Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Poezija
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Minima okupacijos 70-mečio sukaktis

Minėjimo dalyviai su plakatais Katedros aikštėje

Vykstama į Lukiškių aikštę

Arkikatedroje buvo iškelti okupantų režimo kankintų ir nužudytų Lietuvos visuomenės veikėjų, dvasininkų, karininkų, politikų portretai

Šv. Mišias aukojo kun. Gintaras Vitkus SJ

Tarp minėjimo dalyvių – visada džiugiai nusiteikusi ses. Nijolė Sadūnaitė Jono ČESNAVIČIAUS ir Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

Mitinge – Rytas Kupčinskas, mons. Alfonsas Svarinskas, prof. Vytautas Landsbergis, Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir Jonas Gečas

Sekmadienį okupacijos 70-metį paminėjo Lietuvos Sąjūdis ir apie 20 kitų patriotinių organizacijų. Minėjimas prasidėjo parodos „Tai neturi pasikartoti“ atidarymu Lietuvos Sąjūdžio būstinėje. Vidurdienį Vilniaus Arkikatedroje aukotose šv. Mišiose už tautą ir tėvynę meldėsi politinių kalinių ir tremtinių organizacijų, Lietuvos Sąjūdžio nariai, dalyvavo Europos Parlamento, Lietuvos Seimo ir Vyriausybės nariai, okupacijos aukų artimieji. Pirmą kartą Arkikatedroje buvo iškelti okupantų režimo kankintų ir nužudytų Lietuvos visuomenės veikėjų, dvasininkų, karininkų, politikų portretai – juos čia, o vėliau ir eisenoje, vykusioje Gedimino prospekte, bei mitinge Lukiškių aikštėje laikė jaunieji savanoriškosios tarnybos kariai.

Šv. Mišių invokacijoje kunigas Gintaras Vitkus SJ sakė: „Prieš septyniasdešimt metų mūsų tauta buvo okupuota, ji tapo „laisva“ Sovietų Sąjungos respublika. Mes patyrėme, ką reiškia diktatūra, totalitarinė  valdžia. Ir štai dėl to mes gedime, gedime dėl tūkstančių praradimų. Kai mes žiūrėjome Katynės tragedijos paminėjimą, filmą apie Katynę, ta mintis ir atėjo į galvą – panašus likimas tūkstančių, milijonų žmonių, kai klastinga stipri jėga su visai kitokiu garbės supratimu užvaldo ir naudoja galią. Taigi mes meldžiamės gedėdami. Kviečiu visus melstis už tai, kad mes išsivaduotume iš gedulo, kad galėtume nusivilkti gedulo drabužį, kad galėtume atleisti, nors jie mūsų neatsiprašė, kad mes būtume stipresni, kad Dievas, tiek daug kartų mums atleidęs, padėtų mums tapti naujais žmonėmis“.

Po šv. Mišių apie tūkstantis eisenos dalyvių su vėliavomis ėjo nuo Arkikatedros iki Lukiškių aikštės. Kolonos priekyje judėjo Lietuvos vėliava ir įvairiais plakatais, iš kurių vienas vaizdavo A. Hitlerio ir J. Stalino „santuoką“, papuoštas automobilis „Žiguli“.  Tarp pirmųjų eisenos dalyvių buvo Šaulių sąjungos atstovai, rankose nešę 1940–1956 metais NKVD nužudytų prieškario Lietuvos Vyriausybės narių, iškilių dvasininkų, generolų portretus.

Lukiškių aikštėje vyko Sąjūdžio ir kitų patriotinių organizacijų surengtas mitingas, skirtas sovietinės okupacijos ir Lietuvos piliečių genocido pradžios 70-mečiui paminėti. Mitingą daina „Kur bėga Šešupė“ ir Lietuvos himnu pradėjo choras. Kalbėjo europarlamentaras, Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, Seimo nariai R. Songaila, V. Abramikienė, kiti visuomenės veikėjai.

V. Landsbergis sakė, kad birželio 15-oji, Lietuvos okupacijos pradžios data, yra visų tautos nelaimių pagrindas, kurio neturėtų nustelbti kitų tautos nelaimių minėjimai: „Šiandien yra, ko gero, pradžia po 70 metų kalbėti apie okupaciją kaip faktą, kruviną svetimos kariuomenės įžengimą ir visų būsimų nelaimių nelaimę. Tai yra juodoji Lietuvos istorijos diena, kurią dažnai nustelbdavo kiti minėjimai. Pasirūpinkime, kad nebenustelbtų. Septyniasdešimt metų reikėjo, kad grįžtume į tą baisiausią, žiauriausią dieną ir jos tinkamą paminėjimą. Dažniausia vis minėdavome kitas nelaimes, dideles, skaudžias: kruvinas tremčių netektis, valstybės naikinimą, egzekucijas – ką tik nori, bet visko pagrindas yra pirmoji didžioji nelaimė, nelaimių nelaimė – tai, kas įvyko prieš 70 metų birželio 15-ąją“. Europarlamentaro žodžiais, okupaciją reikia minėti kaip tragišką Lietuvos istorijos virsmą. „Toks buvo pagrindų pagrindas, anot tautų budelio J. Stalino labai paprasto žodžio, – net ne okupacija, o sovietizacija. Tai reiškia, kad Lietuva laikinai buvo ne sovietinė, ir reikia ją vėl priglausti ir padaryti tokią kaip visa sovietija. Nesu tikras, kad ir šiandien nėra tokių politikos veikėjų, kurie nenorėtų Lietuvos vėl priglausti ir pagal jų supratimą atstatyti tvarką. /.../ Yra bandančiųjų pakišti okupacijos faktą po kitais žodžiais – sovietizacija, aneksija, įjungimas, inkorporavimas, kad tik to nemalonaus žodžio „okupacija“ nebūtų“. V. Landsbergis priminė ir pirmąją okupacijos auką – tuometį pasienio karininką Aleksandrą Barauską, nužudytą Raudonajai armijai peržengiant Lietuvos sieną.

Premjeras, valdančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius sakė esantis skolingas dėl to, kad sostinės Lukiškių aikštėje neatsirado paminklas partizanui. Apie šio paminklo atsiradimą A. Kubilius, kaip jis patvirtino, užsiminė prieš 7–8 metus viename savo komentare. „Tame komentare sakiau, kad gal ateis tokie 2010-ieji, kai čia, Lukiškių aikštėje, stovės paminklas partizanui, ir dar gyvi paskutiniai partizanai rinksis čia, kad paminėtų šiandieną. Deja, paminklas dar nestovi, ir tai jaučiu kaip savo asmeninę skolą mums visiems“, – per Lietuvos okupacijos minėjimą sekmadienį Lukiškių aikštėje kalbėjo premjeras. Jis išreiškė viltį, kad jaunoji karta susirinks prie šio paminklo minint Lietuvos Sąjūdžio 70-metį: „Jie gyvens visiškai kitokioje Lietuvoje – taikiai ir laisvai, kurdami ir rūpindamiesi ir Lietuva, ir savo artimaisiais“. Kalbėdamas apie Lietuvos okupaciją A. Kubilius sakė, jog ji tikriausiai labiau slegia tuos, kurie bandė prisitaikyti ar kolaboruoti, ir dėkojo Sąjūdžiui už tai, kad jis per dvidešimt nepriklausomybės metų išliko Lietuvos stuburu, kuris atlaikė visas pagundas galvoti, kad šiek tiek didesnis pinigas yra svarbiau už tikrą laisvę.

Tarp kalbėtojų buvo Seimo nariai G. Songaila, V. Abramikienė, karininkas Antanas Burokas, Laimonas Dieninis ir kt.

Gedulo ir vilties dieną Lietuvos miestuose tęsėsi okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijos bei kiti šiai dienai skirti renginiai. Vidurdienį sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykusioje Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius. Iš Nepriklausomybės aikštės buvo žygiuojama Gedimino prospektu iki Genocido aukų muziejaus, kur vyko okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonija. Popiet prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo buvo surengta Atminimo valanda, o pavakare Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kiemelyje vyko Atminimo valandos koncertas. Vėliau Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje aukotos šv. Mišios.

Antradienį, minint Lietuvos okupacijos ir aneksijos 70-metį, Seimo parodų galerijoje buvo demonstruojami filmai apie sovietų okupaciją ir tremtį bei surengtas iškilmingas okupacijos 70-mečio paminėjimas Seimo plenariniame posėdyje.

Varėnos rajone esančiame Ūtos kaime, prie buvusios pasienio užkardos, antradienį buvo įamžintas pirmosios sovietų invazijos į Lietuvą aukos – pasieniečio Aleksandro Barausko – atminimas.

Šiandien Seime vyksta tarptautinė konferencija „1940 metai Baltijos šalyse: geležinė uždanga nusileidžia“, skirta Baltijos šalių 1940 metų sovietinei okupacijai ir aneksijai atminti. Pranešimus skaitys Lietuvos politikai ir istorikai, taip pat Lenkijos, Latvijos ir Estijos istorikai. (Apie konferencijos darbą informuosime po svaitės.) Šiandien Seimo parodų galerijoje rengiamas parodos „Pirmieji sovietų okupacijos metai“ atidarymas.

Prieš savaitę, birželio 9-ąją, Seimo parodų galerijoje buvo atidaryta paroda „Dzūkas – Dainavos partizanas“, skirta Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 60-osioms žūties metinėms. (Apie parodą rašysime penktadienį.)

XXI

© 2010 „XXI amžius“