| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kapsukas įveikė Vytautą Didįjį
Gegužės 22 dieną Marijampolėje iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklas Vytautui Didžiajam, sukurtas skulptoriaus J. Narušio. Paminklas pastatytas parko gilumoje, menkai pastebimas, paskendęs tarp medžių, mažai lankomoje vietoje. Jau dabar kalbama, kad paminklą reikės perkelti į tinkamesnę vietą, o tam tektų surinkti dar ne mažiau kaip 50000 litų. Miesto vyr. architektas A. Lukoševičius sako, kad paminklas pastatytas neparengus viso parko sutvarkymo projekto, tačiau vietos Vytautų klubas skelbia: Mūsų paminklas yra pergalės paminklas. Kodėl šis paminklas atsidūrė krūmuose? Tame pačiame parke, prie gatvės, kur kas geresnėje vietoje anksčiau stovėjo paminklas V. Mickevičiui-Kapsukui, pašalintas Atgimimo metais. Liko paminklo pamatinis akmuo-postamentas. Ant to akmens LPKTS vietos skyrius nusprendė pastatyti paminklą Tauro apygardos partizanams. Priešais šią vietą, kitoje Vytauto gatvės pusėje esančiame pastate, įsikūręs Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. Nors paminklą partizanams buvo siūloma įkišti į krūmus statyti parko gilumoje, tačiau LPKTS skyrius nenusileido. O kažkas, savo ruožtu, negalėjo nusileisti, kad toks paminklas būtų statomas ant Kapsuko pamatų. Todėl vieną naktį Kapsuko paminklo vietoje atsirado didžiulis akmuo su įrašu Čia bus pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam ir sūduviams, žuvusiems už Lietuvą. Pasirašė Sūduvos Vytautai. Bet Vytautų klubas neprisipažino šį nemažai kainavusį paminklo skelbimą statęs. Paminklas Tauro apygardos partizanams pastatytas netoli šio reklaminio akmens, pakankamai matomoje vietoje. Na, o paminklas Vytautui Didžiajam šiemet išdygo visai ne ten, kur skelbė reklama, o miesto sodo gilumoje. Reklaminis akmuo pašalintas, ir Kapsuko paminklo vieta vėl tuščia. Sovietizmas pasiekė nedidelę, bet užtikrintą pergalę. Galbūt Kapsuko pamatų saugotojai tikisi, kad jo statulą grąžins į senąją vietą kokia nors valdžią perėmusi gelbėtojų partija? Sako, kad viltis kvailių motina. Teisingiau kvailiai gimdo niekingas viltis Buvo pasiūlyta iškirsti parko medžius aplink Vytauto Didžiojo paminklą, kad jis būtų geriau matomas. Aišku, iš to kai kas turėtų naudos keli valdininkai nemokamai apsirūpintų malkomis. Tačiau miesto sodas būtų paverstas plika aikšte. Šiuo metu Marijampolėje įnirtingai retinami vadinamieji žalieji plotai. Tokio niokojimo želdiniai nepatyrė per visą miesto istoriją, nors buvo laikų, kai medžių mieste niekas nesaugojo. O dabar parkai ir pavieniai medžiai virto tarsi komercijai skirto miško dalimi. Ypač kad čia augo gerai tinkantys malkoms ir ne tik malkoms medžiai: skroblai, uosiai ir t. t. Reikėjo kaip nors paaiškinti, kodėl paminklas Vytautui Didžiajam nebuvo pastatytas ten, kur skelbta, o buvo nukištas į krūmus. Buvo paskelbtas gandas, esą taip padaryti privertė numatomi kanalizacijos tvarkymo darbai. Oi, tie sovietinio kirpimo žmonės! Tiek buvusieji sovietiniai pareigūnai, tiek santarviniai masoniukai be melo ir veidmainystės negali gyventi kaip ir žuvys be vandens. Sovietmečiu Lietuvos miestų gatvės buvo pavadintos daugiausia Kremliaus veikėjų ir vietinių statytinių vardais. Sovietikai stengiasi tų pavadinimų liekanas žūtbūt išlaikyti. Pavyzdžiui, Šiauliuose dar prieš kelerius metus buvo Čkalovo gatvė. Turbūt ta gatvė ir dabar taip vadinasi. Kuo tasai sovietinis lakūnas nusipelnė Lietuvai? Net ir Rusijoje jo atminimas beveik užmirštas. Lietuvos miestuose yra dar nemažai gatvių, kurios vadinamos P. Cvirkos, L. Giros vardais. Tie žmonės pasižymėjo lietuvių literatūroje, bet jų politinė veikla kelia abejonių. Šie pavadinimai saugomi todėl, kad nutrinta riba tarp gėrio ir blogio, tarp išdavystės ir ištikimybės. Stengiamasi sudaryti tokį įspūdį, tarsi sovietinės okupacijos lyg nebuvo, Lietuvos Nepriklausomybė tarsi dar vienas lenininis NEPas (naujoji ekonominė politika). Iš tikrųjų panašu. Prieš keliolika metų Marijampolėje dar pavyko A. Venclovos gatvę pervadinti į J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvę. Prisimenu, kokį aršų pasipriešinimą sukėlė tas sumanymas. Gyventojai buvo bauginami, kad turės labai brangiai sumokėti už perregistravimą, už naujas gatvės pavadinimų lenteles. Toje kompanijoje A. Venclovos šalininkų priešakyje stovėjo du lietuviškos mokyklos mokytojai Kaip kiaulė, kuriai ant šnipo užnerta virvė, iš visų jėgų spiriasi atgal, taip sovietikai visokiais būdais tempia mus atgal į ten, iš ko išsivadavome. Vienas iš tokio tempimo pavyzdžių pastangos depolitizuoti istoriją, tai yra kuo mažiau rašyti, kuo mažiau minėti tai, kas vyko pačiais sunkiausiais sovietinės okupacijos metais, ypač valdant J. Stalinui. Štai vienas sovietmečio veikėjas neseniai išleido Marijampolės istoriją. Storoka, gražiai apipavidalinta knyga, galinti papuošti knygų spintą. Autorių apskrities viršininkė apdovanojo drauge su kitais nusipelniusiais Sūduvos žmonėmis. Tiems, kurie knygų neskaito, tik iš tolo pasižiūri, atrodo, kad tai vertinga knyga. Tokia ji būtų, jei autorius būtų pažymėjęs, kad tai Marijampolės istorija iki 1918 metų. Bet autorius nusprendė pateikti ir gabalėlius iš XX amžiaus istorijos. Aprašė žydų bendruomenės išžudymą nacių okupacijos metais Marijampolėje. O lietuvių tautos genocido tarsi nebuvo, tarsi nebuvo ir sovietinės okupacijos. Apie 19441956 metų laikotarpį nė žodžio, tarsi tuomet Marijampolėje nieko nevyko. Toliau autorius aprašė brandaus socializmo metais Marijampolėje vykdytas statybas. Tokia istorinė kompiliacija ne išimtis dabartinėje Lietuvos knygų rinkoje. Tai ne vienintelis autorius su žirklėmis, ne vienintelis istorijos romytojas. Akademiko J. Žiugždos tradicijas tęsia ne vienas tituluotas istorikas ar švietimo darbuotojas, ne tik buvę sovietiniai funkcionieriai, tapę istorijos knygų kompiliatoriais mėgėjais. Aleksandras JAKUBONIS
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |