| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Devynis kartus pamatuok
Pavasarį Marijampolės savivaldybės administracijoje buvo svarstomas Vytauto parko rekonstrukcijos projektas, kurį rengė UAB Travėja. Su projektu buvo supažindinta visuomenė ir, kaip matyti iš atsiliepimų spaudoje, buvo pareikšta pastabų ir abejonių. Susipažinus su projekto eskizais ir pasivaikščiojus po senąjį Marijampolės parką, kilo noras išreikšti savo požiūrį į parko tvarkymą. Gegužės mėnesį pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Vaikštant aplink paminklą pasidarė visiškai aišku, kad dabar esantis ir projekte paliekamas centrinis takas blogai dera su paminklu. Einant centriniu taku matosi stulpas, ant jo žirgo galva, o raitelio kyšo tik kepurė. Pasukus į šoną, atsivėrė visa paminklo kompozicija. Paaiškėjo, kad prie paminklo reikia artėti iš šonų. Pietinė paminklo pusė visą dieną puikiai saulės apšviesta, o šiaurinė šešėlyje, bet taip pat gerai matoma. Paminklas pastatytas pakilesnėje vietoje. Priešais paminklą ir apie jį reikia vejos ir grindinio parterio. Per šventes į parterį galės susirinkti daug žmonių. Rytinėje parko dalyje yra ir daugiau paminklų. Šalia Vytauto prospekto stovi paminklas Tauro apygardos partizanams, kiek atokiau Kančių koplytėlė. Atidengus Javonio upelį, kaip projekto eskizuose jau numatyta, skirtingos tematikos paminklai atsidurtų priešinguose upelio krantuose ir tarytum pasidalintų savo įtakos zonomis. Per parką tekantis vanduo yra vertybė, bet jei jis nešvarus, bus negerai. Teko apžiūrėti Javonio upelį truputį aukščiau, kur jis prateka po Vytauto gatve ir pasuka į Vytauto parko pusę. Blogų kvapų neteko pajusti. Jei šis upelis vietomis teršiamas, reikėtų likviduoti taršos židinius. Apskritai teršalus reikėtų valyti, o ne slėpti po žeme. Senoji vakarinė parko dalis turi tankų takų tinklą, joje auga daug lapuočių medžių. Parkas šiuo metu tamsus, nepatrauklus, jame nėra suolų. Pavyko rasti vietos ir vejoms. Parko viduryje, šalia senų liepų alėjos, auga daug jaunų berželių, kuriuos iškirtus susidaro graži pievelė. Nuo jos į pietus jau dabar yra ertmė, kurioje iškirtus keletą savaiminių medelių išryškėtų erdvės pakraštyje augantis ąžuolas, o kitame kampe sena plačialajė vinkšna. Pastačius suolų, orientuotų į vejas ir į parko pakraščiuose augančius senus medžius, būtų poilsio vietų, kurios trauktų žmones pasivaikščioti, pasisėdėti, pabūti gamtoje. Takus tektų palikti tuos, kurie reikalingi vaikščioti, bet atsisakyti dubliuojančių ir be prasmės skaidančių parką. Skaitau laikraštyje (Lietuvos žinios, 2010 04 10), kad abejonių marijampoliečiams sukėlė ir užmojai dalį dabar parke augančių medžių pakeisti Lietuvai nebūdingais raudonaisiais ąžuolais, magnolijomis, rododendrais, kalninėmis pušimis. Šitokie ketinimai ne vien Marijampolės nelaimė, tai visos Lietuvos nelaimė, kai ne tik privačios sodybos, bet ir viešieji želdynai tampa madingų augalų ekspozicijomis. Neseniai visur, kur tik įmanoma, buvo sodinamos dygiosios sidabrinės eglės, o dabar tujos, magnolijos ir panašūs tariamai gražūs augalai. Medžiai ir krūmai visų pirma formuoja parko erdves, o tik paskui jų pavidalai yra pasigrožėjimo objektas. Užmirštama, kad miesto parke reikia uždarų, ramių parko erdvių, didesnių vejų žaidimams, šventėms švęsti. Senajame parke pakanka augančių medžių, o naujai sodinamus reikėtų derinti su jau augančiais. Parko erdves reikėtų apsaugoti nuo iš aplinkinių gatvių sklindančio triukšmo, todėl parko pakraščius apsodinti tankiais, ūksmingais krūmais, pvz., kalniniais serbentais, baltauogėmis meškytėmis, o atviresnėse vietose vasarą žydinčiomis lanksvomis. Tikiuosi, kad šį straipsnį perskaitys Vytauto parko lankytojai, Vytautų klubo nariai ir svarbiausia Marijampolės meras. Linkiu jiems prieš kerpant devynis kartu pamatuoti. Tikiu, kad spausdinamame parko plane pateikti pasiūlymai bus naudingi tobulinant parko projektą.
Regimantas Pilkauskas,
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |