| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||
|
Prie tautotyros ištakų... Minint Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus 135-ąsias mirties metines. Ona Voverienė
Visą mūsų raštiją nuo pirmosios knygos ligi šių dienų regime apšviestą vienos pagrindinės tradicijos šviesa. Pačiais bendriausiais žodžiais šią tradiciją galima būtų nusakyti: Tėvynės ir žmogaus kūrimas. Justinas Marcinkevičius Gegužės 29 dieną sukako 135 metai nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties (mirė 1875 m. gegužės 29 d. Kaune), o Jis vis dar beldžiasi į žmonių protus ir širdis, skatina juos veikti. Jo gyvenime ir darbuose žmonės atranda naujų, aktualių šiai dienai minčių ir paskatų. Išsipildė jo pranašiški žodžiai Norėčiau ir po mirties būti jums naudingas. Į vysk. M. Valančiaus gyvenimą ir veiklą krypsta ir tautotyrininkų akys. Akivaizdu, kad vyskupas M. Valančius stovėjo prie mūsų lietuviškosios tautotyros ištakų, kaip vienas ryškiausių jos tyrimo objektų, kūręs tėvynę ir tobulinęs žmogų lietuvybės šviesa. Lietuvos moterų lyga kartu su Tėvynės pažinimo draugija gegužės 22 dieną Panevėžyje konferencijoje Tautotyros sąjūdis Panevėžio krašte XX a. pirmoje pusėje užbaigė renginių ciklą, skirtą tautotyros ištakoms. Panevėžietis mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas praeitais metais organizavo abiejų organizacijų tautotyrininkams ekskursiją, kurios metu aplankėme žymiųjų žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos ir kitų gimtines-muziejus. Šiais metais konferencijoje Panevėžyje prisiminėme Julių Lindę-Dobilą, Petrą Būtėną, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Matą Grigonį, Vincą Mykolaitį-Putiną. Vysk. M. Valančius prie lietuvybės ištakų nebuvo pirmasis, prieš jį buvo mūsų kultūros milžinai: Martynas Mažvydas, išleidęs pirmąją lietuvišką knygą Katekizmo prasti žodžiai (Karaliaučius, 1547); Mikalojus Daukša, į lietuvių kalbą išvertęs J. Ledesmos katalikišką Katekizmą, pirmąją lietuvišką knygą, išleistą Vilniaus krašte (Vilnius, 1595) ir 1599 metais parašęs ir išleidęs Postilę. XVI amžiuje buvo išleistos 29 lietuviškos knygos; XVII a. 54; XVIII a. 395, o 18011864 m. 800 knygų lietuvių kalba. Tačiau Žemaičių vyskupas iš visų išsiskyrė savo organizaciniu talentu ir įtakos lietuvybės plėtrai platumu bei jos efektyvumu. Motiejus Valančius gimė 1801 m.vasario 28 dieną Nasrėnų kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje, pasiturinčių ir gilaus tikėjimo ūkininkų Onos ir Mykolo Valančių šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos mokykloje, vėliau Varnių kunigų seminarijoje, ją baigęs tęsė studijas Vilniaus vyriausioje dvasinėje seminarijoje, 1828 metais buvo įšventintas į kunigus. Kurį laiką kunigavo. 1840 metais dėstė Vilniaus dvasinėje akademijoje tikėjimo dalykus; 1842 metais apgynė disertaciją ir gavo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Tais pačiais metais Vilniaus dvasinę akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą, čia atvyko ir dr. M. Valančius. Tapo Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. 1845 metais paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Subūrė Akademiją baigusių lietuviškos orientacijos kunigų profesūrą, daugiau negu dvigubai padidino į seminariją priimamų klierikų skaičių (nuo 50 iki 120). Parašė istorinį veikalą Žemaičių vyskupystė. 1850 metais Vatikano siūlymu ir Rusijos caro sutikimu M. Valančius Peterburge buvo įšventintas Žemaičių vyskupu. Istorikai didžiausiu Žemaičių vyskupo nuopelnu lietuvių kultūrai ir ateičiai laiko plataus parapinių mokyklų tinklo organizavimą ir lietuvių jose mokymą lietuvių kalba. Po 1863 metų sukilimo caro vietininkui Šiaurės Vakarų krašto (taip buvo vadinama Lietuva) generalgubernatoriui M. Muravjovui žiauriai numalšinus sukilimą, uždraudus lietuvišką raštą ir intensyviai pradėjus lietuvių tautos rusinimą, M. Valančius ėmė pasiaukojančiai grumtis su caro valdžia už lietuvišką Bažnyčią, lietuvybę ir lietuvišką raštą. Jau 1867 metais jo iniciatyva buvo įkurta lietuviškų knygų leidykla Tilžėje, o iš Varnių seminarijos klierikų ir jau ją baigusių kunigų suburta pirmoji lietuviškos literatūros knygnešių iš Tilžės į Lietuvą organizacija.Vėliau knygnešiais tapo šimtai valstiečių, amatininkų, darbininkų, Vakarų universitetus baigusių inteligentų. Vyskupas M. Valančius ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, caro verčiamiems išdavystei pereiti iš katalikų tikėjimo į stačiatikybę, nepasiduoti, o atvirkščiai puoselėti lietuvybę, rinkti lietuvių tautosaką, dainas, skleisti lietuvybę tarp parapijiečių. Pats vyskupas parašė apie 70 šviečiamojo didaktinio pobūdžio knygų, tarp jų Broliai, katalikai (1868); Gromata apskrita (1868); Iš tamsybės veda kelias teisybės (1868); Perspėjimai, Šnekesys kataliko su ne kataliku (1868) ir t. t. Nors tose knygelėse M. Valančius rašė tikybinio pobūdžio klausimais, jose buvo ir gausu pamokymų, kaip nepasiduoti rusinimui, kaip elgtis persekiojant žandarams, kaip puoselėti lietuvišką žodį ir t. t. Garsėjo Žemaičių vyskupas ir kaip blaivybės sąjūdžio iniciatorius ir organizatorius. Blaivybę jis pakylėjo į politikos lygmenį, skelbdamas, kad carizmo prievarta lietuvių tautai brukama alkoholizacija yra viena iš nutautinimo ir lietuvių tautos naikinimo priemonių. Skelbė, kad tik blaivi tauta gali išlikti ir išlaikyti sveiką genofondą. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbtos idėjos yra labai aktualios dabartinei Lietuvai. Ko gero, tada Lietuvos patriotams buvo daug lengviau, negu dabar: tada mus naikino svetimieji, okupavę mūsų žemę. Dabar mes patys save naikiname, tik žymiai intensyviau ir agresyviau. Štai, pavyzdžiui, negali džiugiai nuteikti Irenos Smetonienės vadovaujama Lietuvių kalbos komisija, vis dažniau daranti nuolaidas svetimų tautų įnoriams. Jeigu kada nors lietuvio dvasia atsikvošės, ji Lietuvos istorijoje bus minima ne ką geriau, negu Muravjovas-Korikas. Lietuvių tautinės ideologijos žymiausias kūrėjas Vladas Pūtvis-Putvinskis rašė, kad niekad nežuvo laisva tauta, gynusi savo vertybes: savo kalbą, savo istoriją, savo orumą, papročius ir tradicijas, savo valstybės nepriklausomybę. Istorija to nerodo. Tautos mirties priežastis visuomet buvo vidaus liga, o iš visų baisiausia vergija. Savo ruožtu iš visų vergijų baisiausia yra ta, į kurią einama laisvu noru, nes iš laikinos priverstinės vergijos galima išsivaduoti, o iš laisvu noru prisiimtos sunkiau ištrūkti, kadangi trūksta dvasios pasiryžimo ir jėgos. Todėl šviesiausi dabartinės Lietuvos protai, nerasdami į ką atsiremti šiandieninėje Lietuvoje, ieško dvasinių atramų ir autoritetų praeityje, grąžina gyvenimui ir veiksmui iš istorijos tolių lietuvių tautos dvasinio atgimimo pirmeivius. * * * Rašytojas Kazys Saja parašė puikią ir sajiškai šmaikščią pjesę Žemaičių piemuo, kurioje išryškino esminius Motiejaus Valančiaus katalikiškos ir tautinės veiklos įtaigius paveikslus. Pjesėje vaizduojamas M. Valančiaus gyvenimas nuo įšventinimo į Žemaičių vyskupus, nuo pat jo grįžimo į Varnius ir iki jo paskutiniųjų gyvenimo metų. Žemaičių piemens gyvenimo tikslas, tapus vyskupu paprastas ir aiškus: tapti žmonelių ganytoju, nelyginant Mozė, ir parodyti jiems kelią. Tik Mozė vedė į dykumas, o aš vesiu į kalną, aukštyn. Su Dievo ir su jūsų pagalba. Svarbiausi uždaviniai, siekiant šio tikslo Žemaitiškas raštas ir blaivybė du svarbiausi pilioriai, du bokštai, kuriuos it skruzdės sukibę pradėjom statyti... Prasigėręs vergas laisvės netrokšta... Toks tatai blaivystės politinis atspalvis... Ir veda M.Valančius žemaičius (jų tada per milijoną!) į kalną, aukštyn, juos šviesdamas ir mokydamas, steigdamas, kol galėjo parapines mokyklas, o kai jau M. Muravjovas panaikino lietuvišką raštą ir uždarė lietuviškas mokyklas, skatindamas motinas steigti vargo mokyklas, vėliau daraktorių mokyklas ir mokyti lietuvius lietuviško rašto, naudojant knygnešių iš Tilžės parneštas Lietuvoje caro uždraustas knygas ir laikraščius. Caro žandarams suėmus aktyviausius knygnešius ir juos su grandinėmis ant kaklo ir rankų išsiuntus į Sibirus ir iškilus pavojui pačiam vyskupui būti suimtam, Jis, tarsi testamentą žemaičiams skelbia žodžius: Susitūrėkit neprasigerkit, neužmirškit savo kalbos ir tikėjimo. Tik tiek!.. Tiesą sakant, tik iš Žemaičių piemens ir sužinojau, kad vyskupas Motiejus Valančius nepritarė kunigų dalyvavimui 1863 metų sukilime. Atvykusiam jo palaiminimo prašyti kunigui Antanui Mackevičiui jis priminė Dekalogo priesaką: Nežudyk ir apaštalo Povilo žodžius: Kiekvienas tebūnie klusnus aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo... Kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui..., ragino žiūrėti altoriaus ir brevijoriaus. Prispaustas kunigo A. Mackevičiaus rūsčių argumentų, kad jau neįmanoma toliau kęsti ir leisti tautai kentėti caro patvaldystės siautėjimo ir siaubingo tautos nuskurdinimo, kunigo priekaištų, kad daugelis nežino, su kuo eina išvien mūsų ganytojas. Su pavergėjais ar su tais, kurie pasiryžę verčiau mirti, bet nebevergauti, vyskupas liūdnai kalbėjo: Paguldysit savo jaunas galvas, čia nieko gero nenuveikę, o kitiems užtrauksit dar baisesnę vergiją... Klausyk, sūnau... Ne mūsų pareiga griauti valstybių sienas ir stoti laiko upei skersai kelio. Mes turėtume būti kaip tos žolės, priaugusios upėj prie akmens. Jas plaiksto plaiksto, daužo tėkmė į kairę ir į dešinę, o jos vis tiek laikosi ir švarina tos upės vandenį. Nepaklausė kunigas Antanas Mackevičius, nuėjo pas dalgininkus kariauti prieš caro patvaldystę, už Lietuvos laisvę. O Žemaičių vyskupas ir jo bendražygiai knygnešiai nešė į Lietuvą šviesą ir lietuvišką žodį, švarino tos tekančios upės lietuvių tautos vandenį, kūrė tėvynę ir tobulino žmogaus ir visos tautos dvasią. Ir nors M. Valančius ir jo bendražygiai nesulaukė caro patvaldystės žlugimo, tautos savimonės formavimuisi jie padėjo tvirtus šviesos pamatus. Ant tų pamatų išdygo ir išaugo 1863 metų sukilėlių krauju palaistyta Lietuvos laisvės gėlė, pražydusi 1918 metų vasario 16 dieną Tautos Tarybos paskelbtu Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktu. O Žemaičių vyskupas paskutiniais metais prieš savo mirtį susapnavo keistą sapną: tas piemenėlis su negyvu žąsyčiu ant kaklo, kuris vienas pirmųjų pasitiko Jį, atvykusį ganyti savo avelių Žemaitijoje, ir kurį Jis užtarė prieš žiaurų Plioterio dvaro valdytoją Knežauską, padavė Jam ranką ir nusivedė į Varnių bažnyčią, į katedrą. Bet visi altoriai pasikeitę. Vienam bestovįs Simonas Daukantas, šalimais Jurgis Pabrėža, Mikalojus Daukša, Antanas Drazdauskis, kurių nepažinau... Kitur Mackevičius bestovįs, Klemensas Kairys, Izidorius Noreika... Ir mamalė tarp jų įsispraudus. O prie altoriaus mišias belaikąs Juozelis Dovydaitis. Visi, kurie žuvo arba kentėjo Sibiro tremtyse už tėvynės laisvę, jos raštą ir neštą šviesą savo tautai.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |