| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
95-metis su nauja knyga
Mūsų laikraščio uolus skaitytojas, prenumeratorius ir rėmėjas, JAV lietuvis dr. Petras Ironis Jokubka savo gyvenimo 95-metį pasitiko su nauja knyga apie gerų, dorų, dvasingų, o gal net tobulų valstybių kūrimą. Jam atrodo, kad tokia valstybė tai daugelio valstybių konfederacija. Į tokių valstybių konfederaciją gali įeiti ne tik vieno žemyno, bet ir kelių kontinentų valstybės arba net daugelis pasaulio valstybių. Dr. P. I. Jokubka, net ir sulaukęs tokio gražaus amžiaus, nepraranda patriotiškumo, siekia taikos visame pasaulyje. Naujausios savo knygos rankraštį dr. Petras Ironis patikėjo mūsų laikraščio redakcijai. Skaitydamas knygą įžvelgiu autoriaus lietuvišką prieškarinį mąstymą, pasaulėžiūrą. Tai gal ir nėra blogai šiandien toks požiūris yra naujas, netikėtas ir netgi originalus. Gal ne su viskuo, ką teigia autorius, sutiktų šiuolaikinis politikas, istorikas ar politinis apžvalgininkas. Knyga kol kas dar neturi pavadinimo. Gal skaitytojai pasiūlys? Spausdiname knygos pradžią. Stasys POVILAITIS Dr. Petras Ironis Jokubka Pasaulinė konfederacija. Ar gali būti?.. Surinkus faktus iš Lietuvių enciklopedijų ir Encyclopedia Britannica peršasi išvada, kad didieji užkariautojai Aleksandras Didysis Makedonietis, Napoleonas I Bonapartas ar išsiplėtusios valstybės kaip Romos imperija, Anglija ir Rusija siekė dominuoti pasaulyje. Laikui bėgant jos visos nusilpo. Senovės valstybė Makedonija mirus didžiajam užkariautojui pamažu sutirpo, Romos imperija subyrėjo, kai jos valdovai pradėjo lėbauti, Anglijos imperija nyko, kai jos vadai pamatė, kad užkariautas tautas amžinai išlaikyti pavergtas neįmanoma, nes jos visą laiką siekia laisvės ir dėl jos kovoja. Anglija pasirinko bene žmogiškiausią būdą tautas išlaisvinti ir ruošti jas nepriklausomam gyvenimui sudarė Anglijos vadovaujamą bendriją Britų sandraugą (British Commonwealth). Žiauriai užkariautos ir terorizuojamos laisvos tautos atsiskyrė nuo Rusijos, kai į valdžią atėjo švelnesni anuometinės SSRS vadovai. Taigi visos jėga sukurtos imperijos vienokiu ar kitokiu būdu žlugo. Dabar daugelio valstybių vadai siekia, kad tautos savanoriškai susijungtų, kad bendromis pastangomis būtų sunaikinti branduoliniai ginklai, kad būtų išgelbėtas pasaulis nuo susinaikinimo. Pavyzdys jau yra Europos valstybės susijungė. Kai kas laukia net ir Rusijos prisijungimo. Gal kada nors prie Amerikos ir Europos žemynų šalių prisijungs Azijos ir Australijos valstybės. Susijungus draugėn daugeliui šalių, kiekviena tauta turės kontroliuoti savo gyventojų prieauglį. Pasaulis darosi per ankštas nekontroliuojamą žmoniją išmaitinti. Mano pastebėjimas, kad demokratinės valstybės siekia sukurti Pasaulinę konfederaciją, ne iš piršto laužtas Draugas (2009 07 29) rašė: JAV sekretorės pavaduotojas Europos ir Eurazijos klausimais Philip Gordon kalbėdamas Kongrese pareiškė neatmetąs galimybės, kad Rusija vieną dieną prisijungs prie NATO. Tai gali įvykti dar šiame šimtmetyje. Senkant energetiniams šaltiniams Rusijai bus vis sunkiau išlaikyti didelę, moderniais ginklais apginkluotą armiją. Lėtai didėjant, o gal net mažėjant gyventojų prieaugliui, didžiuliai Sibiro žemės plotai liks mažai apgyventi ir apaugę miškais. Jų Rusija nepajėgia eksploatuoti, nes turi mažai kalinių, tremtinių, pigių darbininkų. Nors žmonių mažoka, bet administracinis aparatas liko beveik toks pat ir jį reikia išlaikyti. Tarp pramonės centrų, miestų yra keliai, juos tenka prižiūrėti. Tuščius žemės plotus reikia apgyventi. Jais galėtų susidomėti darbštūs vokiečiai. Jei jie ten apsigyventų, tai gal samdytų pigius darbininkus kinus. Taip vyktų pusiau legalus kinų infiltravimas. Ši prielaida mažai tikėtina, nes rusai, bijodami vokiečių įsigalėjimo, gali jų neįsileisti. Sibire rusų tautybės žmonių yra ne tiek daug. Kitų tautybių žmonės ten apsigyventi neskuba, nes bijo surusėti. Nenori važiuoti ir dėl nacionalinių rašto ir religinių skirtumų. Jei rusai priimtų lotynišką rašybą, kitų tautybių žmonės greičiau prie jų prisitaikytų. Duodant lygias teises visom tikybom, kaip ir Amerikoje, žmonės pasidarytų tolerantiškesni vieni kitiems ir atsirastų daugiau mišrių vedybų. Dėl to kitataučiai surusėtų. Rusija, nenorėdama prarasti susisiekimo Ramiajame vandenyne, saugodama savo uostą Vladivostoką, daro viską, kad kinų invazijos į Sibirą pavojus nebūtų didelis. Rusų karvedžiai ir kariai gebėjo šalis ir tautas užkariauti, bet jų politikams sunkiai sekėsi jas surusinti. Jei Rusija siektų įstoti į NATO valstybių šeimą, jai tektų priimti lotynišką abėcėlę. Jei Rusija siektų stoti į NATO, ja pasektų jos įtakoje esančios valstybės: Ukraina, Moldova, Gruzija, Baltarusija, Azerbaidžanas, Armėnija. Lyg ir būtų nelogiška NATO valstybėms į savo tarpą vilioti tas valstybes atskirai ir užgauti Rusijos ambicijas. Vadinasi, persitvarkymo pabaigoje, kai iš Rusijos globos siekė išsilaisvinti visos pavergtos valstybės, Rusija elgėsi gana korektiškai ir norom nenorom leido joms tai daryti. Matyt, ji bijojo stoti į atvirą kovą ir pralaimėti. Jei dabar šios valstybės griebtųsi ginklo, Rusija gebėtų jas parklupdyti. Reikėtų palaukti, kad šios šešios respublikos imtųsi nuosaikios užsienio politikos ir, bendradarbiaudamos su Rusija, siektų suartėjimo su NATO. Vilioti Rusijos įtakoje esančias valstybes stoti į NATO po vieną yra nelabai protinga. Tuo galima būtų sugadinti reikalą ir pastūmėti Rusiją siekti artimesnių santykių su Kinija. Tenka laukti, kol NATO ir Rusija pereis prie artimesnių santykių. Ne vien tik gynyba diktuoja šių blokų vidaus politiką. Ne mažesnė problema yra atsisakyti branduolinių ginklų. Dabar branduolinį ginklą jau turi JAV, Rusija, Anglija, Prancūzija, Izraelis, Pakistanas ir Kinija, o Šiaurinė Korėja ir Iranas dar jo siekia. Visos valstybės turėtų siekti tuos baisius ginklus sunaikinti taip, kaip kažkada jos sutarė nevartoti cheminių ginklų. NATO valstybių blokas yra labai gerai ginkluotas nebranduoliniais, arba konvenciniais (įprastiniais), ginklais, taigi gali save sėkmingai apginti. Rusijos imperija per daug išsiplėtusi ir jai vienai apsiginti konvenciniais ginklais būtų sunkiau. Ji gerai daro, ieškodama artimesnių santykių su NATO valstybėmis. Visos minėtos valstybės, kurios turi branduolinius ginklus, matyt, būtų linkusios juos sunaikinti. Lieka klausimas, ką Amerika darys su Šiaurės Korėja. Kai 2009 metais Šiaurės Korėjos laivas plaukė Pietų kryptimi, Amerika, įtarusi, kad tame laive yra atominių medžiagų ar įranga atominės bombos gamybai, įsakė savo karo laivui Korėjos laivą sekti ir, jei bus pastebėta, kad laivas plaukia į nepatikimą valstybę, jį paskandinti. NATO valstybės stebi Šiaurės Korėją ir, atėjus tinkamam laikui, sureaguos. Reikia tikėtis, kad Šiaurės Korėja nepasigamins raketų, kurios galėtų pasiekti Ameriką ar kitas sąjungininkes. Jei Rusija planuoja prisijungti prie NATO, jai svarbu išlaikyti savo įtaką Europoj, kad galėtų kalbėti svaresniu balsu. Dalinai ir dėl to Rusija bandys išlaikyti savo įtakoj minėtas šešias valstybes. Jei NATO valstybės sieks partnerystės su Rusija, abejotina, ar jos spaus Rusiją daryti nuolaidas. Amerikos prezidentas Barakas Obama, matyt, siekdamas išlaikyti gerus santykius su Rusija, Maskvoj pasakė: Amerika siekia, kad Rusija būtų stipri, taikinga ir turtinga. Rusijai išlaikyti savo įtakoje minėtas valstybes yra ir prestižo klausimas. Rusijos imperijai sumažėjus ir esant pavojui toliau mažėti, ji turi menkas perspektyvas konkuruoti su NATO ar Kinija, kurių gyventojų skaičius yra kelis kartus didesnis ir pramonė galingesnė. Rusija dar kelis dešimtmečius gali vaidinti, kad yra viena didžiausių pasaulio galybių, kol jos energetiniai šaltiniai nėra galutinai išsekę. Tie šaltiniai kada nors išseks ir gal tada Kinija ims veržtis į tuščius Sibiro plotus. Rusų politikai yra pakankamai gabūs tuos dalykus numatyti. O NATO valstybės suinteresuotos, kad Rusija nepatektų į Kinijos įtakos sferą, ir sieks su ja palaikyti draugiškus santykius. Esant tokiai padėčiai, NATO valstybėms neturėtų rūpėti, kokią politiką vykdys Ukraina ar Gruzija. Rusų bajorijos nelankstumas ir atsisakymas eiti į kompromisą su darbininkais stūmė į luomų susipriešinimą. Dėl to kilo ypač žiauri revoliucija. Tačiau, regis, rusai nedaug ko išmoko iš istorijos. Vladimiro Putino administracija jau užsikrėtė nekontroliuojamo kapitalizmo liga Per 20 metų ten atsirado ypač daug milijonierių ir milijardierių Jų augimo tempai toli prašoka amerikiečių superturčių augimo tempus. O tai stumia Rusiją į naują krizę. Rusijos artimi geri santykiai su Vakarų valstybėmis galėtų į gerą pusę pakeisti jos politiką, paskatinti įsijungti į Vakarų valstybių bloką ir atstatyti jėgų lygsvarą pasaulyje. Simona Aginskaitė Drauge (2010 03 26) pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų politikos eksperto Walter Russell Mead pasisakymus apie Amerikos politiką. W. R. Mead mini, jog daugelis Amerikos kritikų mums primena, kad esame godūs materialistai, siekiantys išnaudoti kitas šalis pigiai pirkdami jų naftą ir didinti savo galią pasaulyje. Treti skelbia, kad Amerika siekia pasaulinio dominavimo. Ar tame yra nors dalelė tiesos? Ką mes pelnėme Irake, Afganistane? Ko mes galime tikėtis iš Pakistano? W. R. Mead pamini penkis būdus kaip valstybės daro pažangą: 1) reikia laisvos ir atviros visuomenės ir religijos, ekonomikos bei intelekto laisvės. Visa tai turėdami žmonės tampa kūrybingi ir sugalvoja naujų idėjų; 2) reikia eiti į pasaulį, prekiauti, įsipareigoti. Tie, kurie yra išradingi ir turi gerų idėjų, tampa labai turtingi; 3) reikia sukurti globalinę geopolitinę strategiją, kuri atspindėtų komercinius interesus ir galimybes; 4) sukūrus globalią sistemą, reikia į ją pakviesti, pavyzdžiui, Kiniją bei Indiją. Šios valstybės, pabuvę šitoje sistemoje, praturtės ir nenorės jos palikti. Taip atsitiko su Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo, kurios praturtėjo ir nesirengia palikti šios sistemos (būta ir išimčių: nors kaizerinė Vokietija lobo iš pasaulinės prekybos, tačiau užpuolė Didžiąją Britaniją ir žiauriai pralaimėjo, nes Anglija turėjo didesnį laivyną); 5) veiksmingiausias, nors ir didžiausios kritikos sulaukęs, yra penktasis būdas tai liberalių institucijų ir demokratijos populiarinimas pasaulyje. Pagrindinė mintis: jei kitos visuomenės taps atviresnės, turės daugiau komercinės laisvės, jos galės globalinėje sistemoje praturtėti. Jei jos praturtės, jas dar labiau pamėgs. Šiandien jau mažiau problemų kyla iš Kinijos, Indijos, Vokietijos ir Japonijos, daugiau iš Irano, Rusijos. P. Mead teigiamai vertina prezidento Obamos tarpusavio santykių gerinimą su islamiškomis valstybėmis ir kai kuriomis Europos šalimis bei Amerikos susitarimą su Rusija mažinti atominių ginklų kiekį. P. Mead užtikrino, kad Amerikos saugumo įsipareigojimai Baltijos šalims nesumažėjo. P. Mead mano, kad ir ateityje gali kilti daug pavojų taikai. Ginklai modernizuojami ir juos naudoti darosi pigiau. Kyla pavojus, kad juos pasigamins ir panaudos besivystančios valstybės. Pasaulinė ekonomika darosi vis labiau nenuspėjama ir krizės gali pasikartoti dažniau. Taigi, lyg ir netiesiogiai, P. Mead rekomenduoja kurti Pasaulinę konfederaciją. Ar kils branduolinis karas? Tam, kad būtų išvengta branduolinio karo, dirba viso pasaulio didžiosios valstybės. Pirmiausia tos, kurios pačios turi patį galingiausią ginklą. Praeityje buvo tyliai atsisakyta vartoti cheminius ginklus taip tikriausiai atsitiks ir su branduoliniu ginklu. Nors, kita vertus, cheminius ginklus dideliais kiekiais pasidaryti galėjo tik didelės valstybės, o atominius ginklus pasigamina lyg ir antraeilės valstybės Izraelis (kuris šį ginklą jau turi), Iranas bei Šiaurės Korėja. Iranas žino, kad jam sukurti branduolinį ginklą trukdys Izraelis. Gal Iranas aklai prie to eina tikėdamasis išsiderėti lengvatų, žadėdamas atominę jėgą vartoti tik elektros gamybai ir sutikdamas atidaryti savo atominius įrengimus tarptautinei inspekcijai. Galimas dalykas, kad panašių tikslų siekia ir Šiaurės Korėja. Bet klausimas, ar Izraelis tuo patikės. Reikia manyti, kad Amerika pakęs Šiaurės Korėjos branduolinį žaidimą tol, kol ji dar neturi pasigaminusi ypač tolimo skrydžio raketų, su kuriomis galėtų pasiekti Ameriką. Šiaurės Korėja yra pavojinga ne vien tik dėl to, kad galėtų savo atomines bombas numesti ant nedraugiškos jai valstybės, bet ir dėl to, kad ji siekia atominę techniką parduoti ar perduoti kai kurioms kitoms valstybėms. Jau ir dabar Amerika akylai seka, ką Šiaurės Korėja daro. Kadangi jau dabar yra žaidžiamas toks pavojingas žaidimas, reikia manyti, kad NATO valstybės turi planus, kaip sutvarkyti Šiaurės Korėją ir išvengti atominio karo. Bandymai panaikinti branduolinius ginklus Prezidentas Barackas Obama, lankydamas Kiniją ir Rusiją, siekė, kad šios valstybės užmegztų artimesnius tarpusavio santykius. Rusija gali atidaryti plačiau savo imperijos duris ir užmerkti akis, jei Kinija infiltruos gyventojų perteklių į retai apgyventus Sibiro plotus. Sąjungininkai, norėdami išlaikyti Kiniją savo pusėj, turi ne tik įsileisti jos prekes, bet ir duoti jai daugiau erdvės. Jei Kinijai nebus plačiau atvertos durys, ten gali atsirasti toks demagogas kaip Hitleris ir įvelti ją į savižudišką karą. Kada vis daugiau valstybių įsigyja atominius ginklus, atsiranda branduolinio karo pavojus. Kaip to išvengti? Paprastas dalykas reikia ginklus sunaikinti ir sutarti jų daugiau negaminti. Kaip tai padaryti? Reikia kurti vieną pasaulinę valstybių sąjungą pasaulinę valstybę. Tam, kad pasaulis būtų apsaugotas nuo susinaikinimo, valstybėms tenka burtis ir plačiau atverti viena kitai savo duris, eiti prie pasaulinės valstybių sąjungos sudarymo. Aleksandras Didysis Makedonietis, romėnai, anglai, Sovietų Sąjunga, Napoleonas ir Hitleris bandė tą daryti. Jiems tas nepavyko, nes jie rėmėsi daugiausia vienos tautos, valstybės ar kelių tautų ar valstybių jėga. Viena ar kelios susijungusios valstybės nepajėgs valdyti pasaulio ilgą laiką, nes prieš jas sukils kitos tautos, ir ta valstybė ar valstybių sąjunga pralaimės. Tikresnis buvo Anglijos kelias, nes Anglija užkariautoms šalims davė gerokai daugiau laisvės. Anglai pastebėjo, kad vienai valstybei išimtomis teisėmis valdant atsiras kitos valstybės, kurios sieks lygių teisių, ir tokia sistema anksčiau ar vėliau grius. Taigi patikimiausias kelias laisvų tautų sąjunga. Pavyzdys Europos Sąjunga. Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų Europos valstybių vadai, kurie kurdami Europos valstybių bendriją galbūt numatė tuo pavyzdžiu organizuoti net ir pasaulinę uniją. Organizuojant laisvų tautų pasaulinę sąjungą turtingos valstybės tokios kaip JAV, Anglija, Vokietija, Prancūzija ir Italija, nesutiks jungtis su tomis valstybėmis, kurių pragyvenimo lygis yra toks žemas, kad jo neįmanoma pakelti iki vidutinio. Tenka galvoti tik apie keturių žemynų: JAV, Europos, Azijos ir Australijos konfederaciją. Laikui bėgant, gal viena kita Pietų Amerikos valstybė, pavyzdžiui, Argentina, Brazilija priaugs iki jų lygio, bet vargu ar atsiras nors viena Afrikos valstybė, kuri prilygs šioms valstybėms ir pateks į pasaulinę konfederaciją. Kinijai ir Indijai irgi bus nelengva patekti į tokią federaciją, bet jei tose valstybėse bus laikomasi gimimo kontrolės, galimybės gali padidėti. Turtingiems kontinentams Amerikai, Europai ar Australijai to tikslo siekiant tektų aukotis. Tos aukos nebūtų didesnės už tas, kurias dabar tos tautos aukoja, kad išlaikytų pasaulyje taiką ir gerovę. Ar kurti pasaulinę konfederaciją ir ar kils branduolinis karas? Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Kinija, Pakistanas, Anglija, Prancūzija ir Izraelis turi pasigaminę tiek branduolinių bombų, kad pakaktų sunaikinti visą pasaulį. Klausimas, ar bent viena šių valstybių norėtų kitas naikinti ir pati žūti. Sveikas protas sako, kad reikėtų tų ginklų atsisakyti arba juos sunaikinti. Kam tada, pavyzdžiui, Iranas ir Šiaurės Korėja taip stengiasi pasistatyti atomines jėgaines? Iranas sako, kad jis nori ją statyti, nes senka benzino atsargos. Šiaurės Korėja, matyt, nori turėti tokį ginklą, kad galėtų apsiginti ar išgauti iš NATO valstybių kuo didesnės materialinės naudos. Kad ir kaip ten būtų, pasaulis turi ieškoti būdų, kaip išlikti, klestėti ir išvengti atominio karo. Kad jo išvengtų, valstybės, kurios turi atomines bombas, turėtų susitarti daugiau jų nebegaminti ir bent po truputį jas naikinti. Tam, kad sustabdytų Irano ir Šiaurės Korėjos pastangas pasigaminti bombas, Jungtinės Tautos ruošia sankcijas. Jei Šiaurės Korėja ir Iranas į tas sankcijas nekreips dėmesio, žiūrėsim, ką Jungtinės Tautos darys toliau. Makedonijos imperija Prieš svarstydami, kurios valstybės galėtų pretenduoti patekti į pasaulinę federaciją, žvilgterėkime į praeitį ir susipažinkime su tomis valstybėmis, kurios siekė valdyti pasaulį ir kokius metodus jos vartojo savo tikslams pasiekti. Pirmasis valdovas, kuris siekė užkariauti pasaulį, buvo Aleksandras Didysis Makedonietis, Makedonijos karalius (336323 prieš Kristų). Aleksandro kilimas prasidėjo nuo to, kad graikai jį pripažino savo valdovu ir kovų su Persija vadu. Trejų metų kare, pradedant 334 metais prieš Kristų, Aleksandras nugalėjo persus ir paėmė jų valdomą Tirą, Garą, Egiptą ir Babiloną. Taip visa Persija pateko į Makedonijos rankas. 326 m. pr. Kr. Aleksandras užkariavo Baktriją ir Sogdianą. 327 metais jis užpuolė Indiją, bet jo kariuomenėje įvykus sukilimui, apgulimą teko nutraukti. Jam mirus, imperiją pasidalijo jo pagalbininkai karo vadai. Imperija pamažu subyrėjo. Napoleonas Bonapartas Jei genialus karo vadas Aleksandras Didysis Makedonietis siekė užkariauti mažai žinomą Azijos žemyną, tai kitas, dar gabesnis karo vadas ir valstybininkas Napoleonas Bonapartas siekė viešpatauti visoje Europoje. Abiejų karo vadų kilimas ir kritimas rodo, kad toks kelias į pasaulinės valstybės kūrimą yra klaidingas. Karo pergalėmis valstybės nesukursi. Didelės pergalės sukelia dar didesnį pasipriešinimą. Tikriausias kelias yra asmeniniai kontaktai, valstybinės sutartys ir demokratinė valdžia. Prancūzijoj, taip pat kaip ir Rusijoj, įsigalėjus monarchijai ir aukštajam luomui, atsirado pernelyg didelis skirtumas tarp aristokratijos ir darbininkijos. Luomų skirtumams nuolat didėjant, Prancūzijoje pirma (1789 m.), o po šimto dvidešimt aštuonerių metų (1917) Rusijoje įvyko revoliucijos. Prancūzijoje revoliucija pagimdė imperatorių Napoleoną, o Rusijoje revoliucija išsivystė į žiaurią komunistų diktatūrą. Napoleonas gimė 1769 metais Korsikos saloje. 1785 metais jis baigė Paryžiaus karo mokyklos artilerijos skyrių ir gavo jaunesnio leitenanto laipsnį. Jis simpatizavo Prancūzijoje vykstančiai revoliucijai ir pasižymėjo vadovaudamas daliniui Tulono miesto apsupime. Už tai Robespjerui rekomendavus buvo pakeltas brigados generolu. 1795 metais Paryžiuje jis numalšino karaliaus šalininkų sukilimą ir buvo paskirtas vyriausiu kariuomenės vadu Italijoj. Revoliucionierių siautėjimas ir nekaltų žmonių žudymas papiktino nuosaikesnius revoliucijos šalininkus. Jie pradėjo dairytis į nuosaikesnius vadus, kurie grąžintų į valstybę tvarką ir išsaugotų revoliucijos laimėjimus. Toks asmuo buvo būtent Napoleonas. Kai jis nuvertė direktoriją ir tapo pirmuoju konsulu, vidutiniai visuomenės sluoksniai daug laimėjo ir jį palaikė Jį rėmė ir tie, kurie po revoliucijos troško su kariuomenės pagalba atstatyti šalyje tvarką. Napoleonas pasidarė populiarus ne vien kaip gabus karo vadas, bet ir kaip valstybininkas. 1908 metais jis buvo paskirtas konsulu iki gyvos galvos. Tačiau jis ir toliau kopė karjeros laiptais aukštyn, kol tapo Prancūzijos imperatoriumi. 1805 metais popiežius jį vainikavo Italijos karaliumi. Jo gabumai pasireiškė teisės, diplomatijos, valstybės tvarkymo ir įstatymų leidybos srityse. Paprastai įstatymus leidžia parlamentas, daugumai narių dalyvaujant diskusijose. Napoleonas kūrė įstatymus pats vienas ir juos diktavo savo sekretoriui. Jo įstatymai gana geri. Napoleono kodeksas Prancūzijoje tebegalioja iki šių dienų. Napoleonas pasižymėjo kaip sumanus karo vadas. Jis pasiekė įspūdingų pergalių: 1805 metais nugalėjo Austriją, 1806 metais Prūsiją, 1807 metais blokavo Angliją. 1810 metais Napoleonas buvo pasiekęs aukščiausią laipsnį. Tada praktiškai jis valdė visą Europą, į nukariautas valstybes krašto valdovais paskirdamas savo gimines Romos karalium jis paskyrė savo sūnų, Vesfalijos karalystę valdė jo brolis Jerome, Italijos karalystę valdė Žozefinos sūnus, Ispanijos karalystę jo brolis Juozas, o Neapolio karalystę valdė Juozas Muratas. Napoleono imperijai priklausė ir Etrurija, Olandija, kelios Vokietijos valstybės. Napoleonui pasiekus aukščiausią galybės laipsnį, prasidėjo problemos. Užkariautose valstybėse kilo išsivadavimo judėjimai. Pirmieji 1809 metais sukilo ispanai. Kilo nepasitenkinimas ir pačioje Prancūzijoje. Laisvę pamėgę prancūzai nenorėjo paklusti Napoleono karinei disciplinai. Aukšti mokesčiai ir kontribucijos erzino ūkininkus. Napoleonas, gabus karo vadas, galėjęs nugalėti priešą karo lauke, darė didžiules klaidas strategijoje. Neapskaičiavęs visų ilgo karo problemų, pradėjo karą su Rusija. Prieš pradėdamas žygį į Rusiją, jis turėjo pagalvoti apie maisto ir amunicijos tiekimą būsimos šaltos žiemos metu, apie karių žieminę aprangą. Jis, pratęs prie žaibinio karo, nepagalvojo apie galbūt ilgai truksiantį pozicinį karą. Ateityje spartus Indijos ir Kinijos praturtėjimas Laikraštis The Times of India teigia, kad sparčiai besivystančios Indijos ir Kinijos rinkos ateityje turi galimybių sukaupti daugiausiai turto. Boston Consulting Group savo 10-oje kasmetinėje ataskaitoje nurodo, kad pasaulinio turto apimtys nuo 2009 metų pabaigos iki 2014 metų kasmet turėtų padidėti 6 proc., t. y. daug lėčiau nei praėjusiais metais, bet greičiau nei laikotarpiu nuo 2004 m. pabaigos iki 2009 m. (4,8 proc.). Prognozuojama, kad dėl sparčios ekonominės plėtros 20092014 metais šiuo atžvilgiu Kinija ir Indija turėtų trigubai lenkti kitas valstybes. Tačiau tas pats šaltinis teigia, kad padidėjęs pasaulinis turtas dar nerodo, jog verslas pasiekė prieš pasaulinę ekonominę krizę buvusį lygį.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |