prašėsi panaikinama. Prieš ir po pamokų kalbėjom maldelę ir šūkį: O Vilniaus nepamiršk, lietuvi! Per istorijos pamokas mokėmės apie didelę ir galingą Mindaugo karalystę, Jogailos dovaną lenkaitei Jadvygai už karaliaus vainiką, Kęstučio ir Vytauto suėmimus, Kęstučio nužudymą ir veidmainiškas Jogailos suruoštas laidojimo iškilmes, sutrukdymą Vytautui užsidėti karaliaus vainiką... Iš geografijos mokėmės, kad Naručio ežeras yra didžiausias Lietuvoje, Seinai, Suvalkai, Gardinas, Lyda Lietuvos miestai. Žinojau visus Lietuvos kalnus ir ežerus, upelius ir upes, miestus ir miestelius, mat per žiemą pagrindinis pertraukų žaidimas būdavo prie žemėlapio surasti miestą ar upę, ežerą. Fizinio lavinimo pamokose žygiavom Vilniaus vaduoti, per piešimą būdavo piešiama Gedimino pilis, Geležinis vilkas, Trakų pilis... Per dainavimą Buvo Vilniuj žali bromai... Ką teko patirti prieškaryje? 1939 m. rudenį mokytoja pirmą kartą mus įsivedė į savo kambarį. Per radiją transliavo laidą apie Lietuvos kariuomenės įžygiavimą į Vilnių. Grįžę į klasę, kreida užpaišėm tą raudoną liniją, atskyrusią Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, paleidome upes, ištiesinome kelius sujungėme Lietuvą. Širdy pasidarė gera ir lengva. Tada dar nežinojom, kad Vilnius mūsų, o mes rusų. Sąsiuviniai mokykloj irgi buvo su lietuviškais simboliais: Trakų pilis, eilėraštis Geležinis vilkas, antroj pusėj įvairūs matavimo dydžiai. Tokį sąsiuvinį su IV klasės diktantais dar tebeturiu. Buvo tai Maironio, Vaižganto, kun. Katelės vis Lietuvos veikėjų portretai. Nesuprantu, kuriems galams dabar sąsiuviniai importuojami su visokiais mikimauzais. Mokykla ugdė patriotizmą. Patriotizmą mūsų šeimoj išugdė ir dainos. Visi turėjom gerus balsus, mokėjom daug dainų, Šeima didelė, kai užplėšdavom kaimas skambėdavo. Ir vis ne tokias, kokias kaimas dainavo: Tylus vakars be vėjo, Tykus buvo vakarėlis, Gale lauko toli, Sutems tamsi naktužėlė, Šėriau žirgelį, Kur bėga Šešupė, Ten, kur Nemunas banguoja, Sunku gyventi, Lietuva brangi ir kt. Pirmoji mano perskaityta knyga buvo M. Valančiaus Mažų vaikų knygelė, joje buvo gražios K. Šimonio iliustracijos, o po jomis parašai išliko mano atminty. Štai angeliukas joja ant arklio ir sutinka berniuką: Sukalbėk Tėve mūsų, gausi tą žirgelį. Berniukas kalba ir galvoja: Kažin, ar su pamautais man duos tą žirgelį, ar be? Gana, gana, vaikuti, jau suklydai... Trečiame mokyklos skyriuje perskaičiau A. Vienuolio Viešnią iš Šiaurės. Labai gailėjau Aldutės ir prašiau tėvelio, kad pasiimtume kokią našlaitę iš vaikų namų. Gal savo turėsim, nuramino tėvas. Je, aš nuoro mergėlėkės, atsakiau. Iš tikrųjų 1941 metais gimė dar viena sesutė Rūta. Vėlesnės perskaitytos knygos I. Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas, G. Petkevičaitės-Bitės Ad astra, A. Venclovos Draugystė, R. Rolano Žanas Kristofas. Pastarąją knygą skaičiau penktoje klasėje, nusirašiau ištraukas, jas iki šiol išsaugojau. Dar tada, vaikystėje, ji mane sužavėjo. Dabar į negyvenamą salą pasiimčiau K. Donelaičio Metus ir Šventąjį Raštą. Atėjus 1940 m. rudenį į klasę kryžiaus nebėr, knygelės plonos, išplėšytos: nei Lietuvos himno, nei Maironio Lietuva brangi... Pamenu, su klasioke Kaste pareidamos iš mokyklos kiek išgalim protestuodamos dainavome Lietuva brangi. Per spalio šventes reikėjo dainuoti internacionalą. Niekaip negalėjau ištarti: Nei Dievas, nei caras, nei galiūnas mums išvadavimo neduos. 1940-ųjų birželio 15-oji. Lietuva nelaisvėj. Dunda keliais rusų kariuomenė. Mudvi su penkeriais metais vyresne seserim Naste svarstom, kaip išlaisvinti Lietuvą. Aš verkdama pasiūliau eiti keliais aplink Lietuvą. O ką, dar nė dešimties neturėdama, galėjau pasiūlyti? Papasakokite apie savo tėvus. Mamos Juzefos Venckaitės-Meškauskienės gyvenime svarbiausia buvo darbas ir malda. Tėvelis žuvo, kai mažiausiam iš mūsų septynių vaikų buvo vos trys mėnesiai. Mama tada ėmėsi visų vyriškų darbų. Ji buvo pirmoji giedotoja pakasynose, parvežus kunigą prie ligonio, gegužinėse, birželinėse pamaldose. Bažnyčia jai šventas dalykas. Kaip višta vištyčius ji mus vedėsi į bažnyčią. Suklupę aplink mamą, bijojom pasižvalgyti, atsigręžti į vargonus, reikėjo žiūrėti vien į tabernakulį, gal Dievulis ten pasirodys. Mišios, mišparai, karunka ir dar prie kryžiaus penkeri poteriai. Į namus 5 kilometrus grįždavom gerokai pavakary, nevalgę iš pat ryto. Juk reikia prieiti išpažinties, Komunijos. Kelio tiesaus į Rietavą nebuvo, reikėjo minti takus per pievas, dirvas. Kartą eidama į bažnyčią, pabraukiau rugio varpą, patryniau ir prarijau grūdus. Ką tu padarei, vaikeli, kaip prie Komunijos eisi? Pasisakyk kunigėliui per išpažintį, subarė mama. Kunigėlis atleido, tik apibarė, kad kitą kartą eidama geriau savo nuodėmes susiskaičiuočiau, o ne žvalgyčiaus į svetimus laukus, o tuo labiau skinčiau varpas. Bet tam ir išpažintis, kad nuodėmes apgailėtum. Mes, vaikai, vakarais po vieną nelįsdavom į patalą, palaukdavom, kol visi susirinks. Tada suklupę pakalbam vakarinius poterius: kasdieninė malda, po pirmos išpažinties, užmovus ant kaklo rožančių prisideda penkeri poteriai, o gavus škaplierių dar septyneri. Dar už mirusius gimines, kaimynus, kunigus, vyskupus, už tuos, kurių niekas neatmena. Pabučiuodavome mamai į ranką ir eidavome gulti. Be šitokios vakarinės ceremonijos niekas nėjom miegoti. Mama buvo pranciškonų ordino tretininkė jai dar 12 poterių prisidėdavo. O per dieną ji išvargusi... Melsdavosi ir dirbdama. Atsistojusi arti pirmos vagos, peržegnoja lauką, pati persižegnoja ir aria. Paėmusi sėtuvę, irgi kryžiaus ženklu paženklina ir tik tada pradeda sėti. Kepa duoną ant pirmo kepalo padaro kryžiaus ženklą, peržegnoja ir kiša į pečių. Atsitupia melžti karvės, peržegnoja tešmenį. Išleisdama vaikus iš namų palaimina. Užbrėžę degtuką, sakome: Garbė Jėzui Kristui. Prieš kryžių, bažnyčią priklaupiam. Jei sekmadienį negalim nueiti į bažnyčią, palaukę pamaldų laiko, namuose suklaupiame ir skaitome Mišių maldas namie pasilikusiems, sukalbam rožančių, litaniją, Dievas mūsų prieglauda, Suplikacijas, psalmes už mirusius, poterius. Kartais ateidavo tuo metu kaimynai nė vienas nė neatsisukdavom, o šis klūpt ir meldžiasi kartu. Kartą pas mus apsinakvojo keli rusai. Sekmadienis, mes suklupom maldai, tą patį padarė ir jie. Iškentėjo visas maldas, giesmes, poterius, o vienas dar ilgai klūpojo susikaupęs. Po maldos jokių komentarų kiekvienas dirbam, kas kam priklauso. Mes visada sveikindavome mamą per Motinos dieną, dar maži būdami ir jau suaugę suvažiuodavome. Alksnyne tada pražysdavo plukės gėlės mamai. Kiekvienas ką nors padarydavom. Man tekdavo eilėraštį mokytis. Prisimenu B. Brazdžionio Motina, man saulė Tavo veidą mena... Viską darydavome paslapčiom, kad mama nepamatytų, nesužinotų. Pamenu, kartą mama išėjo darbuotis pas gyvulius, o mes greit susiorganizavom: papuošėm plukėmis kėdę, rankose lauko gėlių puokštės. Mama įeina su kiaušiniais prijuostėje, o mes uždainuojam Tu, mano motinėle. Mama nebežino, kur dėti kiaušinius, ir sumeta į čia pat ant krosnies verdantį katilą. Aš deklamuoju eilėraštį, o kai prieinu: nepalik našlaičio nelyg vieno, mama, niekur neik, motule, dar iš šios šalies... visi paleidžiam dūdas. Mamai išbučiuojame rankas, atiduodame savo megztas, pieštas, dirbtas dovanėles ir išeiname nevalgę į bažnyčią. Juk reikia už mamą pasimelsti: atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją. Bet tie kiaušiniai, kaip tam Žemaitės Švento Jurgio aukų herojui pyragiukai, nedavė ramybės. Kiaušinius galėjome suvalgyti tik pavakariop, grįžę iš bažnyčios. Paprastai kiaušinių gaudavom pavalgyti tik kartą metuose per Velykas, nors laukai baltavo nuo vištų. Kiaušiniai ir sviestas buvo pagrindinis mūsų ūkio pajamų šaltinis. Jokio saldainio ar pyragiuko mama niekada nepirko ūkio skolos, žemės mokesčiai. Pamenu, atvažiavo antstolis aprašyti ūkio. Mes verkėme apkabinę mamą. Antstolis šį kartą pasigailėjo, mamai pažadėjus parduoti karvę ir atiduoti mokesčius. Matyt, antstoliai turėjo ryšių su žydais. Tuoj prisistato žydas pirkti karvės. Lygosi iš paskutiniųjų. Pabėga toliau ir vėl grįžta. Žino, mama nusileis, nes mirtinai reikia pinigų. Ir pardavė už 60 litų. 1940-1941 metais rusai parodė savo nagus. O birželio 14-oji siaubo diena masiniai suėmimai, trėmimai. Labai laukėm vokiečių. Ir kai tą giedrą 22-os dienos sekmadienio rytą subildėjo, sutratėjo tankai, atbėgo kaimynas, džiugiai šaukdamas: Karas! Karas! Kaimynai iš džiaugsmo kepures mėtė į dangų. Tada dar buvo gyvas tėvelis. Tuoj liepė langus skersai išilgai popieriais išklijuoti, viską išnešti iš trobos lauk, pats išėjo valyti bulvių ir burokų rūsius paruošti juos pasislėpti mums po du, kad visi kartu nežūtume. Geriausius drabužius sudėjome į skrynią ir užkasėme į žemę, grūdus taip pat, lašinius išslapstėme alksnyne, trobos duris palikome atviras. Toks atsargumas pasiteisino kaip tik mūsų kaimo ūlyčia, jungiančia Plungės ir Medingėnų kelią, ėjo vokiečių kariuomenė, apsupdama Rietavą. Rusai, bandę prasiveržti iš Rietavo, kaktomuša susitiko su vokiečiais. Rusi, rusi! šaukė vokiečiai ir pradėjo mūšį vos ne mūsų kieme. Kaimynai sudegė, o mes, ačiū Dievui, išlikom. Tačiau netekome brangiausio savo tėvelio. Žuvo nuo atsitiktinės kulkos. Tėvelis buvo šviesus žmogus. Mokėjo rusų, vokiečių, anglų, prancūzų, esperanto, ispanų, lenkų kalbas, susirašinėjo su latvių šviesuoliu Arvydu Ploksu. 19401941 metais jis savo vyresniuosius vaikus Rufą, Nastę ir kaimynų Dromantų Marytę namuose mokė gimnazijos kursą. Per kelis mėnesius juos pramokė rusų kalbos, gražiai rašyti gotiškom raidėm, lotynų kalbos, algebros, geometrijos ir visų kitų septintoj klasėj dėstomų dalykų. Kai Plungėj iš tos klasės kurso sesuo laikė egzaminus, rusų kalbos mokytoja, parodžiusi į Lenino portretą, paklausė: Kto zdesj? Lenin? Net, sako sesuo, zdesj tolko portret Lenina. Žinoma, išlaikė geriau, kaip tie, besimokę gimnazijoje. Karo metu nematėme jokio vokiečio, jokių represijų. Kaimas gyveno įprastą gyvenimą. Tik mums buvo sunku be tėvelio. Dar tėveliui gyvam esant visi darbai buvo dirbami su daina. Ypač prieš karą. Dainuoti labai mėgau, dainas rinkau, užrašinėjau nuo 1941 metų. Pamenu, Vasario 16-oji uždrausta minėti, tai mes, vaikai, tą vakarą rašėm dainas. Pirmiausia, žinoma, įrašėm Lietuvos himną, Lietuva brangi, Kur bėga Šešupė ir kitas patriotines dainas. Tą sąsiuvinį tebeturiu. Tėvelio buvo galingas balsas, prisijungdavo ir mama. Dainos ugdė patriotizmą. Tėveliui žuvus, viena kaimynė atsiduso: Sakiau, kad ne prieš gera toks dainavimas. Vėliau brolis Aloyzas, sesuo Rūta baigė konservatoriją, tapo profesionaliais muzikais, vadovavo Plungės, Rietavo vaikų muzikos mokykloms. Vyriausioji sesuo Nastė taip pat norėjo stoti į konservatoriją, bet mama neleido: Pasensi, kur tada dėsies. Gimnaziją lankėte Plungėje? Kai man reikėjo toliau mokytis, Rietave atsirado priauganti gimnazija. Buvau 1949 metų I laidos abiturientė. Rietave mokiausi karo ir pokario metais. Frontui artėjant, padaugėjo mokytojų, pasitraukusių iš rytų ir vidurio Lietuvos: Baronas Biržiška, direktoriumi dirbo Ignas Saudargas, buvusio užsienio reikalų ministro tėvas. Mokėmės visi septyni. Kartais mama po vieną pasilikdavo namuose ūkis, darbai. Į mokyklą ėjome po pietų, iki pietų namų darbai. Pamokų ruoša viena ranka viralą maišai, kita knygą laikai. Kad gautum darbininkų javų kūlimui, reikėjo užsidirbti iki 20 darbo dienų, tai mudu su broliu Aliumi iki pietų eidavome pas kaimynus į mašinavonę jau ir turim visai dienai darbininką. O po pietų, Rietavo lentpjūvei sušvilpus, bėgdavom tekini 5 kilometrus į mokyklą. Žinojom: po švilpuko už valandos pamokos. Žiemą, kai anksti temdavo, tekdavo mokykloje užsidegti žvakes. Po karo mokykloje dirbo visi, kas netingėjo. Direktorius buvo frontininkas. Jam krėsdavome visokias išdaigas, o kartais vaikinai per pamoką iššokdavo pro langą į aikštę kamuolio spardyti. Dėstė rusų kalbą. Todėl rusų kalbos per visą okupaciją neišmokau, kad ir galėjau užsispyrusi nepratariau nė žodžio rusiškai. Jei klausė rusiškai, atsakiau lietuviškai. Nors kalba niekuo dėta, kaip ir eiliniai rusų žmonės, bet man visa tai buvo okupantų atnešta ir nepriimtina. Rietave mokėmės kunigaikščio Oginskio muzikantinėje dviem pamainomis. Bet mane stebino, kad viena kampinė klasė visada tuščia ir užrakinta, nors patalpų ir trūko. Tik palyginti neseniai sužinojau, kad vakarais, pamokoms pasibaigus, čia virė darbas. Stribai atvesdavo iš saugumo būstinės pasmerktuosius, čia kankindavo, tardydavo, o parke buvo lengva nepastebimai užkasti. Kartą klasės draugai žaidė aikštėj ir pamatė tris vyrus, einančius Oginskio oranžerijų link. Draugai pasislėpę stebėjo. Grįžo tik du. Kiek palaukę nuėjo už oranžerijos ir rado pakastą žmogų. Kunigaikščiai Oginskiai buvo palaidoti Rietavo parko koplyčioje, prie Plungės ir Kulių kelio. Po karo iškilo visokios padugnės į paviršių, gavo šautuvus ir pasidarė stribais. Parūpo jiems kunigaikščių lobiai, įsilaužė į tą koplyčią. Mokykla netoli, bėgom pažiūrėti: kunigaikštienės pinikai ištampyti iš karsto, palaikai išniekinti... Sesuo Anastazija su broliu Rufu mokėsi Plungės gimnazijoje. Ten bendravo su poetu ir muziejininku Pranu Geniu, aptarinėjo poeziją. Atveždavo ir man paskaityti eilėraščių. Iki šiol tebeturiu sąsiuvinį su Prano Genio eilėraščiu, dovanotu seseriai: Ir mirties sparnas pakels tave į aukštumas... Rašiau ir pati. Rietave veikė geras literatų būrelis, čia skaitydavau savo eilėraščius. Rašiau dienoraštį, nurašinėjau patikusias mintis iš Maironio, Kudirkos eilėraščių. Ypač tas apie Tėvynės meilę, ištikimybę jai. Maironio Pavasario balsus mokėjau atmintinai. Tai ugdė patriotizmą. Pamenu, baigiant gimnaziją reikėjo parašyti, ką studijuosiu, kas labiausiai patinka. Parašiau, kad studijuosiu lietuvių kalbą todėl, kad ji lietuvių, atsakiau trumpai. Klasėje niekas mano vidinio pasaulio nematė. Buvau uždara, nedrąsi, suvargusi pelenė. Kaip atsisėsdavau į suolą ryte atėjusi, taip iki paskutinės pamokos išsėdėdavau nė per pertraukas neatsistodavau. Bijojau savo batus parodyti. Jie buvo brolio Rufo, kuris parvažiavęs iš gimnazijos suplyšusiais batais mediniais padais gavo naujus, o man mama pasiūlė brolio paliktuosius. Su klumpėmis juk neisi nė vienas taip nebenešioja. Bevaikštant su tais didžiaisiais brolio batais visai atkrito padai. Ištraukiau batraiščius, perrišau juos per padą, ir toliau kaip klipata vaikščiojau į paskutines gimnazijos klases. Gimnaziją baigiau vilkėdama miline namie austa suknele. Mokytojai pasakėte studijuosianti lietuvių kalbą. Kur mokėtės? Įstojau mokytis lietuvių kalbos ir literatūros į Klaipėdos mokytojų institutą. Instituto pastate vokiečiai gal kokią tvirtovę buvo įsirengę pirmas aukštas buvo paslėptas po žemės pylimu. Direktoriumi dirbo Ričardas Mironas, literatūrą dėstė Steponas Skeivys, lietuvių kalbą didžiai gerbiamas mūsų auklėtojas Bronius Kalinauskas, o koks puikus buvo instituto choro vadovas Juozas Karosas! Marksizmą dėstė lietuviškai nemokąs storulis rusas. Jam kalbėk bet ką, vis įkišdamas Lenin, Stalin, partija, komunist, proletariat, ir įtiksi. 1950 m. pavasarį susipažinau su baigiančiu institutą Stasiu Poška, taip pat lituanistu. Ta mūsų pažintis tęsėsi tik mėnesį, nes jį saugumas už pogrindinę veiklą suėmė, tardė Klaipėdos saugumo rūsiuose ir nuteisė 25 metams. Sekmadieniais lankydavau Klaipėdos bažnyčią, o gegužės mėnesio vakarais gegužines pamaldas. Antro kurso pabaigoje ir užkliuvau. Už akių mane svarstė komjaunimo ir partijos biuruose, siūlė neleisti laikyti valstybinių egzaminų, darbą paskirti Veisiejų rajone, Kučiūnų bažnytkaimy, ant raudonos Lenkijos linijos. Vis dėlto leido laikyti valstybinius. Pirmasis marksizmo egzaminas. Į klausimą, kiek žinojau, atsakiau. Tada vienas iš komisijos narių paklausė: Kaip marksizmas žiūri į religiją? Žinojau, kaip atsakyti. Tai liaudies opiumas ir panašiai, bet supratau, kad tas klausimas man specialiai skirtas. Nutilau negalvodama apie pasekmes. Patylėjom visi. Pasikonsultavę, ką daryti, uždavė man dar keletą klausimų: apie nepertraukiamą revoliuciją, apie tuos Lenino žingsnius pirmyn ir atgal, apie pirmuosius darbininkų judėjimus: kur, kada ir kodėl. Viską atsakiau nepriekaištingai. Tai šimtus kartų girdėti, bet širdies nepalietę dalykai. Penketo vis tiek negalėjo rašyti, tai parašė ketvertą. Tada vėl savo posėdžiuose stebėjosi manim, kad taip sugebėjau persiauklėti. Atšaukė paskyrimą į Veisiejų r. ir paliko dirbti Klaipėdos srity. Institute nemažai rašiau, bet tai buvo rezistenciniai eilėraščiai, tad niekam jų nerodžiau. Lankiau Klaipėdos literatų klubą prie Raudonojo švyturio redakcijos. Čia girdėjau pirmuosius savo apsakymus skaitantį Algirdą Pocių. Kokie buvo pirmieji darbo žingsniai Klaipėdoje? Klaipėdos srities valdininkai mane nukreipė dirbti į Skaudvilės rajoną, į Eržvilko aštuonmetę mokyklą. Tais metais mokyklos kolektyve pasikeitė devyni žmonės, direktoriumi buvo paskirtas Juozas Šapoka. Prieš porą metų mokykloj būta partizanų štabo, o mokyklos direktorius Henrikas Danilevičius partizanų vadas Vidmantas 1949 metais žuvo. Į mane, jauną ne komjaunuolę, tuojau atkreipė dėmesį mokyklos komjaunimas. Turėjo su manim vargo. Kai vietiniai aktyvistai neįkalbėjo stoti į komjaunimą, pasikvietė komjaunimo valdžią iš rajono vėl nieko. Tada pradėjo kitaip: laikraštyje spausdina, konferencijose skelbia, kad blogai dirbu. Tas spaudimas mane labai nustekeno, nebevalgiau, nebemiegojau. Viena mokytoja nuoširdžiai man patarė stoti: jauna, visas gyvenimas prieš akis, kur dingsi išmesta? Gerai! Stosiu! Parašiau pareiškimą, gyvenimo aprašymą. Stalas apsėstas teisiųjų, klausinėja. Jau ceremonija baigiasi, toks A. Vyžintas dar paklausia, ar noriu stoti į komjaunimą. Nenoriu! sakau tiesiai, ką galvoju. Tai ko atėjai, jei nenori? Mes tik savanorius priimam. Vasarą mane Švietimo skyrius pasikviečia į kursus pasimokyti. Kam aš be reikalo laiką leisiu, geriau stosiu į institutą, pamaniau. Taip ir padariau. Įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus III kursą. Rudeniop grįžtu, o direktorius jau naują lituanistę pasikvietęs. Man lieka mažai pamokų. Siunčia į kaimyninę Adakavo septynmetę mokyklą. Su ašaromis išvažiavau labai prisirišau prie savo mokinių. Pirmieji auklėtiniai ir dabar brangūs, mieli: buvęs Švietimo ministerijos kultūros inspektorius Julius Balšaitis, profesoriai Jonas Banys, Stasys Martišius, Kanadoj gyvenanti Agnė Preilauskaitė-Butvila. Atvažiavau į Adakavą prieš Kalėdas. Turėjau ryšulėlį knygų ir patalynės. Iš ten buvusių senelių namų gavau geležinę lovą, stalą, kėdę mokykla davė, spintelę atstojo iš parduotuvės parsinešta prekių dėžė. Tokia buvo pradžia. Pirmąją algą atidaviau mamai, nupirkau jai medžiagos kostiumui, palaidinei ir skarelę. Adakave praleisti metai vieni maloniausių. Gerai sugyvenom. Vadovavau vaikų šokių rateliui ir pati šokau suaugusiųjų šokių rately, dainavau chore, dalyvavau ir puikiame dramos būrelyje, kuriam vadovavo Marcinkienė. Pastatėm Gieda gaideliai, Atžalynas. Iš Adakavo važinėjau į studijas Vilniuje. Sugalvojau perstoti iš Pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus į stacionarias studijas Vilniaus universitete, tačiau nepasisekė perstoti, palikau be darbo. Tada Švietimo ministerijoje pasiūlė direktoriaus pavaduotojos vietą Skaudvilės r., Stulgiuose. Kada ištekėjote? Dirbant Stulgiuose iš lagerio grįžo Stasys Poška. Susituokę abu įsidarbinome Spitrėnuose. Iš ten po metų grįžom į Žemaitiją ir pradėjom dirbti Priekulės r. Stemplių septynmetėje mokykloje. 1956 metais pabaigiau institutą, o Stasiui po lagerio neužskaitė nė vidurinio, nors iki suimant Mokytojų institute Klaipėdoje buvo likę tik valstybinius egzaminus išlaikyti. Tad teko vėl laikyti vidurinės mokyklos egzaminus. Laikė dvejose mokyklose ir gavo du brandos atestatus, todėl galėjo įstoti į Vilniaus universitetą ir į Pedagoginį institutą studijuoti lietuvių ir rusų kalbas. Iš Stemplių persikėlėme į Plungės r. Paukštakių aštuonmetę mokyklą. Įdarbino mane direktore. Kartu muzikos mokytoju dirbo ir mano brolis Alius. Vaikų mokykloje buvo apie 60, o Dainų šventei paruošdavo po du kolektyvus: chorą ir skudučių ansamblį. Ir mokytojai buvo labai šviesūs geri, nė vieno partinio. Paskutinė darbovietė Plungės r. Žadvainiuose kaime, vėl mokyklos direktore. Čia radau porą partinių mokytojų. Kur teko dirbti, vis gyvenome mokyklos patalpose. Sakoma, kad ir sienos turi ausis. O taip norėjosi pasiklausyti užsienio radijo. Vyras naktimis, užsidangstęs langus ir prisikišęs tranzistorių prie ausies, klausydavo Laisvės radijo. Laikraščiai ir jų publikacijos manęs nedomino. Tik kai Iranas pagrobė amerikiečius įkaitais, pradėjau sekti užsienio įvykius, galvojau, kad įsiliepsnos pasaulinis karas. Kitokios išeities išsivaduoti iš priespaudos nemačiau. Aplink tvyrojo dvasinis genocidas: visuotinė girtuoklystė, betėvystė, soc. lenktynės tarp kolūkių, mokyklų viskas apgaulė, išpūstas burbulas. Propaganda kilo į padanges, gyvenimas į dugną. Lietuvių kalba buvo pamotės vietoje. Mokyklose už rusų kalbos pamokas mokėjo brangiau. Kur vienas rusas ir nors dešimt lietuvių pokalbiai jau vyko rusiškai. Tinginystė, vagystės buvo visuotinai priimta norma juk viskas mūsų. Jei mūsų, galima pasiimti be grieko. Tėvai valdišką daiktą vogė, o vaikai jau ir žmonių. Kaip sutikote Atgimimą? Labai ilgėjausi laisvės. Jei žinočiau, kad Lietuva bus laisva galėčiau ramiai mirti, galvodavau. Todėl Atgimimas man buvo brangiausia Dievo dovana. Gaila, kad laisvės sulaukiau režimui atidavusi pačius geriausius ir darbingiausius savo gyvenimo metus jau išėjusi į pensiją. Įstojau į Krikščionių demokratų partiją, jai susiskaldžius į Tėvynės sąjungą, priklausau Jūros šaulių sąjungai, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai. Išleidote 10 savo poezijos ir prozos knygų bei dviejų išėjusių Amžinybėn kunigų raštus. Kada pradėjote rašyti? Užaugus vaikams, pradėjau daugiau rašyti. Labai traukė beribio dangaus paslaptys. 1999 metais išleidau Kosmines miniatiūras. Po to per dešimtmetį išleista eilėraščių knyga Atsiremk, apsakymų rinkiniai Jūzupo pasakojimai, Trinkutis, humoreskų knyga Ne tik Jeronimas, publicistikos rinktinė Atspindžiai. Vaikams parašiau ir išleidau eilėraščių rinktines Metų ratai, Žmogeliukas, Onytė, apysaką Antano nuotykiai kaime, dabar turiu paruošusi spaudai eilėraščių knygelę Su močiute. Mano kūryba publikuota 17-oje almanachų ir antologijų. Bet labiausiai džiaugiuosi išleidusi mons. Tado Poškos eilėraščius Mėnulio ašara žieduos ir kunigo jėzuito Antano Šeškevičiaus Dienoraščius. Iliustracijas šioms knygoms sukūrė dailininkė Irena Kačenauskaitė. Kad kun. Tadas Poška rašo eilėraščius, sužinojau atsitiktinai. Ieškojau vyro giminės šaknų ir nuvažiavau į Telšius pas Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios kleboną Tadą Pošką. Aiškių giminystės ryšių neradom. Bekalbant kunigas prasitarė, kad dar nuo sovietmečio rašo eilėraščius. Pasisiūliau tuos eilėraščius perspausdinti rašomąja mašinėle (kompiuterių tada dar nebuvo). Įdavė man 13 eilėraščių. Juos perspausdinusi grąžinau su rankraščiais. Numaniau, kad jis ir daugiau turi. Vėliau kun. T. Pošką susitikau Telšiuose lankydama Katechetikos kursus, jis man dėstė bažnytinę teisę. Po 10 metų išgirdau, kad kun. T. Poška iškeliavo Amžinybėn. Man vis nedavė ramybės kur jo eilėraščiai? Ir tik praėjus septyneriems metams po jo mirties per jo sesę Elenutę Norkienę, gyvenančią Šilutėje, eilėraščius pavyko surasti. Kelis kartus kreipiausi į Telšių vyskupiją, kad paremtų leidybą. Jūs giminės, apsiėmėt, jūs ir leiskit, atsakė. Bet giminės net nežinojo, kad kun. Tadas Poška rašo. Palangiškė Irena Poškaitė, sutikta per jau išleistos knygos pristatymą, labai nustebo, kad čia jos dėdės knyga pristatoma. Kun. Antano Šeškevičiaus pavardę pirmą kartą pamačiau skaitydama savo kurso draugo Česlovo Karecko knygą Raudonųjų vilkolakių brydė. Ten rašoma, kad su nauju kalinių etapu į jų lagerį pateko ir kunigas Antanas Šeškevičius, po darbų, suvargęs, sušalęs, alkanas, klausydavo kalinių išpažinčių, teikė jiems sakramentus, guodė ir ramino. Tai buvo nuoširdžiai pasišventęs Dievo tarnystei kunigas. Iki 1999 metų, kol pradėjau leisti savo knygas, daug rašiau į periodinę spaudą Žemaičių saulutė, XXI amžius, Literatūra ir menas, Klaipėda, Vakarų ekspresas ir kt. Neėmiau jokio honoraro, nes tie labai reikalingi Lietuvai laikraščiai sunkiai vertėsi. Sumaniau parašyti straipsnį apie kunigą jėzuitą Antaną Šeškevičių, o tuo metu kunigas Antanas tarnavo tikintiesiems Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioj. Nuvažiavau pas jį į namus. Prie namo būriuojasi balandžiai, virtuvėj čiulba kanarėlė, kambary kaimiška medinė lova, paprastas stalas, pora kietų kėdžių ir galybė knygų. Labai kukli ir paprasta buitis. Dar jaunystėj įsipareigojęs sau būti kuklus ir neturtingas, toks ir išliko visą savo gyvenimą. Tada jis man davė penkias rankraštines savo knygutes Dienoraštis lageryje, Mintys ir apmąstymai, Penktasis Dievo įsakymas, Tikrai yra Dievas, Šv. Mišios. Mačiau, kaip jis brangina tas knygeles, todėl skubėjau perskaičiusi jas grąžinti. Publikavau apie jį straipsnį XXI amžiuje, Vakarų eksprese. Tai žmogus, kurio 37-eri metai praleisti lageryje. Savanoriu pasilikęs Sibire kaip misionierius keliavo į tremties vietas teikdamas sakramentus. Vėliau išgirdau, kad Klaipėdoje jau nebėra kun. Antano Šeškevičiaus, o 2002 m. pasiekė žinia apie jo mirtį Kauno jėzuitų namuose. Nieko nebežinojau apie jo kūrybos likimą. Ir nebuvo ko paklausti. Išleidusi kun. T. Poškos eilėraščius, ėmiausi intensyviai ieškoti kunigo Antano raštų. Atsitiktinai sužinojau, kad kunigas Klaipėdoj lankė gyventojus su savo vadinama apaštale Ona Deveikiene. Susiradau ją. Ji su keliomis kitomis draugėmis ranka perrašinėjo kunigo dienoraštį iš lagerio šimtasiūlėje slėptų ir saugotų skiautelių, spausdino rašomąja mašinėle, o vėliau Audronė Gedgaudienė surinko kompiuteriu. Vaikai būdami, vakarais su mama giedodavom kantičkines giesmes. Jos labai ilgos, kartais ir snauda imdavo. Vaikeliai, sakydavo mama, giesmes reikia baigti iki galo. Nebaigsit po mirties teks pabaigti. O kunigas Antanas, palesinęs balandžius, irgi sakė: Aš buvau Dievo ranka, kad juos pamaitinčiau. Gal ir aš buvau Dievo rankoje, kuri įkvėpė ir leido man praėjus 7-eriems metams po šių kunigų mirties surasti ir išleisti jų kūrybą žemiškąjį turtą, kad juo galėtų pasidalyti su likusiais šioj žemėje. Kun. A. Šeškevičius savo kančias lageriuose irgi mato kaip Dievo planą, kad jis galėtų čia, lageriuose, laimėti kuo daugiau sielų dangui. Gal ir mano nuolatinės ligos, ilgi mėnesiai ligoninėse įėjo į Dievo planą, kad taip sutaupyčiau savo pensiją šių knygų išleidimui. Paramos leidybai niekur nebesikreipiau. Jei Telšių kurijos kunigai neparėmė kun. T. Poškos kūrybos išleidimo, supratau, kad kuklaus jėzuito Antano kūrybos irgi neparems. Spaustuvė išspausdino tiek, kiek galėjau iš sutaupytos pensijos išsipirkti. Jos neplatinamos knygynuose. Nemažai knygų tiesiai iš spaustuvės įsigijo kun. T. Poškos giminės. Atspindžių bene 100 egzempliorių išpirko Ablingos Lurdo puoselėtojas Alfonsas Šiaulytis. Siūliau knygų kartu su kun. Antanu Šeškevičiumi dirbusiam jėzuitui klebonui, Kauno jėzuitų namams, kur jis mirė, jų nesudomino. Knygą be jokio atlygio spaudai paruošė mano sūnus Giedrius ir jo žmona Raimonda Namikaitė. Be jų pagalbos didžioji dalis ir mano pačios knygų nebūtų išėję. Dailininkė Irena Kačenauskaitė be honoraro iliustravo. Išleidžiant kun. A. Šeškevičiaus knygą dirbo Audronė Gedgaudienė, Onutė Deveikienė. Esu labai joms dėkinga. Nepaprastai nudžiugino Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko apsilankymas knygų pristatyme Klaipėdoje, jo suteiktas palaiminimas man ir mano šeimai. Žinau, kad vyskupas nepaprastai gerbia kun. A. Šeškevičių, kuris į Sibirą vyko vietoje jo, kuris organizavo pogrindinę kunigų seminariją ir kuris buvo tikro, pasišventusio kunigo pavyzdys. Išleidusi kunigų Antano Šeškevičiaus ir Tado Poškos knygas jaučiuosi laiminga. Lyg didžiulė našta nukrito nuo pečių taip lengva pasidarė. Po septynerių metų nuo šių kunigų mirties pabaigiau jų žemiškuosius darbus. Ačiū Dievui.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |